Arūnas Jurevičius: „Likimas, kokio niekam nelinkėčiau“

Arūnas Jurevičius: „Likimas, kokio niekam nelinkėčiau“. Juozas Jurevičius su sūnumis Arūnu ir Rimundu. Apie 1960 m. Kuo geriau gyvenam, tuo mažiau norim žinoti apie skausmingus praeities įvykius. Ne iš knygų, o gyvo žmogaus liudijimą šiandien reta išgirsti.To ir kviečiu. Kviečiu suklusti protu ir širdimi.Arūnas Jurevičius – gimęs Telšiuose, augęs Vorkutoje, posiolok Sieviernij. Elektrikas. Su žmona užauginęs sūnų Mantą ir dukrą Živilę.Arūnas pasakoja apie savo ir tėvų gyvenimą ramiai, nenuspalvindamas emocijomis, traukdamas atsiminimus lyg iš gilios Vorkutos šachtos. Sako: „Lageris turi savo kvapą – parašos (tualeto, išvietės – red. past.). Niekur kitur tokio kvapo nėra. Aš tą kvapą jaučiu iki dabar.“ Apie tėvus Mano tėvas Juozas Jurevičius – telšiškis, o mama Elena Montrimaitė – iš Vismaldų kaimo, nuo Žarėnų. Kai 1945 metais tėvą suėmė, jie jau turėjo dvejų metų sūnų Rimundą. NKVD „Smerš“ dalinio vyrai tėvą areštavo, kai jis namuose – Telšiuose, Durbino gatvėje, ankstų rytą kūrė ugnį. Laikė Telšių kalėjime ir nuteisė mirties bausme – sušaudyti. Jis buvo tarnavęs Šiauliuose, Zoknių karinių oro pajėgų aviacijos eskadrilėje, aviamechaniku. Kiek suprantu ir atsimenu iš menkų tėvo pasakojimų, baigiantis karui ir vėl užeinant rusams, jis buvo prisidėjęs prie plechavičiukų ir nuėjo į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo Sedos mūšyje. Liko gyvas ir grįžo į Telšius. Vis labiau įsigalint sovietų tvarkai, prasidėjo valymai. Matyt, kaimynai išdavė… Sušaudyti vežė į Lukiškes, kur tėvas ir laukė sušaudymo, bet pašaukė bendrapavardį, o, paaiškėjus klaidai, egzekucija buvo atidėta. Tuomet tėvas buvo perteistas – jam skirta 20 metų katorgos darbų. Mama nieko nežinojo, galvojo, kad jį sušaudė, nes apie bausmės pakeitimą jai nebuvo pranešta.Tėvas rašė laiškus mamai, bet juos kažkas perimdavo. Gal tie patys įskundę kaimynai? Tik vėliau tėvui pasitaikė proga įduoti laišką žmogui, grįžtančiam iš kalėjimo, kad tas perduotų mamai į rankas.Mama, sužinojusi, kad jos vyras gyvas, ėmė prašyti leidimo pasimatyti ir 1957 metais nuvažiavo į Vorkutą. Važiavo viena, pirmagimį palikusi seseriai kaime. Kai po kelių mėnesių mama pasijuto nėščia, ji nutarė grįžti gimdyti į Telšius.1958-ųjų rugpjūtį gimiau aš. Praauginusi mane iki metų, jau su dviem vaikais mama vėl išvažiavo pas tėvą į Vorkutą. Vorkutos lageryje 5-oji kolona, tėvynės išdavikai, fašistai… Taip buvo vadinami politiniai kaliniai. Buvo kalėjime ir kriminalinių kalinių.Žmonės miega ant narų, juos saugo sargybiniai, varo į darbus. Iš posiolok Seviernij varė į Vorkutą prie kasimo darbų statybose. (Nors tas posiolok Sieviernij, iš tiesų, buvo pačioje Vorkutoje, pakraštyje.) Tuo metu buvo statoma šiluminė elektros stotis. Už darbą jokios algos nemokėjo. Maitino prastai. Dažniausiai buvo balandos ir vanduo – tokia sriuba.Parašos smarvė lagerio kalinius lydėjo nuolat, jokių patogumų nebuvo, viską darė vietoje, tad lydimi to kvapo jie ir gulė, ir kėlė, gyveno ir mirė. Elena ir Juozas Jurevičiai. Apie 1957 m. Kai tėvas atsėdėjo 15 metų, gavo teisę gyventi barake. Kalėjimas, tvora, o už jos – barakas. Gyventi galėjo su mumis barake, bet dirbti ėjo į zoną. Kaip nagingas žmogus buvo įdarbintas duonos kepykloje – prie remonto darbų. Atsimenu, parnešdavo mums duonos tešlos, aišku, rizikuodamas gyvybe. Tešlą apsivyniodavo ant kūno. Tai ant kojų, tai ant krūtinės… Mama tešlą plikydavo kipiatoku (verdančiu vandeniu – red.). Kitaip negalėjome: jeigu kepsi, pasklis kvapas, jeigu valgysi žalią, užkimši žarnas… Kai tėvas jau gavo laisvesnį režimą, iš pradžių dirbo statybose. Bet ten labai mažai mokėjo. Tada įsidarbino akmens kasyklose. Šachtoje dirbo ir mano brolis Rimundas. Tėvas vėl pasižymėjo kaip geras darbininkas, jam leido atskirai gyventi mažoje iš rąstų suręstoje trobelėje. Tada jau buvo gerai. Atsimenu, į mūsų trobelę rinkdavosi pasikalbėti „penktos kolonos“ žmonės: buvę partizanai, kariškiai.Tada man buvo 12–13 metų. Įsiminė partizanas Juozas Beržinis su sulaužytais abiejų rankų pirštais. Mat per tardymus durimis jam traiškė pirštus. Kaimynystėje gyveno tėvo draugas, kuris turėjo fotoaparatą ir medžioklinį šautuvą. Jis buvo dalyvavęs Kurliandijos mūšiuose, kur papuolė į nelaisvę, bet sėdėjo mažiau nei tėvas. Trobelėje, o ir vėliau daugiabutyje, kur buvom gavę dviejų kambarių butą, jau gyvenom sąlyginai gerai. Bado nebebuvo. Parvažiuodavome į Lietuvą atostogų. Apsistodavome pas mamos seserį kaime. Tėvas vis bandė prisiregistruoti, įsidarbinti, bet tokios galimybės niekas nesuteikė. Kasdien eidavo į miliciją atsižymėti, kad neprapuolė… Pabūdavom kiek ir vėl grįždavom į Vorkutą. Mano vaikystė šalia lagerio Tarp kalėjimo kalinių ir barako gyventojų buvau tik vienas mažametis vaikas. Brolis už mane vyresnis penkiolika metų, žaidimų man nepadėjo prasimanyti. Įstrigusi vaiko pramoga: nubėgu ant labai stataus Vorkutos upės kranto ir stebiu, kaip varo kalinius. Visi surikiuoti po du, šalia eina kareiviai su šautuvais, lodami laksto šunys. Kai jie nužingsniuoja, bėgu žiūrėti, gal man ką pametė. Kartais rasdavau man išdrožtą švilpuką, kartais ragatkę ar šiaip kokį niekniekį.Mačiau kalinių bandymus pabėgti. Tai vykdavo pavasariais, kai Vorkuta nešdavo ledo lytis. Kaliniai šokdavo ant lyčių ir bandydavo nuplaukti tolyn. Pasigirsdavo šaudymas, paleisdavo šunis… Žuvusieji nuskęsdavo, o gyvieji, ištraukti iš vandens, buvo grąžinami į lagerį. Tie, kuriems pasisekė pabėgti, jei nemirdavo, grįždavo atgal ir prašydavosi priimami. Nes aplink buvo tik nyki tundra. Iki artimiausio miško – 200 kilometrų. Jokių galimybių išsigelbėti nebuvo. Tik bėgantys žmonės to nežinojo, o gal nepakeliamas gyvenimas suteikdavo viltį…Kol tėvas gyveno zonoje, tik aš vienas ten galėdavau patekti. Vaikas ir Vorkutoje yra vaikas.Visokių dalykų prigalvodavau. Vienas iš jų – slapta patekti į karinio dalinio amunicijos sandėlį. Ten buvo laikomos signalinės raketos, ir aš labai norėjau iššauti. Šachtininkai. Pirmas kairėje – Juozas Jurevičius. 1964 m. Įsigudrinau sniege išsikasti tunelį iki sandėlio. Įlindau, pasiėmiau raketą ir grįžtu tuneliu atgal, o ten jau stovi tėvas su kariškiu… Ir leido man pašaudyti. Iššoviau du kartus ir taip atmušiau ranką, kad ėmiau verkti.Daugiau raketų vogti nemėginau. O tie mano prisigalvoti žaidimai visada buvo iškadų pilni. Kai tu nežinai, kas yra vaikų žaislai, tai ir nežinai, kai tu nežinai, kas yra skanus maistas, tai ir nežinai, kai tu nežinai, kas yra iki soties pavalgyti, tai ir nežinai…Šalta ten buvo visada. Barako sienos kiauros, ledinis vėjas smelkiasi pro kiekvieną plyšį. Atmenu, kad mama buvo pasiuvusi šuns kailio mokasinus, kepurę, pirštines. O šuns mėsa ten buvo valgoma. Tik ir šunys Vorkutoje buvo perdžiūvę… Dvi mokyklos Ir dabar galiu būti nevalgęs tiek, kiek reikia, ir nesijausti alkanas. Kai valgau, nesąmoningai apkabinu lėkštę ir užsikvempiu ant jos. Visada suvalgau iki trupinio, nes skanu yra viskas, kas valgoma. Kaliniai mane mažą augino. Mokė nenueiti klystkeliais, neleido keiktis, bet, aplink girdėdamas baisų kalinių žargoną, ir aš neišvengiamai taip kalbėjau. Kai mama nuvedė mane į mokyklą, mokytoja vis prašydavo kalbėti kitokia rusų kalba.Ypač sunki buvo paauglystė. Nors kaliniai buvo išmokę laikytis tikrojo žmogaus garbės kodekso, gatvėje jis negaliojo. Buvo vien grupuotės. O tu tarp jų esi fašistas, tėvynės išdavikas… Neliečiamybę ir savo vietą galėjai išsikovoti tik atitinkamu elgesiu. Pasinaudojau kalinių pamokom ir savo vietą išsikovojau. Jaučiausi sąlyginai saugus. Neleidau savęs skriausti, bet ir kitų niekada neskriaudžiau, nežeminau. Ir tada, ir dabar laikausi kalinių prisakymo: davei žodį – šventa. Ir savo vaikus išmokiau laikytis duoto žodžio.Pamažu gyvenimas Vorkutoje laisvėjo ir gerėjo. Buvo pastatyti pirmieji daugiabučiai namai. Niekada nepamiršiu pirmo apsilankymo daugiabutyje. Nusivedė tėvai į svečius. Prigrasė, kad nieko neliesčiau, nes buvau linkęs patikrinti, iš kur kojos dygusios, ir, aišku, ką nors sulaužyti. Sėdim ir man prisireikė išeiti „savo reikalu“ (tualetas – tokio žodžio tada nežinojom). Padariau „reikalą“ ir patraukiau virvelę. Kad duos vandens čiurkšlė! Maniau, kad širdis sustojo iš išgąsčio. Iki šios dienos, kai klozete nubėga vanduo, širdyje lyg dunksteli…Kai baigiau vidurinę, buvau dar nepilnametis, į šachtą manęs nepriėmė, bet įdarbino šachtos mechaniniame ceche šaltkalvio mokiniu. Man tada buvo 17 metų. Rusijoj vidurinė mokykla – dešimt klasių, o Lietuvoje – vienuolika. Todėl ir buvau nepilnametis. Dirbau ten gal pusantrų metų. Išėjau į kariuomenę. Tarnavau Kamčiatkoje. Tokiems kaip aš šalta ten nebuvo. Grįžau vyresniuoju seržantu. Per visą tarnybos laiką niekada nežeminau nė vieno kareivio. Nesinaudojau nei fizine savo jėga, nei pareigybės galia.P. S. Penkta kolona buvo mano pirmoji gyvenamoji vieta ir adresas. Tėvai visada man kalbėdavo, kad užaugęs turiu grįžti į Lietuvą gyventi ir dirbti. Jie labai nenorėjo, kad likčiau Rusijoje.Apie A. Jurevičiaus gyvenimą po Vorkutos skaitykite kitame priede.Genoveita GRICIENĖNuotr. iš Jurevičių šeimos archyvo

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama