Rūpintojėlis ir obuoliai

Pasakojimas apie tautodailininką gargždiškį Petrą Balsį

Ruduo po Vėlinių, iš kiemo pro nuogas medžių šakas iškilęs bažnyčios bokštas – čia pat ir, regis, artėja kartu su plaukiančiais debesimis. Iš jų liejasi šiltas lietus, nuo tokio mes mėgdavome slėptis po karvių pilvais ir įsivaizduodavome, kad visa, kas gali nutikti gyvenime, yra nesunkiai įveikiama mūsų jėgomis. Netoli išklebusių laukujų durų sodo žolėje – krūvelė gražių sultingų obuolių, o visai šalia – iškirsto medžio kelmas. Čia būta eglės. Prie namo dabar daugiau šviesos. Prie vartelių – šulinys. „Ar jis turi vandens?“ – Vingio gatvės sodyboje pokalbį pradedu su žinomu tautodailininku Petru BALSIU.
– O kaipgi, koks būtų šulinys, jeigu jame nebūtų vandens.
Žmogus eina priekyje manęs – pro tamsią priemenę, pro laiptinę. Ant pakopų – nežinia, nuo kurių laikų nenaudojami puodai, keptuvė. Vadinasi, į antrą aukštą tais laiptais nevaikšto. Dar viena patalpa, greičiausiai, virtuvė, kairėje prie durų – plautuvė, vandens čiaupas. Dešinėje – senas pianinas.
– Vanduo iš miesto vandentiekio, – sekdamas mano žvilgsnį sako žmogus. – Eikime va į šitą kambarį, žmona su sūnumi dar miega. Kitame kambaryje.
Jis laukė manęs, pagalvojau, pasiruošė, ant stalo sustatė rūpintojėlius, pagoniškus dievus. Dažytos skulptūrėlės, regis, nusilenkia ir pasisveikina: kuri paėmusi kryžių laimina, kuri kanklėmis skambina iš istorijos ataidinčias raudas, kuri rymo, įsisiautusi į rudą kaimo sermėgą. Mano akys, lyg pagavusios kito žmogaus žvilgsnį, nuslysta į sodriomis renesanso spalvomis nutapytą gražios moters portretą.
– Dalia, mano žmona, Dalia Kudžmaitė. Turbūt žinote – ji poetė.
– O čia turbūt jos tėvas? Girdėjau, šviesus žmogus buvo.
– Intos lageryje kalėjo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, ten buvo ir Tėvas Stanislovas, istorikas, filosofas, poetas Levas Karsavinas. Šituose namuose yra lankęsi beveik visi pokarinės Lietuvos inteligentai, rašytojai, dvasininkai.
– Va taip – laisvai, nepersekiojami? Sovietmečiu?
– Tai kad daug kas buvo praėję lagerius, mano uošvis Jonas Kudžma, buvęs politinis kalinys, Gargžduose buvo įkūręs literatūros mylėtojų draugiją „Gabija“, kviesdavosi rašytojus, poetus, o į tuos literatūrinius vakarus susirinkdavo visi norintys. Buvę partizanai, ryšininkai, lagerių tremtiniai, politiniai kaliniai, stribai. Čia yra buvęs ir Vytautas Petkevičius. Stribas, žinoma, bet buvo įdomus žmogus, daug žinojo.
– Ar seniai gyvenate šiuose namuose? Gražiai sutarėte su uošviais?
– Tai kai susituokėme su Dalia, nuo 1988 metų. Labai gerai sutarėme, uošvienė išgyveno iki 86 metų, uošvis – iki 92-erių. Kai jau sirgo, visur važiavau kartu, slaugiau.
– Tai atėjote į Dalios namus užkuriu. O gyvenote iki tol kur – pas mamą?
– Su mama gyvenau Žiogų kaime, netoli Švėkšnos, gal penki kilometrai.
– Bet juk beveik keturiasdešimt metų pas mamą? Senbernis buvot?
– Tai ir Dalia jau buvo brandi moteris, kai tekėjo, gal 31-erių. Tokie laikai buvo.
– Petrai, vis sakot – su mama, babūne, mamos mama. O tėvas? Kur buvo jis?
– Nežinau, kas mano tėvas. Mama minėjo, lyg partizanas, atrodo, buvo suimtas ar išvežtas, ar sušaudytas. Nežinau, kur jo kapas, ar jis apskritai kapą turi.
– Tai buvo sunki vaikystė?
Petras nusuka akis, jaučiu, kaip veriasi praraja tarp mudviejų. Žmogus traukiasi, užsidaro. Aš suprantu, kad paliečiau skaudamą atminties vietą.
– Petrai, siūlėt kavos. Gal išgerkim.
– Tai einu virti vandens? Tikrai gersit?
Išeinu į kiemą, Užsirūkau. Obuolių krūvelė. Prieinu arčiau. Visi sveiki. Kodėl jie čia, po rudens lietumi? Kol Petras verda vandenį kavai, aš vieną po kito imu jo drožinius, sustatytus kambario kampe. Šitas rūpintojėlis be erškėčių vainiko, man patinka skulptūrėlės švarumas, rymančio Jezusėlio išmintis ir taikumas. Kitos skulptūrėlės Angelo sparnai – lyg motinos delnai, siekiantys apglėbti savo vaiko galvą. Kodėl anksčiau aš to nepastebėdavau? Kas karščiausiai meldžiasi, kad tave saugotų Angelas sargas?
– Galite pasiimti kokį norite darbą, tai bus mano dovana, – su vandeniu elektriniame virdulyje grįžta Petras.
– Būčiau dėkingas, jeigu jūs išrinktumėte, nes tai jūsų dovana – ne mano pasirinkimas.
– Dar nueisim į mano dirbtuvę, po to nuspręsite, kas jums patinka.
Gurkštelim kavos, pasikalbam – su cukrumi ar be, kiek per dieną. Na, ne kaip Balzakas. O kiek jis? Penkiasdešimt puodelių. Jums dabar 76-eri. Gerai atrodot. Kas tokio? Sportuoju. Padarau pusantro šimto atsispaudimų. Vienu metu? Nuo grindų? Taip. Lankiau kultūrizmą. Reiks vėl pradėt vaikščiot. Penkių kilogramų rutulį stūmiau 12 metrų. Mokykloje granatą mečiau 56 metrus.
Žmogus grįžta kalbėtis: Švėkšnos gimnaziją baigiau labai gerais pažymiais, tiesa, ten stipresni buvo gamtos mokslai. Jau nuo Smetonos laikų. Žinot, kad gimnazijos atidaryme dalyvavo Antanas Smetona? Dar niekam nepasakojau, bet toks švėkšniškis Juodis buvo nukeliavęs grodamas gatvėse iki Paryžiaus, kur Rusijos imperijos pasiuntinybėje patarėju dirbo Jurgis Pliateris, Švėkšnos dvaro valdytojas. Noriu išdrožti jam skirtą horeljefą. Tik kaip sužinoti, po kokiais langais Pliateriui grojo tas Juodis? Gal reikėtų kreiptis į Paryžiaus atstovybę? Dar niekam nesakiau. Bet turiu tokių planų.
– Esu buvęs netoli jūsų gimtojo Žiogų kaimo, Vilkų kampe, ten žmogus įkūręs senovinių ir retų muzikos instrumentų muziejų. Tai į mokyklą ėjot penkis kilometrus.
– Apie tiek.
– O motina daugiau nebuvo ištekėjusi. Dviese pragyvenot iki jūsų tuoktuvių su Dalia?
– Mama turėjo ne vieną vyrą. Mano patėvis, su kuriuo mama sugyveno brolį Kastytį, iš Ašt­riosios Kirsnos dvaro Lazdijų rajone. Brolio jau nebėra. Patėvis buvo geras žmogus, bet kai pasigerdavo, mušdavo mane ir mamą… Mamos du broliai buvo partizanų ryšininkai, bet į būrį nestojo, nes žinojo, kad reiks šaudyt į žmones, – užplūdusiais prisiminimais dalijasi Petras.
– Jonas, mano sūnus, turi gražų, plataus diapazono balsą. Buvo konkurso būdu priimtas dainuoti Rygos operoje, bet dėl peršalimo negalėjo dainuoti ne savo balsu. Visur galėtų dainuoti, gabus kalboms. Bet, suprantat, Italija toli, Vokietijoje labai didelė konkurencija. Važiuosim į Lenkiją, o gal Latviją. Jis nelabai dėl savęs gali pakovoti, čia vieno dirigento klausėm patarimo, tai pasakė – kas aš tau – dėdė? Visur reikalingos pažintys… – paskubomis kalba atsisveikindamas Petras.
– Petrai, jums labai rūpi sūnaus ateitis, jo gyvenimas?
– Labai, aš dėl to labiausiai sielojuosi.
– O jūs, kiek jūsų atitenka kūrybai, buičiai, žmonai, namams, sūnui?
– Aš vienas, – pakelia ranką Petras.
—
Išeidamas dar kartą atsisuku į Petro išdrožtus angelus, rūpintojėlius ir pagonių dievybes. Rankose nešuosi Rūpintojėlį ir keturis obuolius. Ir suprantu, kodėl į Dievo kūrybą pakviestam žmogui sunku surinkti pabirusius obuolius.
Česlovas BURBA

Medžio drožėjas P. Balsys gyvena ir kuria Gargžduose. Drožti pradėjo nuo 1975 m. Petras Balsys yra vienas aktyviausiai kuriančių Klaipėdos rajono tautodailininkų. Vien per pastaruosius penkerius metus jis surengė per dvidešimt parodų, jo darbai saugomi nacionaliniame Lietuvos dailės ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuose. Nuo 1979 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos narys, 1982 m. jam suteiktas liaudies meistro vardas, o 2005 m. – meno kūrėjo statusas. Pirmieji liaudies meistro darbai buvo kaukės, velniukai, raganos ir kiti nedidelio formato suvenyrai. 1982 m. tapo liaudies meistru. Vėliau jis pradėjo kurti bareljefus, horeljefus, apvaliąją, kamerinę bei monumentaliąją skulptūrą. Menininko skulptūroje dominuoja baltiška ir krikščioniška tematika, meninė medžio drožyba primena senąsias Lietuvos drožybos tradicijas. Meistras yra sukūręs kryžių, stelų, stogastulpių. Jo drožiniai plačiai pasklidę po visą pasaulį. 2017 m. Petras Balsys tapo Vytauto Majoro tautodailininko vardo premijos laureatu. 
Gargždų krašto muziejaus inf.

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama