Apie neramų žmogų iš Skaudvilės

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/apie-neramu-zmogu-is-skaudviles/

„Geras žaidėjas visada laimingas“. Šiuos žodžius prieš daugelį metų pasakė Kubos šachmatininkas ir diplomatas, didmeistris, trečiasis pasaulio šachmatų čempionas Chosė Raulis Kapablanka. Šią frazę prisiminiau neatsitiktinai. Šiandien noriu kalbėti apie šachmatus.

Prie kavos ir šachmatų

Kaip yra pastebėjęs istorikas Tomas Sušinskas, tarpukariu Tauragėje labai populiarus buvo  sportas. 1922 metais įkurta Tauragės sporto sąjunga. Vėliau atskirų sporto šakų atstovai jungėsi į draugijas – šachmatininkai 1927 metais, 1930-aisiais įkurtas teniso klubas, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje įsikūrė keli futbolo klubai („Makabi“, „Maistas“, vėliau – „Tauras“).

Tarpukariu Tauragės miesto centre nebuvo daug pramogų, todėl dažniausiai visa publika rinkdavosi šachmatininkų užeigoje. Klubas buvo įvardijamas kaip labai jaukus kampelis. Vardui pateisinti prie kiekvieno stalelio puikavosi šachmatų lentos. Vienintelis radijas šalia krosnies transliuodavo „Varšuvos tango“. Juoda kava ir linksmi šokiai priviliodavo daugybę miestelėnų.

Įdomią informaciją pavyko aptikti 1939 metų vasario 22 dienos žurnale „Šachmatai/Vakarai“:

„1939 metų vasario 16-ąją Tauragėje viešėjo Klaipėdos Sakalo šachmatininkai ir sulošė su Tauragės miesto rinktine draugiškas rungtynes 8 lentomis. Pirmąjį ratą Sakalas laimėjo santykiu 5,5:2,5, o antrą ratą pralaimėjo 6:2, taigi ir pačias varžybas santykiu 8,5:7,5.

Atskiri dalyviai sulošė taip: Kazakavičius (T) – M. Jasutis (Š) 1,5:0,5; Baikavičius (T) – Narkevičius (S) 0,5:1,5, Fišas (T) – Jasutis J. (Š) 1:1; Džerikaitis (T) – Simonavičius (Š) 1:1; Epelis (T) – Marcinauskas (Š) 1:1; Bederis; (T) – Lazdauskas (Š) 1,5:0,5; Jezneris (T) –Žukaitis (Š) 1:1; Okunevičius (T) – Jasiūnas (Š) 1:1.

Sakalo šachmatininkai labai nusiskundžia tvarkos nebuvimu rungtynių metu“.

Šioje šiaip jau labai intriguojančioje informacijoje mano dėmesį atkreipė viena pavardė. 2021 metais „Tauragės kurjerio“ skaitytojus supažindinau su tauragiškiu Europoje žinomu  šachmatininku Eliju Baikovičiumi ir skaudžia jo šeimos istorija. Būtent šachmatai tam tikra prasme prisidėjo, kad jo šeima iš geto nebuvo išsiųsta į mirties stovyklas, mat Elijas buvo išsaugojęs kvietimą dalyvauti 1936 metų Vokietijos šachmatų olimpiadoje ir geto prižiūrėtojas Wilhelm Göcke kviesdavo jį žaisti šachmatais.

Todėl dabar labai apsidžiaugiau žurnale „Šachmatai/Vakarai“ aptikęs pažįstamą pavardę, tiesa, sulietuvintą ir pagal anų laikų tradiciją be vardo. Bet tai tikrai tas pats E.Baikovičius, deja, savo partiją su Narkevičiumi pralaimėjęs.

Ir dar viena žinutė iš archyvo. 1936 metų vasario 11-ąją Klaipėdos krašto gyventojams skirtas laikraštis „Lietuvos keleivis“ informavo apie lietuvių ir Bar Kochbos šachmatų klubų varžybas prie 18 lentų. Ankstesniaisiais metais rungtynės esą baigėsi lygiosiomis. O 1936-aisiais keletas partijų liko nebaigtos. O štai minėtasis Baikovičius rezultatu 1:0 laimėjo prieš Okulevičių.

Motociklų turizmo čempionas

Tačiau šis straipsnis ne vien apie tolimus laikus. Tiesa, Klaipėdos miesto vardas nebus į šalį nustumtas, bet pirmiausia remsimės į Skaudvilę. Kai šiandien čia paminime Čepausko pavardę, tikrai kokie 99 procentai skaudviliškių įvardys gražų, šviesų žmogų, Tauragės garbės pilietį dailininką grafiką Alfonsą Čepauską, gimusį Skaudvilės valsčiuje, Gedgaudiškėje. Jis sukūrė per 1200 ekslibrių, apie 300 estampų, keliasdešimt gausių grafikos ciklų Lietuvos istorinėmis temomis. Skaudvilėje, kaip žinia, atidaryta nuolatinė Alfonso Čepausko dailės galerija, kurioje eksponuojama apie 550 meno kūrinių, autorinių ir kitokių leidinių.

Kartu šaunusis dailininkas organizavo pirmąsias sportinio turizmo didžiausio sudėtingumo keliones motociklais, 1975 metais vadovavo keliautojams, kurie pirmieji įveikė Kyzylkumų, Karakumų dykumas motociklais maršrutu Dušanbė–Samarkandas–Učkudukas–Chiva–Ašchabadas. Sporto meistras. Šešis kartus Lietuvos motociklų turizmo čempionas, tris kartus SSRS motociklų turizmo čempionas.  

Ir dar vienas Čepauskas

Bet Skaudvilė Lietuvai davė ir dar vieną Čepauską – šaunų vyrą, gimusį čia 1937 metų sausio 24-ąją ir gyvenusį Skaudvilėje iki 1948-ųjų – Romą Čepauską. 1986 metais jis pripažintas geriausiu Lietuvos šachmatų teisėju. R.Čepauskas – ilgametis Lietuvos šachmatų federacijos narys, Klaipėdos „Bokšto“ klubo vadovas, aktyvus tarptautinių turnyrų Klaipėdoje organizatorius, spaudęs ranką aštuoniems šios sporto šakos pasaulio čempionams ir pats ne kartą tapęs įvairių varžybų nugalėtoju. Puikiai piešęs ir dainavęs (kviestas dainuoti į Klaipėdos muzikinį teatrą, dalyvavo estradiniame ansamblyje pas Arvydą Paltiną). Dar mokydamasis trečioje klasėje, susidomėjo architektūra. Deja, šio mokslo nepavyko baigti, nors jį daugelis vadino architektu... Studijavo statybos inžineriją, vadino save inžinieriumi su architekto genais. Tėvo svajonę įgyvendino sūnus Ramūnas ir dukra Aida, žentas, architektūrą studijavo ir vaikaitis Tadas – visa dinastija.

O prasidėjo šio šaunaus vyro biografija Skaudvilėje. 

Romas Čepauskas (interviu vienam Lietuvos dienraščiui 2013 m.):

„Vaikystė buvo sudėtinga: karo laikotarpis, pokario, kolektyvizacija... Mama Sofija labai gerai kalbėjo vokiškai, ir kai vokiečių dalinys stovėjo dėdės kaime, ji vertėjavo. Gali būti, jog močiutė buvo vokiškos kilmės.

Tėvukas buvo diplomuotas siuvėjas, turėjo savo siuvyklą su pavarde ant iškabos. Siuvo vyriškus kostiumus, frakus, smokingus. Vokiečių laikais joje ant sienos kabėjo Hitlerio portretas. Pas mus užeidavo Skaudvilės komendantas, vokiečių karininkas ir kartą, kai su tėvu, o jis buvo karšto būdo, aštriai pasikalbėjo, jis išbėgo iš virtuvės su kirviu ir komendanto akivaizdoje sudaužė fiurerio paveikslą. Komendantas galėjo už tai nušauti tėvą, bet apsisuko ir ramiausiai išėjo.

Kai siuvykloje kabėjo jau Stalino portretas, karininkai iš netoliese buvusio karinio aerodromo ateidavo su audiniais, kad pasiūtų šventines uniformas. Vieną dieną rogėmis atvažiavo stribai, išsivežė tėvą, ir jis trejus metus išbuvo tremtyje Sachaline, nežinia už ką“.

Jaunystėje Romas aktyviai sportavo – kultivavo lengvąją atletika. Tėvas norėjo, kad Romas ir jo brolis Audronius pradėtų mokytis žaisti šachmatais. Palaipsniui derinti mėgstamas sporto šakas – šuolį į tolį ir šachmatus buvo nelengva. Dažnai varžybos sutapdavo. Lengvojoje atletikoje Romas, jau gyvendamas Klaipėdoje, pasiekė neblogų rezultatų – tapo Lietuvos moksleivių šuolio į tolį čempionu ir buvo pakviestas į respublikos rinktinę, taip pat tapo Klaipėdos miesto suaugusiųjų šuolių į tolį čempionu. Geriausias rezultatas šuolyje į tolį pasiektas tarnaujant sovietinėje armijoje –  6 metrai ir 74 cm. Tai ir dabar neblogas rezultatas. Tačiau šachmatai viliojo labiau.

Romas Čepauskas: „Grįžęs iš tremties tėvas susirado darbą celiuliozės-kartono fabrike, buvo siuvyklos vedėjas. Pas jį siūdintis atvažiuodavo žmonės iš partijos komiteto. Tėvas mirė būdamas 44 metų, likau be jo dvylikametis“.

Po keleto metų kaimyno „pamokų“ Romas jau dalyvavo Lietuvos jaunių šachmatų pirmenybėse ir pateko į respublikos rinktinę. Du kartus žaidė SSRS moksleivių šachmatų komandinėse varžybose – 1955 metais tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir 1956 metais Rygoje. („Leningrade sutikau būsimus pasaulio čempionus – Noną Gaprindašvili, kuriai tada buvo tik 10 metų, bet jau buvo matyti didelis talentas, Michailą Talį, Borisą Spaskį“).

Dirbdamas įvairiose organizacijose vadybininku kartu studijavo Klaipėdos vakariniame ir neakivaizdiniame Kauno politechnikos instituto fakultete statybininko specialybę. Lygiagrečiai dalyvavo šachmatų turnyruose ir festivaliuose. 1955 metais, būdamas 18 metų, Klaipėdos finale užėmė penktąją, 1972 metais Klaipėdos finale pasidalijo penktąją–aštuntąją vietas, 1976 metų festivalyje Klaipėdoje įvykdė kandidato į meistrus normą.

Vėliau visu rimtumu atsidėjo organizacinei veiklai, ilgus metus aktyviai padėjo šachmatų klubui organizuojant sąjunginius šachmatų festivalius. Pradėjo teisėjauti įvairaus rango šachmatų varžybose.

Romas Čepauskas: „Aš šachmatus laikau ne tik sporto, bet ir meno šaka. Manoma, jie VI amžiuje atrasti Indijoje, vienam radžai paprašius pavaldinių sukurti žaidimą, kuriam reikia įžvalgų, drąsos ir išminties. Šachmatais žaidė Napoleonas, garsūs kompozitoriai. Yra tiek knygų apie šachmatus, jog gali sudaryti didžiulę biblioteką, kiekvienas ėjimas turi savo teoriją. Gal nustebsite, bet galima žaisti ir nematant lentos – esu tai daręs. Pasaulio rekordą pasiekęs vengras Flešas yra lošęs iš karto su 22 varžovais nematydamas lentų; varžovai jam tik pranešdavo ėjimus. Vėliau, girdėjau, tokį žaidimą uždraudė medikai, nes dėl nervinės ir mąstymo įtampos gali išprotėti. Aš esu žaidęs prieidamas iš eilės iškart prie 20 lentų“.

1987 metais R.Čepauskui buvo suteikta visasąjunginė šachmatų teisėjo kvalifikacija. Jis teisėjavo įvairiuose Lietuvos turnyruose, pasaulio atrankos varžybų mače tarp G.Kamskio ir I.Širovo, kuris vyko Klaipėdoje, pasaulio merginų čempionate 1986 metais Vilniuje, šachmatų mače Gruzija–Lietuva turnyre Klaipėdoje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisėjavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse (šachmatų turnyrai Panevėžyje 1991 m. ir Vilniuje 1995 m.).

Už aktyvią veiklą šachmatų srityje 1997 metais apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Bet ir tokios turtingos bei turiningos veiklos Romui neužteko. Jis uostamiestyje garsėjo kaip originalus, tegu ir savamokslis, dailininkas. Juvelyriškai tiksliai piešė garsių pasaulio šedevrų kopijas.

Romas Čepauskas: „Tai didžiulis malonumas. Piešiu Vilnių, arklius, geriančius iš šaltinio, Lietuvos kunigaikščius, turiu daug piešinių iš viešnagės Venecijoje, kai važiavau su Klaipėdos architektais į pasaulinę architektūros parodą.

Nė vieno paveikslo nesu pardavęs, bet dažnai dovanoju. Mokyklos draugas inžinierius elektrikas ateina padėti – aš jam leidžiu išsirinkti paveikslą.

Neturiu molberto, piešiu ant stalo, pasidedu braižymo lentą. Galiu sukurti siužetą, bet mėgstu kopijuoti pasaulinio garso dailininkus: Pikasą, Van Gogą, Gogeną, Dega, bet ne tokiu formatu ir technika, kaip jie – tik ekspresija persiduoda. Menotyrininko Petro Šmito klausiau, ar tai labai blogai, o jis atsakė: „Tik tu daryk!“ Ir iš tiesų puikus užsiėmimas: užmirštu visus rūpesčius...“

Geras žaidėjas visada laimingas

Atsisveikino su šiuo pasauliu šaunusis skaudviliškis-klaipėdiškis inžinierius, dailininkas, šachmatininkas Romualdas Čepauskas 2019 metų spalio mėnesį. Amžinojo poilsio atgulė Kretingoje. Tačiau visada liksiantis klaipėdiškių atmintyje, o šiandien, tegu ir virtualiai, sugrįžtantis į gimtinę. Žmogus, visą gyvenimą laikęsis taisyklės „Geras žaidėjas visada laimingas“.

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama