Voverių kaimo herbas sparčiai skinasi kelią

Voverių kaimo herbas sparčiai skinasi kelią. Voverių herbo pagrindinis simbolis – auksinės spalvos voverė mėlyname fone. Aukso arba geltona spalva reiškia kilmingumą, dorumą, protingumą, mėlyna – ištikimybę, sąžiningumą. Šių metų pavasarį Voverių kaimo bendruomenė, norinti turėti savo vietovės skiriamuosius ženklus: herbo etaloną ir herbinę vėliavą – inicijavo jų sukūrimą. Praėjus septyniems mėnesiams, ketvirtadienį Savivaldybės taryba pritarė dailininkės Giedrės Bernotavičienės sukurto Voverių kaimo herbo, herbinės vėliavos heraldiniams projektams ir leido kreiptis į Lietuvos heraldikos komisiją dėl jų aprobavimo. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens Į Savivaldybės tarybą buvo kreiptasi šių metų pavasarį. Tąkart vienbalsiai pritarta herbo eskizams, leista bendrauti ir bendradarbiauti su Heraldikos komisija tobulinant juos, ieškant paties tinkamiausio varianto. Mažeikių dailės mokyklos mokytoja, dailininkė G. Bernotavičienė sakė, kad per beveik septynis mėnesius, nuo pavasario iki dabar, kuriant Voverių herbą nuveikta nemažai darbų – nuo pirminių eskizų iki jų koregavimo, keitimo, o paskui bendruomenės apsisprendimo, kuris variantas jai priimtinesnis. „Iš tikrųjų eskizų variantų ir kūrybinių bandymų buvo labai daug. Pasiūlymų teikė ir Heraldikos komisijos nariai. Kiekvienam pasiūlymui jie turėjo ir argumentų, kodėl reikėtų daryti vienaip, o ne kitaip“, – pasakojo herbo kūrėja. Apsispręsti buvo lengva Iš siūlytų herbų eskizų Voverių kaimo gyventojai pasirinko tokį, kurio pagrindinis motyvas – auksinės spalvos voverė, laikanti gilę, mėlyname fone. Gyventojams apsisprendus, gavus Šerkšnėnų seniūno, Savivaldybės tarybos pritarimą šiam herbui, tikimasi, kad ir Heraldikos komisija jam tars „taip“. Voverių kaimo bendruomenės pirmininkė Simona Žutautienė kalbėjo: „Galiu drąsiai pasakyti: kas jau pasisakė, tas vienareikšmiškai buvo už tai, kad herbe būtų voveriukas. Pasirinkimas, sprendimas mums, kaimo gyventojams, buvo paprastas ir lengvas.“ „Santarvės“ pašnekovė tikino, kad, prieš pasiryždami siekti, kad kaimas turėtų savo herbą, bendruomenės nariai žinojo ir suprato, kad bus rimtų reikalų. Tačiau to, kad jie bus tokie rimti, nesitikėjo. „Heraldikos komisijos nariai į kiekvieną dalyką kreipia dėmesį. Tai, kas paprastam žmogui atrodytų visiška smulkmena, jiems yra svarbu. Tarkim, linijos, tarpeliai tarp uodegos ir nugaros turi būti tokie, o ne kitokie. Žodžiu, dailininkė Giedrė gerokai privargo, bet, man atrodo, pasiektas pats tobuliausias variantas. Esame patenkinti būsimu herbu. Juk, kai girdi Voverių pavadinimą, lyg ir aišku, apie ką jis“, – sakė bendruomenės pirmininkė. Priėmė ir naują išmėginimą Herbo kūrėja G. Bernotavičienė pasakojo, kad sudėtingiausia šio darbo dalis jai buvo tinkamai susidoroti su kompiuterinės programos, kuria ji dirbo kurdama herbą, atitinkamais niuansais. „Nors programa ir anksčiau yra tekę dirbti, moku ja naudotis, bet, kai reikėjo kurti herbą, supratau, kad nieko nežinau. Perprasti padėjo kolegos, draugai. O kai įvaldai, kai rankos atsiriša, tada kūryba – vienas malonumas“, – kalbėjo dailininkė. Paklausta, ar, jau turėdama patirties, imtųsi kurti kitą herbą, ar dar kartą bristų į tą pačią upę, pašnekovė patvirtino: jau brenda – kuria herbą Pievėnų kaimui. „Prisimindama Voverių kaimo herbo kūrimą, naująjį išbandymą priėmiau šiek tiek bijodama. Bet, kai pradėjau darbuotis, supratau, kad rankos laisvos. Žinau, ką ir kur paspausti, kad įvyktų taip, kaip noriu, o ne taip, kaip išeina. Jeigu kurti pirmąjį herbą būtų prašę svetimi žmonės, niekada nebūčiau sutikusi. Bet kadangi prašė Voverių bendruomenės nariai, savo kaimo žmonės, atrodė savaime suprantama, kad reikia prisidėti. Ir nors visko: nežinios, nerimo, derinimų – buvo daug, bet, manau, pavyko visa tai įveikti“, – apibendrino G. Bernotavičienė.

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama