Istorijos ir žmonės: kunigo mintys apie migraciją

Istorijos ir žmonės: kunigo mintys apie migraciją. Klebonas Ramūnas Norkus drauge su Reivyčių bendruomenės nariais advento renginyje. Lapkričio pabaigoje planuojama surengti istorinės patyriminės ekskursijos „Migrantas Mažeikiuose“ pristatymą visuomenei. Bet kol kas tebevyksta šios ekskursijos, kurioje susijungs miesto istorija, kultūros paveldas, žmonių ir migrantų likimai, kūrimo darbai. „Santarvė“ tęsia rugsėjį pradėtą pokalbių ir rašinių ciklą apie į Mažeikius atvykusius ir čia įsikūrusius žmones.Šį kartą mintimis apie migraciją pasidalijo Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, Mažeikių dekanato vicedekanas  kun. Ramūnas Norkus. Kiekvienas yra pabuvęs migrantu Keliaujant į susitikimą su kunigu, galvoje rikiuojant klausimus, kuriuos norėjosi pateikti pašnekovui, neapleido mintis, kad turbūt kiekvienam ar daugeliui šiandieninių žmonių vienu ar kitu gyvenimo etapu tenka patirti migranto dalią. Pavyzdžiui, baigęs mokyklą išvykai iš savo gimtojo miestelio, ir jau esi migrantas. Arba kita situacija: nutarei keisti gyvenamąją vietą, susiradai darbą kitame mieste – irgi, norisi to ar ne, bent jau kurį laiką tenka „matuotis“ migranto, atvykėlio, naujoko statusą. O tai, kaip žmogus priima migracijos dovanojamas naujas vietas, žmones, įvairius išbandymus, turbūt labai priklauso nuo žmogaus charakterio, laiko, nusiteikimo, tikėjimo ir kitų dalykų. Eidama į susitikimą mąsčiau, kad kunigai – irgi migrantai. Juk jie kas septynerius metus paskiriami tarnauti vis kitoje parapijoje – skirtinguose Lietuvos kampeliuose arba net ir užsienyje.Apie visa tai su kunigu ir pasikalbėjome. Įgarsino senosios bažnyčios statytoją Ne tik Lietuvos bažnyčių parapijose, bet ir užsienyje tarnavęs kunigas Ramūnas Norkus sakė, kad būsimi kunigai yra ruošiami nuolatiniams pokyčiams – jiems teks gyventi ir dirbti vis kitose vietose. R. Norkus yra kilęs iš Raseinių, prieš tai gyvenęs ir dirbęs Kaune, Italijoje, Norvegijoje, Šiluvoje, o studijas baigė Telšiuose. Mažeikiuose „Santarvės“ pašnekovas tarnauja pustrečių metų. Iš pradžių pusantrų metų buvo vikaru Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, o dabar metus yra Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas. Pašnekovas atsiliepė į patyriminės ekskursijos „Migrantas Mažeikiuose“ kūrybinės komandos kvietimą įgarsinti kunigo, klebono, kanauninko Stanislovo Budvyčio, kuris vadovavo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyboms, istoriją. „Eidavau į Telšių Žemaitės dramos teatrą – buvau vienas iš tų, kurie dalyvaudavo programoje. Man nėra naujiena tie dalykai. Žodžiu, pasakojimų, istorijų patyriminei ekskursijai įrašymas nebuvo didelė naujiena ar stresas“, – tvirtino kun. R. Norkus. Reikėjo ko nors imtis Kunigas S. Budvytis, kai 1929-aisiais buvo paskirtas tarnauti Mažeikių parapijoje, čia rado išpiltus būsimosios bažnyčios pamatus ir prisiėmė misiją – vadovauti bažnyčios statybai.Klebonui kun. R. Norkui taip pat teko panaši su statybomis susijusi misija – pasirūpinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios stogo atnaujinimu, o po to ir tuo, kad bažnyčios statybos būtų oficialiai įteisintos. Bet, pasak klebono, statyti bažnyčią ir rūpintis jos stogo remontu – ne tas pats. Remontuoti paprasčiau. „Santarvės“ pašnekovas juokavo, kad yra du amžini dalykai: Dievas ir remontas. Apie Dievą moko teologija. O apie tai, kas susiję su remontais, kunigai kalbasi su statybą išmanančiais specialistais, klausosi jų patarimų, lygina gautą informaciją ir tada priima sprendimus. „Kai pamačiau, kad po kiekvieno lietaus iš bažnyčios išnešami 4–5 kibirai vandens, faktas, kad reikėjo ko nors imtis. Apie galimybę pradėti stogo remontą pasikalbėjau su bendruomene – palaikė. Pasikalbėjau su vyskupu – palaikė. Savivaldybės atstovai irgi palaikė. Tai jei yra visų palaikymas, reikia imtis problemos sprendimo“, – pasakojo kunigas. Kun. R. Norkus pasidžiaugė: ankstesnis parapijos klebonas paliko 120 tūkst. eurų, už kuriuos pavyko nupirkti visą stogui reikalingą skardą. O po to finansiškai ėmė prisidėti ir žmonės, įmonės, vyskupas, Savivaldybė.„Dabar mano veikla tarsi padalyta į dvi dalis. Iki pietų atlieku administracinius darbus, o po pietų – dvasines pareigas: meldžiuosi, aukoju šv. Mišias, klausau išpažinčių. Aišku, gali visą laiką būti administratorius ir pamiršti, kad esi kunigas. Arba gali būti kunigas, nebūti administratorius, bet matyti, kaip po lietaus pro kiaurą stogą varva vanduo. Renkuosi balansuoti“, – kalbėjo parapijos klebonas. Ruošiami jau seminarijoje O dabar – apie migraciją ir migrantų dalią. Kunigams migracija – iš pašaukimo išplaukiantis dalykas.Pasak kun. R. Norkaus, būsimieji kunigai jau studijų seminarijoje metu yra pratinami prie to, kad reguliariai teks keisti gyvenamąją vietą, kad jie neturės nuosavo būsto, kad jų namai bus klebonijos ar parapijos namai, kuriuos reikės prižiūrėti ir po kurio laiko palikti. „Seminarijoje kambarius keisdavome kas pusę metų. Tai – psichologinis ruošimasis tam, kad nebūsi vienoje vietoje. Kunigai važiuoja tarnauti ten, kur pasiunčia vyskupas. Ten, kur geriausiai gali atsiskleisti vieno ar kito kunigo gebėjimai, kur jie bus naudingiausi atlikdami sielovadą“, – paaiškino „Santarvės“ pašnekovas. Vis dėlto, kunigas pirmiausia yra žmogus, todėl net jei ir yra išmokytas, kad teks vykti vis į kitą parapiją, permainas kiekvienas priima skirtingai.„Būna, tarnaujant vienoje ar kitoje parapijoje, tam tikri dalykai pradeda kartotis, jautiesi „išsisėmęs“ ir norisi pakeisti aplinką, pasidarbuoti kitur, imtis kokios nors iki tol nepažintos srities.O dalis kunigų nori stabilumo. Kai kuriuos rotuoja labai dažnai. Dalis kunigų labiau nori dirbti kaimuose. Kitiems labiau patinka miestuose. Visaip būna“, – kalbėjo klebonas. Darbas su migrantais nelengvas, bet įdomus R. Norkui yra tekę tarnauti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Norvegijoje, Italijoje.Tarnauti užsienyje kunigai skiriami 3 metų kadencijai. Po jos galima grįžti į Lietuvą arba likti. Kun. R. Norkus, padirbėjęs Italijoje, o paskui Norvegijoje, norėjo grįžti į Lietuvą. „Norvegijos lietuviai negyvena išsikėlę Lietuvos vėliavų. Jie yra visur ir kunigas pas juos nenueis, nes tiesiog neras, jei jie patys kunigo nepasikvies. Taigi, buvo išbandymas susirasti tinklapius internete, grupes, paskyras socialiniuose tinkluose, kur migrantai bendrauja, dalijasi informacija. Reikėjo prisistatyti, pakviesti į bažnyčią, dalyvauti gyvai vykstančiuose sambūriuose, susipažinti“, – darbo užsienyje niuansus prisiminė „Santarvės“ pašnekovas. Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienos paminėjime R. Norkus drauge su Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadu Juliumi Svirušiu (kairėje) ir Žemaitijos šaulių 8-os rinktinės Generolo Povilo Plechavičiaus 801-osios kuopos šauliu Juliumi Baniu. Pasak jo, užsienio lietuviai nenori pamiršti gimtosios kalbos ir, kiek tai įmanoma, stengiasi ją puoselėti – pirmiausia šeimose, o tada ir lietuvių bendruomenėse, parapijoje.„Migrantai į Bažnyčią, į jos parapiją kreipiasi visokiais atvejais. Ir tiesiog norėdami bendrystės, ir norėdami vaikus prileisti prie sakramentų. Buvo situacija, kai vienos lietuvių šeimos namai Norvegijoje sudegė, o gaisre žuvo jų dvylikametis sūnus. Tai buvo didžiulė šeimos tragedija, ir tie žmonės glaudėsi prie lietuvių. O lietuviai ir padėjo, sutvarkė namus, ir buvo maldoje drauge su nelaimės ištikta šeima“, – vieną iš migrantų bendrystės ir susitelkimo pavyzdžių papasakojo klebonas. Reikia ir pačių atvykusiųjų pastangų Kun. R. Norkus, atvykęs dirbti į naują parapiją, be savo, kaip kunigo, pareigų, pasidomi, kokie čia vyksta kultūros renginiai, ir jei tik gali nueina į teatro spektaklius, koncertus. Nuėjus užsimezga pokalbis tai su vienu, tai su kitu žmogumi. Taip pamažu ima plėstis pažįstamų ratas ir tampi to konkretaus miesto, konkrečios vietos bendruomenės nariu. Kalbantis apie lietuvius migrantus Lietuvoje, pašnekovas teigė: atvykę žmonės, norėdami pritapti, prigyti, turi stengtis pažinti tą vietą, į kurią atvyko, jos istoriją, suprasti jos kultūrą, arba, kitaip sakant, – atviromis širdimis eiti į bendruomenę. Nes dažniausiai taip, kad vietiniai imtų patys ieškoti, koks čia naujas žmogus, nauja šeima atvyko į miestą, nebūna.„Bet tai natūralu – per laiką visuomenė yra „nudegusi“ nuo visokių bendrysčių. Todėl priimti, pažinti reikia laiko. Ir pats sau turi duoti laiko priimti naują žmogų, ir tam žmogui reikia duoti laiko apsiprasti, įsigyventi, įsilieti“, – tvirtino kunigas. Jo žodžiais, patyriminė ekskursija „Migrantas Mažeikiuose“ turėtų žmonėms padėti giliau pažinti miestą – kodėl jis toks yra, kiek jis yra daugialypis, kiek jame kultūrų, kiek religinių bendruomenių čia veikia...„Man atrodo, žmonės pradės žvelgti ne tik į miesto pastatus, bet giliau – pajus tuose pastatuose gyvenusių ir gyvenančių žmonių nuotaikas, patirtus išbandymus, skausmingas, džiugias valandas, istoriją“, – apibendrino Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas. Nuotr. iš asmeninio ir Savivaldybės administracijos archyvų

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama