Tarp kūrybos ir aplinkinių meilės – prasmingas Laimutės Puidokienės jubiliejus

„To­rem Pla­te­lių kraš­tou nu­si­pe­niu­si dė­de­li žmuo­gu“

Ren­gi­nį jaut­riai ir sa­vaip pra­dė­jo Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko spe­cia­lis­tė, kul­tū­ros pa­vel­do puo­se­lė­to­ja Al­do­na Kup­re­ly­tė, kal­bė­ju­si že­mai­tiš­kai: „Šin­dėin torēm didlē dė­de­lė švėn­tė, torēm Plāte­liū kraš­tou nu­si­pe­niu­si dė­de­li žmuo­gu, kat­ras švėnt gra­ži ju­bi­lie­ju – tai mū­sa Lai­mu­tė. Lin­kam sveikā­tas, op­ti­miz­ma, gal su­stip­rės, gal į stak­les at­si­sės, nei­šar­dy­tas dar yra...“

Spe­cia­lis­tė de­monst­ra­vo skaid­res iš Lai­mu­tės įvai­rių gy­ve­ni­mo eta­pų, pri­mi­nė jos nuei­tą ke­lią ir svar­biau­sius dar­bus. Su­si­rin­ku­sie­ji ga­lė­jo pa­var­ty­ti al­bu­mą su tau­to­dai­li­nin­kės gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis.

Ypač vi­sus su­do­mi­no L. Pui­do­kie­nės vai­kys­tės fo­tog­ra­fi­jos. A. Kup­re­ly­tė at­krei­pė vi­sų dė­me­sį į su­kne­lę, ku­rią pen­ke­rių me­tų Lai­mu­tei pa­siu­vo te­ta, o kruopš­čiai iš­siu­vi­nė­jo ma­ma. Pa­sak et­nog­ra­fės, Lai­mu­tės ma­ma taip pat bu­vu­si itin kū­ry­bin­ga – mez­gė, siu­vo, puo­šė duk­rą iš­skir­ti­nai gra­žiai ir kar­tu ug­dė pa­gar­bą ran­kų dar­bui. Et­no­lo­gė ak­cen­ta­vo L. Pui­do­kie­nės pa­gar­bą pa­vel­dui. Ju­bi­lia­tė iki šiol iš­sau­go­jo ma­mos rink­tus sal­dai­nių po­pie­rė­lius, sku­ti­nė­tus mar­gu­čius ir ki­tus bui­ties ženk­lus, ku­rie yra ta­pę kraš­to at­min­ties da­li­mi.

Kal­bė­da­ma apie ju­bi­lia­tės gy­ve­ni­mą, A. Kup­re­ly­tė pri­mi­nė, kad jau­nys­tė­je Lai­mu­tė dir­bo ki­no me­cha­ni­ke, de­monst­ra­vo pla­te­liš­kiams fil­mus ki­no sa­lė­je, vė­liau užė­mė gar­bin­gas Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko ūk­ve­dės pa­rei­gas. Ta­čiau svar­biau­sia, jog išė­ju­si į pen­si­ją ne­sus­to­jo – vie­na pir­mų­jų Pla­te­liuo­se pra­dė­jo vaikš­čio­ti su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis, ėmė aus­ti, li­ko veik­li, smal­si ir at­vi­ra žmo­nėms.

Au­di­mas – gra­žiau­sia gy­ve­ni­mo sto­te­lė

Il­ga­me­tė Plun­gės tau­to­dai­li­nin­kų glo­bė­ja Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė svei­kin­da­ma ju­bi­lia­tę jos gy­ve­ni­mą pa­ly­gi­no su grei­tuo­ju trau­ki­niu, ku­ria­me bu­vo dau­gy­bė sto­te­lių – džiu­gių ir skau­džių, pil­nų at­ra­di­mų ir ne­tek­čių.

„Me­tai kuo to­liau, tuo grei­čiau bė­ga, sku­ba kaip grei­ta­sis trau­ki­nys. Ži­no­ma, šei­ma bu­vo la­bai pui­ki sto­te­lė, bet pa­ti nuo­sta­biau­sia jos gy­ve­ni­me, ma­nau, bu­vo au­di­mas“, – sa­kė Z. Lei­lio­nie­nė.

Ji pri­si­mi­nė lai­ką, kai be­veik prieš du de­šimt­me­čius pra­dė­jus bend­ra­dar­biau­ti su šve­dais bu­vo su­bur­tos dvy­li­ka au­dė­jų. Vie­na iš jų bu­vo Lai­mu­tė, ku­ri la­bai grei­tai per­pra­to au­di­mo tech­no­lo­gi­jas ir ta­po vie­na stip­riau­sių šio ama­to puo­se­lė­to­jų. Vė­liau ji daug pri­si­dė­jo prie Plun­gės kul­tū­ros cent­ro au­di­mo dirb­tu­vių kū­ri­mo – pa­dė­jo sta­ty­ti stak­les, mo­kė nau­jus na­rius, va­ži­nė­jo iš Pla­te­lių į Plun­gę da­lin­tis ži­nio­mis.

Au­di­mas Lai­mu­tei ta­po gy­ve­ni­mo pa­ki­li­mu – ji da­ly­va­vo pa­ro­do­se, pri­sta­ti­nė­jo se­ną­jį ama­tą įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, įsto­jo į tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Z. Lei­lio­nie­nė ju­bi­lia­tei per­da­vė di­džiau­sius svei­ki­ni­mus nuo da­bar­ti­nės tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus pir­mi­nin­kės Jo­lan­tos Mil­te­nės, o nuo sa­vęs jaut­riai pri­dū­rė: „Man vi­sa­da at­ro­dei ro­man­tiš­ka. Lin­kiu dar pa­sva­jo­ti, svei­ka­tos ir stip­ry­bės. Ti­kiu, jog bū­si su mu­mis il­gai“.

„Vi­siems au­dė­jams ji – kaip ma­ma“

Pri­si­mi­ni­mų ir pa­dė­kų tą­dien ne­trū­ko. L. Pui­do­kie­nės duk­ra Vai­va pa­sa­ko­jo, kad su ma­ma be­veik kar­tu pra­dė­jo aus­ti ir da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, kar­tu pri­si­dė­jo prie Plun­gės kul­tū­ros cent­ro or­ga­ni­zuo­ja­mų au­di­mo kur­sų. „Mes tiek ne­nu­dir­bom, kiek ma­ma. Ji vi­sur da­ly­va­vo – bend­ruo­me­nė­je, vi­suo­me­ni­niuo­se rei­ka­luo­se, kas­met per Už­ga­vė­nių šven­tę ke­pė bly­nus. Ma­ma yra ryš­kus žmo­gus, pa­vyz­dys mums, vai­kams, Pla­te­lių kraš­to švie­su­lys“, – jaut­riai su mei­le kal­bė­jo duk­ra, pa­ža­dė­ju­si svar­biau­sią da­ly­ką ma­mai – vi­sa­da bū­ti ša­lia.

Daug šil­tų žo­džių dė­ko­da­mos už kant­ry­bę ir lin­kė­da­mos stip­ry­bės sky­rė tau­to­dai­li­nin­kei ir jos au­di­mo mo­ki­nės Vil­ma Reč­kaus­kie­nė bei Da­lia Jakš­tie­nė, o il­ga­me­tė au­di­mo bi­čiu­lė Ma­ri­ja Striau­kie­nė sa­kė­si esan­ti ypa­tin­gai dė­kin­ga li­ki­mui, kad su­ti­ko Lai­mu­tę sa­vo gy­ve­ni­me: „Lai­mu­tės dė­ka išau­džiau še­šis tau­ti­nius kos­tiu­mus, do­va­no­jau juos sa­vo my­li­miau­siems žmo­nėms. Ji mo­kė lė­tai, ra­miai, la­bai kant­riai, su mo­ti­niš­ka ši­lu­ma, ypa­tin­gu žmo­giš­ku­mu. Vi­siems au­dė­jams ji – kaip ma­ma“.

Svei­ki­no L. Pui­do­kie­nę ir ki­ti me­ni­nin­kai. Ži­no­mas me­džio meist­ras Vy­tau­tas Jau­gė­la ta pro­ga pri­si­mi­nė vai­kys­tę ir kai­my­nę au­dė­ją – kaip jis ma­žas ma­ty­da­vo ją ne­nuils­ta­mai dir­bant stak­lė­se. Vy­ras ne­gai­lė­jo pa­gy­rų vi­siems žmo­nėms, at­si­da­vu­siems au­di­mui. Au­dė­jus pa­va­di­no ste­buk­la­da­riais ir šven­tais žmo­nė­mis, nes šis dar­bas rei­ka­lau­ja ypa­tin­go pa­si­šven­ti­mo.

Šil­tais pri­si­mi­ni­mais apie va­ka­rus pa­jū­ry pa­si­da­li­jo ir Lai­mu­tės drau­gė Ja­ni­na iš Šven­to­sios, o drau­gai iš ki­tų Že­mai­ti­jos kam­pe­lių ak­cen­ta­vo ju­bi­lia­tės be­ga­li­nį darb­štu­mą ir mei­lę žmo­nėms, ži­no­ma, vi­si lin­kė­jo mo­te­riai ge­ros svei­ka­tos ir ki­tų gė­ry­bių.

La­vi­na svei­ki­ni­mų tą po­pie­tę aki­vaiz­džiai ste­bi­no ir džiu­gi­no ju­bi­lia­tę. Dė­ko­da­ma su­si­rin­ku­siems ji pri­si­pa­ži­no, kad ne­si­ti­kė­jo su­lauk­ti at­vyks­tant tiek daug drau­gų, kad jos min­tys iš­laks­tė, kas vi­siems yra su­pran­ta­ma, vi­siems lin­kė­jo „pa­pras­to ir svar­biau­sio da­ly­ko – kad pil­dy­tų­si no­rai, ne­trūk­tų drau­giš­ku­mo ir lai­mės“.

Nors jau ke­le­tą me­tų, pri­sti­gus jė­gų, L. Pui­do­kie­nė ne­be­sė­da prie au­di­mo stak­lių, jos dar­bai te­bė­ra gy­vi žmo­nė­se. Kaip ne vie­nas su­si­rin­kęs tą­dien sa­kė – to­kį ju­bi­lie­jų rei­kia už­si­tar­nau­ti ge­rais dar­bais. O Lai­mu­tė jų at­li­ko dau­gy­bę.

Autorius: Aušra DIRVONSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama