Paauglystė nėra problema, kurią reikia išspręsti – tai etapas, kurį reikia išgyventi: „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“

Pasak psichologės Justos Ryženinės, paauglystė yra laikotarpis, kai žmogus vienu metu turi atlikti daugybę svarbių gyvenimo užduočių – atsiskirti nuo tėvų, atrasti save, susikurti savo vertybes ir pasirengti savarankiškam gyvenimui: „Nuo mažo, nuo tėvų priklausomo vaiko reikia tapti savarankišku suaugusiuoju. Tai vienas sudėtingiausių žmogaus gyvenimo etapų tiek biologiškai, tiek emociškai“.

Nors paauglystė dažnai siejama su noru atsiskirti nuo tėvų, psichologė pabrėžia, kad jų vaidmuo išlieka labai svarbus. Tik jis keičiasi. Anot specialistės, jeigu vaikystėje tėvai daugiausia reguliuoja kasdienį gyvenimą, tai paauglystėje jie turėtų tapti palaikytojais ir mentoriais: „Svarbu sukurti erdvę, kur paauglys galėtų ateiti pasikalbėti apie savo sunkumus, iššūkius ir ieškojimus“.

Tačiau rasti pusiausvyrą tarp laisvės ir kontrolės nėra lengva. Tai patvirtino ir laidoje dalyvavusi aštuntokė Urtė: „Aš noriu būti savarankiška, noriu veikti pati, o tėvai vis dar mane mato kaip mažą mergaitę. Dėl to kartais kyla konfliktų“, – atviravo mergina.

Viena svarbiausių temų pokalbyje tapo emocijos. Paaugliai prisipažino, kad kartais erzina viskas – nuo mokyklos iki tėvų klausimų apie pažymius ar dienos planus. Psichologė aiškina, kad tai nėra nei blogas auklėjimas, nei išlepimas: „Smegenys tuo metu restruktūrizuojasi, vyksta hormoniniai pokyčiai, nėra balanso. Labai sunku susigaudyti tiek pačiam paaugliui, tiek aplinkiniams, kas su juo darosi“. Todėl, anot jos, kai kurie konfliktai yra natūrali paauglystės dalis ir netgi reikalingi: „Be konfliktų sunku atsiskirti. Svarbiausia suprasti, kad konfliktas nereiškia santykio pabaigos. Galima susipykti ir susitaikyti“, – teigė specialistė.

Kita svarbi tema – nuolatiniai priekaištai dėl telefonų. Paaugliai pabrėžė, kad telefonas nebūtinai reiškia laiko švaistymą – juo naudojamasi mokslams, bendravimui ir informacijos paieškai. Vis dėlto jie patys pripažino, kad visiška laisvė taip pat nėra sprendimas: „Gerai jausti, kad yra ribos. Kad yra kažkoks stogas, kurio nepramuši su galva“, – kalbėjo jaunieji pašnekovai.

Laidos pabaigoje savo mintimis dalijosi Alytaus Likiškėlių progimnazijos aštuntokai. Daugelis jų įvardijo panašias problemas: santykius su tėvais, spaudimą dėl pažymių, norą pritapti prie bendraamžių ir baimę būti atstumtiems. „Labiausiai sunku pritapti prie kitų paauglių, nes jei kuo nors išsiskiri, gali sulaukti kritikos ar patyčių“, – kalbėjo viena iš radijo studijoje viešėjusių moksleivių. Kiti pabrėžė, kad didelis stresas kyla dėl mokslų rezultatų, stojimo į gimnazijas ir nuolat besikeičiančių ugdymo programų.

Psichologės teigimu, svarbiausia paauglystėje nebijoti ieškoti savęs ir išbandyti įvairias veiklas: „Tai etapas, kai reikia leisti sau bandyti, klysti, keisti kryptį ir atrasti tai, kas iš tikrųjų patinka“. Ji priminė, kad sunkiais momentais labai svarbu nelikti vienam. „Jeigu sunku kalbėtis su tėvais, reikia ieškoti saugaus žmogaus – mokytojo, giminaičio, kaimyno ar kreiptis į Jaunimo liniją. Svarbiausia – nelikti vienam su savo sunkumais“, – pabrėžė J. Ryženinė.

Savo mintimis pasidalijo ir AJC Jaunųjų žurnalistų narė Milda, atviraudama, kad keistai jaučiasi rašydama apie paauglystę, kai pati yra „šviežia“ paauglė. Merginos teigimu, kalbėti apie visiems žinomas ir numindžiotas šio etapo temas ir problemas, atrodo varginančiai: „Gal tai irgi paauglystė? „Viskas atsibodo“, nors dar tik prasidėjo?
Apie prasidėjimą kalbant, man iš tiesų įdomu, kas jis toks. Norisi jį pažinti. Ar jis tapatinasi su akimirka, kurią atsimeni miglotai? O gal tai kaip tik pirmas dalykas, kuris groja naujame grojaraštyje? Nežinau.
„Tranko durimis“, „ožiuojasi“ – čia tik populiariausi „Captionai“ paauglystės poste. O kur dingo muzikos, kuri nežinai, ką su tavimi daro, ieškojimas? Kaip man išsirinkti, kokia daina neprajuokintų draugų vakarėlyje, bet būtų ne „visi to klauso“ kilmė?
Visi pereina per paauglystę kitaip, kitur. Kartais tėvai dar sielojasi, su nenupirktų batų kaina. Vaikai negali priimti tėvų kaip draugo, bet kodėl kartasi elgiasi panašiai į jį? „Užmuš mane tėvai“, irgi ne naujiena. Arba
viskas, arba nieko, kur paaugliui vidurys? Ir kodėl jis mąsto, lyg turėtų tai daryti? Kokiame kodekse parašyta, kad paauglys turi „sukti galvą“. Bet ei! Jei šis monologas suktųsi aštuntokės galvoje, argi neparaustų iš pykčio, jog pati nežinia kam prieštarauja, nors tai apmąsto.
Va tokia ne minkštų minčių gauja.” – svarsto Milda.

Paauglystė dažnai vadinama audringu laikotarpiu, tačiau pokalbis FM99 studijoje parodė, kad tai ne problema, kurią reikia išspręsti. Tai gyvenimo etapas, kuriame svarbiausia išlikti išgirstam, priimtam ir turėti šalia žmonių, su kuriais galima kalbėtis.

Laidas iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas