Žodžių kaimynystė

Žodžių kaimynystė. Nuotr. iš stockcake.com Lietuvių kalboje žodžiai – didelė besikeičianti  bendruomenė. Daug jų mirusių, daug atkeliavusių iš kitų kalbų, daug naujadarų. Daugelis žodžių gražiai kaimyniauja sakiniuose. Tik sakinys yra gyvo žodžio namai, tik jame atsiskleidžia visi atspalviai ir galimybės. Pavyzdžiui, ką reiškia žodis didelis? Iškart nepasakysime. Bet kito žodžio kaimynystė viską paaiškins: didelis medis (nusakytas dydis), didelė šeima (gausumas), didelis vėjas (intensyvumas), didelis darbas (svarbumas), dideli vaikai (brandumas) ir kt. Bet yra daug daiktavardžių, su kuriais didelis nesikaimyniauja: didelis rytas, didelė mišrainė, didelis varis, didelė druska, didelis rašalas... Mūsų kalbai būdinga laisva žodžių tvarka, vadinasi, žodžiai gali „įsikurti“ įvairiose sakinio vietose. Tai priklauso nuo pasakymo tikslo, nuo to, ką norime pabrėžti, kokių stilistinių atspalvių suteikti. Galimybę laisvai vartoti žodžius sakiniuose suteikia gausi ir gana sudėtinga žodžių kaitymo sistema, kurią dažnas pakeiksnojame mokydamiesi. Kalbininkas Kazimieras Gaivenis pateikia paprastą pavyzdį. Lietuviškai galime pasakyti ir Jonukas neša katiną (svarbu kas?), ir Jonukas katiną neša (svarbu ką?), ir neša katiną Jonukas (svarbus veiksmas), ir katiną neša Jonukas (svarbu ką?), ir katiną Jonukas neša (svarbu kas?). Anglų kalboje taip žodžiais sakinyje nepažongliruosi. Angliškai galėsime pasakyti John carries the cat (t. y. Jonukas neša katiną), bet negalėsime pasakyti the cat carries John, nes išeis, kad katinas neša Jonuką. Anglų kalboje daug griežtesnė žodžių tvarka sakinyje – veiksnys, tarinys, papildiniai, pažyminiai ir aplinkybės (gali būti ir įvairiau). Sakiniuose žodžiai gali turėti ir įprastų kaimynų. Pažyminys ypač draugauja su pažymimuoju žodžiu ir nemėgsta nuo jo atsitraukti. Bet kartais ir jiems tenka išsiskirti: „Šaltesnį mėgstu vandenį.“ Kai kalba įgimta, kai daug bendraujama, skaitoma, natūraliai žodis sakinyje atsiranda toje vietoje, kur reikia ir kada reikia. Ypač tai pasakytina apie tarmes, kurios širdžiai malonios ir toli mintį bei jausmus nešančios. Apie tarmės, kaip gyvosios kalbos versmės, jėgą ir galimybes turbūt taikliausiai parašė mūsų rašytojas, žemietis, žemaitis Romualdas Granauskas esė „Žodžio paglostymas“: „Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi – ir niekad nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiausiai mokėjom.“ Turėdami tokią laisvę vartoti žodį tarmėje ir bendrinėje kalboje, dažnai ja nepasinaudojame, kalbame neįtaigiai, nenustembame nei patys, nei kitų nenustebiname. Ir ne Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ar inspekcijos normos ir taisyklės skurdina kalbą (dabar daug kas leidžiama!), bet mes patys, pastatę užtvanką natūraliai kalbos tėkmei. Pagal K. Gaivenį parengė Genovaitė VALANTIENĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama