"Atgimstanti istorija"

Atgimstanti istorija - Klaipėdos dramos teatras

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Šiuo metu Klaipėdoje vyksta vadinamieji teatro atlaidai – tai 10-ą kartą surengtas tarptautinis teatro festivalis „Theatrium“, todėl šiandieninėje laidoje kalbėsime apie Klaipėdos dramos teatro istoriją. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė sako, kad nėra tiksliai žinoma, kada mūsų uostamiestyje atsirado pirmasis teatras.

Zita Genienė: „Mes žinome, kad jau 1775 metais, tai maždaug prieš 250 metų, yra minima, kad Klaipėdoje yra teatras. Dar po 10 metų, tai 1785, atsiranda jau miesto planuose pažymėta kaip komedijų namai. Tai yra jie buvę, žiūrint pagal dabartinę situaciją, tai būtų priešais teatrą, kitoje Pilies gatvės pusėje, ten, kur dabar automobilių aikštelė yra netoli Piliavietės. Tai yra pažymėti komedijų namai. Tas toks pasakymas „komedijų namai“ – tai nereiškia, kad vien komedijos, bet tai yra tokia pramogų vieta, kurioje galima buvo išvysti įvairius spektaklius: tai yra ir opera, ir drama, ir komedija. Aišku, tuo metu tas lengvasis žanras taip pat buvo labai populiarus. Ir vėliau dar mes žinome, kad buvo pastatas prie Dangės, kur dabartiniai sandėliai yra, kur čia jau buvo privatus toksai pirklio iniciatyva užleistas sandėlis teatro pastatymam. Ir tiktai 1820 metais atsiduria va dabartinėje vietoje jau, kuomet įsikuria pirklių akcinė bendrovė ir pastato pirmąjį teatro pastatą. Tai yra, mes galim, klaipėdiečiai, didžiuotis, kad tai yra pirmasis specialiai teatrui pastatytas statinys Lietuvoje, pats seniausias.“

1820 metais dabartinio Klaipėdos dramos teatro vietoje pastačius mūrinį pastatą, jame veikė 40-ies aktorių trupė. Čia buvo statomi ne tik dramos kūriniai ir vodeviliai, bet ir operos. Teatro simfoninis orkestras dažnai rengdavo koncertus, o prie jų prisidėdavo Tilžės pučiamųjų orkestras.

Zita Genienė: „Jis buvo iš tikrųjų gana gražus, klasicistinis ir tiktai, deja, tas didysis 1854 metų gaisras nudegė pastatas ir vėliau jis buvo jau atstatytas privačia iniciatyva. Tai toks garsus, jį visi mes, klaipėdiečiai, kurie šiek tiek domisi, žino – John Mason pavarde, kuris buvo verslininkas, įvairių inovacijų pradininkas Klaipėdoje. Jisai atstatė tą pastatą, truputėlį kitoks jis tapo, bet, žodžiu, privačia iniciatyva. Ir tiktai 1893 metais jau miestas perėmė pastatą, miestas įsigijo, nes jisai ėjo iš rankų į rankas. Įsigijo pastatą, atliko didžiulę rekonstrukciją ir maždaug jis dabar nuo tų metų, nuo 1893 metų, daugmaž išliko toks dabartinis vaizdas. Tai yra, pirmiausia, kalba buvo padaryta centrinė pastato dalis su miesto herbu ir su garsiuoju balkonėliu, kuris vėliau, liūdnaisiais tais '39 metais, įsiamžino istorijoje.“

Adolfo Hitlerio pasirodymą šio pastato balkonėlyje palikime garbės nedarančiai istorijai. Pasak istorikės Zitos Genienės, nors miestui šis pastatas priklausė nuo 1893-jų, tačiau miesto išlaikoma teatro trupė atsirado tik dar beveik po 30 metų.

Zita Genienė: „Ir miestas va nuo 1893-jų metų jau kaip turėjo, bet reikia pasakyti: tai yra vienas dalykas yra pastato istorija, kitas dalykas – teatro istorija. Nes iki 1920 metų, iki to meto, kuomet Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, Klaipėdos teatras buvo komercinis. Tai yra privatus teatras, teatro direktorius formuodavo trupę ir vystė veiklą, ir jis tiktai tas patalpas nuomojosi iš miesto. O jau 1920 metais pasikeitė politinė situacija ir miestas pasiryžo ne tiktai išlaikyti pastatą, bet ir finansuoti trupės veiklą. Tai va iki '34 metų buvo toks 14 metų laikotarpis, kuomet teatras vadinosi Klaipėdos miesto teatras. O jau '34 metais, kai keitėsi politinė situacija, įsikuria lietuvių teatras, tai keičia pavadinimą ir tampa Klaipėdos vokiečių teatras.“

Klaipėdos dramos teatro ir jo pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos dramos teatro pastatas dabartinėje vietoje duris atvėrė 1820 metais. Teatrą įvairiais būdais rėmė pirklių organizacija „Konkordija“. Būtent šios organizacijos kvietimu Klaipėdoje porą mėnesių gastroliavo Karaliaučiaus opera, kuriai vadovavo tuo metu dar nelabai išgarsėjęs kompozitorius Richardas Vagneris. Pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.

Zita Genienė: „Tai iš tikrųjų Klaipėda matė labai ryškių to meto Europos žvaigždžių. Klaipėdos teatre gastroliuodavo noriai, nes kadangi tas kelias garsusis – Karaliaučius–Peterburgas. Keliaudami iš Berlyno, jie užsukdavo ir į Klaipėdos teatrą, ir spektaklius vaidindavo, ir pavieniai koncertai. Richardas Vagneris – tai yra čia legenda, '36-ieji metai, jis atvyko su Karaliaučiaus opera, kuomet čia du mėnesius gastroliavo, ir jis jau buvo pagrindinis jau kapelmeisteris, ir čia vietinei muzikai taip pat pasikvietę buvo klaipėdiečiai, orkestras kartu su jais dirbo. Nors pats Richardas Vagneris čia būdamas Klaipėdoje labai tuo nesidžiaugė, nes tiesiog jam buvo truputėlį aplinka kitokia, negu iš atvykus iš Vokietijos miestų, kur tas teatrinis gyvenimas kitaip.“

1854 metais didžiojo gaisro metu teatras sudegė. Buvo pradėtas statyti naujas pastatas, tačiau privačiam teatrui sekėsi sunkiai ir 1893 metais pastatą nupirko ir rekonstravo miesto valdžia. Miesto valdžia nuo 1920 metų finansavo ir trupės išlaikymą. Nors 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tačiau švietimo, kultūros ir daug kitų sričių buvo krašto seimelio rankose, taigi ir teatras buvo magistrato žinioje ir jame dirbo vokiečiai, bei vaidinama buvo vokiečių kalba.

Zita Genienė: „Tuo metu teatras tapo politinės kovos įrankiu. Šiaip '20-aisiais metais Klaipėdos miestas įsipareigojo finansuoti teatro veiklą ir iš tikrųjų finansiškai padėjo, o po '23-iųjų metų, kuomet Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, atsirado ta politinė trintis, kuri tęsėsi visą tą laikotarpį, kuomet Klaipėdos kraštas priklausė iki '39-ų. Tam tikra visuomenės dalis, atliepdama į Lietuvos vyriausybės va tokį norą atlietuvinti kraštą, kaip vadinama, matė pavojų, kad čia yra vokiškumo susilpnėjimas. Ir dėl to va teatras buvo būtent ta vieta, kurioje tarsi buvo išlaikoma ta vokiška dvasia, tai yra rodomi klasikiniai vokiečių spektakliai. Ir šiaip įsijungė visuomeninės organizacijos įvairios Vokietijoje, Miunchene draugija įkurta, kuri finansavo šitą Klaipėdos teatro veiklą. Tai tuo metu, galima sakyti, teatrui buvo toksai, finansine prasme, aukso amžius, ir iš tikrųjų galėjo sau leisti formuoti labai įvairų repertuarą: tiek dramą, tiek komediją, tiek muzikiniai spektakliai, įvarūs patriotiniai renginiai. O dabar '35-ieji metai Klaipėdoje, kuomet buvo tokia didelė įtampa ir bandymas '35-aisiais–'34-aisiais metais sustiprinti lietuviškumo pozicijas krašte, tai iš tikrųjų steigėsi įvairios kultūrinės organizacijos, atsiranda ir lietuviško teatro trupė.“

Taigi dabartinio Klaipėdos dramos teatro užuomazga galima laikyti 1935-uosius metus, kai „Aukuro“ draugijos iniciatyva iš Šiaulių su visais aktoriais ir administracija į uostamiestį buvo atkeltas dramos teatras, kuris pavadintas Klaipėdos valstybės teatru. Tuo metu spektaklius Klaipėdoje statė ir garsus režisierius Borisas Dauguvietis.

Zita Genienė: „Tai yra Kauno teatro filialas – Šiaulių dramos teatro trupė. Buvo sudėtinga finansinė situacija ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pageidavimu šita teatro trupė atsidūrė Klaipėdoje. Jos iš pradžių Klaipėdos teatras nenorėjo įsileisti, bet buvo prieitas toks susitarimas, vis dėlto priėmė tam tikromis dienomis rodė spektaklius. Jis vadinosi ir Klaipėdos valstybės teatras, įvairiais pavadinimais. Ir čia štai veikia tuo metu dvi teatro trupės.“

1939-aisiais metais lietuviškojo teatro veikla Klaipėdoje nutrūko ir atgimė tiktais pokariu, bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Klaipėdos dramos teatre toliau dirbo vokiečiai ir buvo vaidinama vokiškai. Tik 1935-aisiais metais čia iš Šiaulių buvo atkelta aktorių trupė, taigi vienu metu Klaipėdos dramos teatre pasikeisdamos vaidino tiek vokiečių, tiek lietuvių aktorių trupės. Per nepilnus ketverius veiklos Klaipėdoje metus, lietuviškasis teatras pristatė net 22 spektaklių premjeras. 1939-aisiais metais Klaipėdos kraštas vėl tapo Vokietijos dalimi. Ta proga čia atvykęs Adolfas Hitleris, stovėdamas teatro balkone, pasakė kalbą. Pasak istorikės Zitos Genienės, nors lietuviškajai teatro trupei teko išsikraustyti į Vilnių, vokiškoji trupė liko čia vaidinti net ir per Antrąjį pasaulinį karą.

Zita Genienė: „Teatras tęsia savo veiklą, nes Klaipėda iki pat '44-ųjų metų nepatyrė tokių didžiulių sukrėtimų. Kažkokių tai nebuvo nei karinių veiksmų. Čia gyvenimas tęsėsi, nors, aišku, suvaržymai kažkokie tai atsirado dėl tiekimo sutrikimų ir taip toliau, bet teatras tęsė veiklą. Ir čia į Klaipėdą dažnai grįždavo iš fronto kariai, karininkai kaip atostogų, tarsi reabilitacijos centras. Ir čia teatras sėkmingai veikė. O jau prasideda '45-ieji – esminis lūžis. Patiria miestas didelių sugriovimų ir, žinoma, didžiausias nuostolis – tai netenka gyventojų, nutrūksta nuosekli ta tradicija, vystosi visai kitas miestas, kita santvarka. Ir Klaipėdos teatras, nepaisant to, teatrui ir sovietiniais laikais buvo skiriamas didelis dėmesys. Tai iš tikrųjų turėjo ideologinę savo užduotį, kad jau įteisinti tą sovietinį gyvenimo būdą, sovietinę ideologiją.“

1945-aisiais metais spalio 1-ąją buvo įsteigtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras ir čia kurį laiką vaidino rusų trupė. 1949-aisiais teatras pervadintas Klaipėdos muzikiniu dramos teatru, dar po kelių metų – dramos teatru.

Zita Genienė: „Teatras '45-ųjų metų spalio mėnesį jau yra atidaromas. Nors pastatas nenukentėjo, tačiau buvo inventorius išgrobstytas pastatas, ir nešildomas, ir patyrė didelių tokių nepatogumų, tačiau pradėjo savo veiklą, bet jis pradėjo kaip Muzikinės komedijos teatras. Tuo tiktai kaip Dramos teatras jau tokiu pavadinimu nuo '51-ųjų metų. Reikia pasakyti, kad po karo veikė kelios trupės: muzikinė trupė, dramos trupė ir rusų trupė. Spektakliai rusų kalba vyko iki '59-ųjų metų. Tarkime, pirmosios ten trupės nariai '45-aisiais, tai buvo atvykę rusų aktoriai iš įvairių Sąjungos vietų, bet čia jie sunkiai pritapo ir vėliau vaidino jau lietuvių aktoriai nuo '51-ųjų metų, vistik rusų kalba vaidino, tačiau buvo menkai lankomas, jis nesulaukė tokio žiūrovų antplūdžio, ir '59-ais jau ta trupė nustojo veikusi. Tai va, tai tuo metu '59-ieji metai prasideda Dramos teatro trupės veikla. Ir kaip mes jau vėlesniais metais matysime, kad sėkmingai sugebėjo teatras, žodžiu, atsikratyti to arba apžaisti tuos sovietinius reikalavimus, ideologinius reikalavimus iš tikrųjų. Ir vėliau atsirado tas toks, prie režisieriaus Povilo Gaidžio, klestėjimo metas.“

Istorikė Zita Genienė sako, kad nors Klaipėdoje keitėsi valdžios, gyventojai, tačiau dramos teatras visuomet buvo mėgiamas ir lankomas.

Zita Genienė: „Klaipėdos teatras, nepaisant kokiam jis priklausė, kokios pakraipos buvo, bet visada buvo mėgiamas klaipėdiečių, visada lankomas, atidžiai stebimas. Ir jeigu mes ten pavartysime, kad ir ten kokio XIX amžiaus antros pusės laikraščius, visada yra skelbimai, na, čia sakykim, komerciniai skelbimai apie kažkokius tai spektaklius, bet ir recenzijos, atsiliepimai. Jeigu koks spektaklis buvo mažiau pavykęs, iš karto sakydavo: „Mums tokių nereikia, mes norime rimtų spektaklių, kurie yra rodomi visoje Europoje. Prašome pasistengti“.“

Na, o apie Klaipėdos dramos teatro pokyčius Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.

Atgimstanti istorija

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Uostamiestis gali didžiuotis tuo, kad Klaipėdos dramos teatro pastatas – pats seniausias tokio tipo objektas Lietuvoje. Nors 1820 metais šioje vietoje pastatytas teatro pastatas didžiojo gaisro metu buvo suniokotas ir naujas baigtas statyti tik 1870-aisiais, pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus atstovės Zitos Genienės, išoriškai senoji pastato dalis nuo tuo laiko nedaug pasikeitė.

Zita Genienė: „Tai pirmoji didžioji rekonstrukcija buvo 1893-aisiais, tuomet, kai pastatą perėmė savivaldybė. Paskui kita, žinoma, rekonstrukcija yra 1927-aisiais metais. Tai jau interjero, tai reiškias, scenos įrenginiai, salės vaizdas buvo pakeistas, rekonstruotas. Ir vėliau sekė jau sovietmečio rekonstrukcijos. Tai garsioji 1990-ųjų metų, kuomet atsiranda priestatas, toks nelaimingas priestatas, kuris vėliau nulėmė, kad, žodžiu, nebuvo paskaičiuota, kad čia yra, vis dėlto, ta vieta, teatro aikštė, yra pelkėta vieta, kad čia yra buvusios tos Danės salos atšakos, ir pradėjo jisai grimzti, ir buvo tokių didelių įtrūkimų. Ir vėliau galima sakyti, kad tai laimingai baigėsi, kuomet prasidėjo modernizacija.“

2007-aisiais metais buvo pradėta paskutinioji teatro pastato rekonstrukcija, po kurios jam buvo grąžintos pirminės ryškios spalvos.

Zita Genienė: „Vyko iš tikrųjų septynerius metus, bet teatras tuo metu, 2014-aisiais metais atsidaręs, tai buvo moderniausias pastatas Lietuvoje, nes iš tikrųjų galimybės scenos, įvairios galimybės teatrui įgyvendinti įvairiausius sumanymus. Na, o tos autentikos mes turime, tai iš tikrųjų, tai yra pastato fasadai dauguma išlikę. Pagaliau, ir tos paskutinės modernizavimo rekonstrukcijos metu buvo atlikti tyrimai fasadų. Ir mes buvome įpratę seniau, tai buvo šviesiai dažytas toksai pastatas. Ir tuomet atlikti tyrimai pasirodė, kad jis buvo ryškus, kaip dabar mes matome, tai buvo po rekonstrukcijos didelis netikėtumas: „Kaip čia dabar toks teatras spalvotas? Negali būti, tai Klaipėdai nebūdinga“. Bet tai iš tikrųjų, tai yra grąžinta originalus jo vaizdas. Na, žinoma, teatras jau viduje jis yra patyręs daugiau pakitimų, bet paskutinės rekonstrukcijos metu stengtasi sujungti tą senąją dalį su naująja. Yra tų elementų, įvesta ir naujų, tai rekonstrukcija, manau, pastatas atrodo gana puikiai suderinęs seną su nauja architektūra.“

Klaipėdos dramos teatras dabar yra ta vieta, kurioje vyksta ne tik spektakliai, bet ir miesto reprezentaciniai renginiai. Teatre veikia nedidelis teatro muziejus ir teatrinės literatūros skaitykla. Zita Genienė sako, kad tai ne tik vienas iš seniausių, bet ir vienas iš gražiausių miesto pastatų.

Zita Genienė: „Teatras – tai iš tikrųjų yra, jeigu mes imtume kokį penketuką pastatų išlikusių senosios Klaipėdos, jis iš tikrųjų yra vienas ryškiausių, vienas svarbiausių pastatų, turinčių gražią istoriją, primenančių įvairius Klaipėdos raidos laikotarpius. Tiek savo architektūra, tiek savo veikla jis yra labai svarbus. Ir galbūt mes mažiau žinome apie tą senąją teatro veiklos istoriją iš tikrųjų, daugiau mes žinome apie XX amžiaus, XIX amžiaus istoriją dar mums reikia ją atrasti, nes dėl tų istorinių peripetijų mes neturime tokio kultūros to perimamumo, nėra gyvų istorijų išlikusių, kurios būtų perduodamos iš kartos į kartą. Tai, sakykime, Klaipėdos teatro, jeigu imtume istoriją, tai XIX amžiaus ketvirtas, šeštas dešimtmetis galėtų būti klestėjimo jo laikotarpis, nes iš tikrųjų labai stipri tuo metu buvo muzikinė trupė ir visus žymiausius spektaklius, pastatymus matyti. Ir čia buvo toksai teatro direktorius Moreau, vėliau jo veiklą tęsė dukra. Iš tikrųjų, tai buvo įdomios asmenybės, bet mes dar apie jas mažai žinome. Tai dar yra ką veikti istorikams padirbėti, pasidomėti to teatro veikla, nors tas uždavinys nėra lengvas, o archyvinių šaltinių nėra išlikę po įvairių gaisrų ir taip toliau, bet pasidomėti būtų galima daugiau,“ – sako istorikė Zita Genienė.

Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos dramos teatro istoriją.

Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.

P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.

Autorius: Žydrūnas Naujokas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama