Simuliacija apie Marijampolę sukėlė nerimą: kaip tinkamai vertinti informaciją
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Vasario pradžioje Lietuvos nacionalinėje žiniasklaidoje pasklido žinia, kad vokiečių laikraštis „Die Welt“ paskelbė karinę simuliaciją, kurioje piešiamas scenarijus, kaip Rusija su keliais tūkstančiais karių užgrobia Marijampolę ir užima Suvalkų koridorių. Geopolitinės įtampos, karo Ukrainoje kontekste ši žinia privertė sunerimti. Daliai miesto gyventojų ji sustiprino nesaugumo jausmą ir paskatino abejones dėl regiono saugumo. Nors buvo pabrėžiama, kad tai – tik simuliacinis scenarijus, situacija parodė, kad nepakankamai aiškiai suprasta ar interpretuojama informacija gali skatinti nerimą ir didinti nesaugumo pojūtį.
Išgalvotą scenarijų suprato kaip realią grėsmę
2026 m. vasario mėnesį Vokietijos dienraštis „Die Welt“ kartu su Bundesvero universitetu paviešino karinę simuliaciją, kurioje analizuojamas netikras Rusijos įsiveržimas į Lietuvą. Pagal išgalvotą scenarijų, kuris vyktų 2026 m. spalį, Rusijai pakaktų kelių dešimčių tūkstančių karių ir poros dienų, kad pakirstų NATO ir įtvirtintų savo kontrolę ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Teritoriją Rusija taip greitai neva užimtų ne dėl to, kad turėtų didelį karinį pranašumą – okupantų sėkmę lemtų sąjungininkų, tiksliau – Vokietijos – dvejonės, kaip reaguoti į invaziją ir JAV atsisakymas pritaikyti 5-ąjį NATO straipsnį. Kitais žodžiais tariant, vienos NATO šalies, analizuojamu atveju Lietuvos, užpuolimas nebūtų laikomas visų Aljanso šalių užpuolimu, todėl kitos valstybės esą nesiųstų savo karių jai ginti.
Kaip viešojoje erdvėje atsirado vokiečių analizuojamas Marijampolės užpuolimo scenarijus ir kaip jį vertinti, vaizdo siužete paaiškina krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas.
– Pamačiusi straipsnio internete antraštę, kurioje buvo teigiama, kad Marijampolę užgrobtų su 12 tūkst. karių, pirma mintis buvo – nejau tai tiesa? Ar tikrai mano miestas toks pažeidžiamas? Čia gali ateiti priešiškos valstybės kariai ir miestą užgrobti? Kol neperskaičiau teksto iki galo, atrodė, kad kalbama ne apie teorinį scenarijų, o apie galimą įvykių eigą. Konkretumas – minimas miestas, karių skaičius, aiški veiksmo kryptis – sukėlė jausmą, kad tai – ne šiaip išgalvota situacija. Apskritai vien tokio scenarijaus analizavimas privertė susimąstyti: jei tokios situacijos piešiamos ir nagrinėjamos, tikriausiai, jos gali ir išsipildyti, – atvirai kalbėjo marijampolietė Kristina.
Tokios žmonių reakcijos atskleidžia, kaip lengvai teoriniai scenarijai, išgalvotos situacijos gali būti priimami kaip realios grėsmės ženklas. Ypač tada, kai informacija perskaitoma paviršutiniškai – apsiribojant antraštėmis ar neišsamiai įsigilinus į pateiktą turinį. Plačiai Lietuvos žiniasklaidoje aptarta simuliacija sulaukė nemažai kritikos – ne tik dėl to, kad apskritai buvo paviešinta, bet ir dėl to, kaip ji buvo sukonstruota. Ekspertai atkreipė dėmesį, kad joje menkai įvertinamos realios Lietuvos gynybinės pajėgos, sąjungininkų buvimas regione bei ankstyvojo perspėjimo mechanizmai.
Kritinis požiūris – raktas į teisingą informacijos suvokimą
Užuot kėlus klausimą, ar tokia informacija apskritai turėjo patekti į viešumą, svarbiau gebėti ją tinkamai suprasti – vertinti kontekstą, atskirti analizę nuo realių grėsmių ir kritiškai interpretuoti pateikiamus scenarijus. Šiuo atveju svarbu suprasti, kad tokio pobūdžio karo simuliacijos nėra prognozės. Tai – analizės įrankis, kurį naudoja kariuomenės, gynybos ekspertai, akademinė bendruomenė ir politikos formuotojai, siekdami modeliuoti galimus scenarijus. Tokios analizės paremtos prielaidomis, kurios ne visada atitinka realias aplinkybes, nes dažnai sąmoningai pasirenkamos sudėtingesnės ar net „blogiausio atvejo“ situacijos. Jų tikslas – ne numatyti, kas tikrai įvyks, o įvertinti galimas grėsmes, patikrinti sprendimų priėmimo mechanizmus, nustatyti silpnąsias vietas ir geriau pasirengti įvairiems scenarijams. Tokie modeliavimai padeda institucijoms suprasti, kaip galėtų vystytis krizės situacijos, kokių veiksmų reikėtų imtis ir kur būtina stiprinti gynybinius ar politinius pajėgumus.
Susidūrus su tokia ir panašia informacija, verta sau užduoti paprastus klausimus: ar tai gali būti realus įvykis, ar tik modeliuojama situacija? Koks šios informacijos tikslas? Ar pateikiama visa reikalinga informacija? Norint geriau suprasti pirmą kartą išgirstą žinią, vertėtų ją pasitikrinti keliuose patikimuose šaltiniuose, įsigilinti ne tik į antraštes, bet ir į visą turinį, o kilus abejonių – pasitarti su šią sritį išmanančiais žmonėmis. Toks atsakingas informacijos vertinimas padėtų išvengti daryti skubotas išvadų ir leistų tiksliau įvertinti pateikiamos informacijos tikslą bei jos kontekstą.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
