"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Uostvadvario švyturio istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandien kviečiame jus į Šilutę. Garsioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, išdidžiai stovi XVIII amžių menantis Uostvadvario dvaras su švyturiu. Tai Nemuno deltos regioninio parko dalis. Apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją mums pasakoja pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.
Živilė Skirkevičienė: „Uostvadvario švyturys statytas yra 1873–76 metais. Bet tai buvo tęsinys karčiamos, kuri atsiranda XVIII amžiuj. Nu įsivaizduokim, anuo metu Rusnė buvo Klaipėdos uosto priešuostis ir čia vyko labai galingas medienos verslas. Buvo gabenami sieliai, o Rusnės saloj telkėsi pirkliai, kurie tuos sielius rūšiuodavo, sutvarkydavo, na, paruošdavo tokiai kelionei jau į tolimesnius kraštus. Ir audringos marios labai dažnai tą krovinį pasiglemždavo, nes mūsų marios vasarą atrodo ramios, nors kartais jos irgi labai tokios būna, na, klastingos ta prasme, kad bangos greitai lūžta, o rudenį tai ypatingai daug to krovinio būdavo prarandama. Taip kad pirkliams kelionė per Kuršių marias iki Klaipėdos uosto buvo tikras išbandymas.“
Karaliaus Vilhelmo kanalas – vienintelis dirbtinai sukurtas vandens kelias Lietuvoje, iškastas nuo Lankupių kaimo iki Klaipėdos uosto Malkų įlankos. Šis vandens kelias lėmė greitesnį, kokybiškesnį bei patogesnį laivų, o taip pat ir sielių keliavimą į Klaipėdos ir kitus Europos uostus. Kanalo idėja Prūsų Lietuvoje jau buvo gimusi XVII amžiaus viduryje. Siekiant kuo daugiau medienos eksportuoti į Klaipėdos uostą, nutarta sukurti naują vandens kelią, kuriuo būtų aplenkiamos gan audringos ir seklios Kuršių marios.
Živilė Skirkevičienė: „Ant Atmatos žiočių, tuo metu tai buvo dar tiktai krantas, Kuvertas pasistato dvarelį ir įsteigia smuklę. Ta smuklė buvo skirta tokiam atokvėpiui prieš tą didžiąją kelionę. Biznis buvo visai neprastas, nes ir tos smuklės pelnai buvo visiškai geri. Bet Rusnės sala tuo metu pradeda labai labai greitai augti, nes šiaip jeigu pažiūrėtumėm, mūsų sala yra suneštinė, jinai yra labai jauna ir jinai yra susiformavusi iš sąnašų, kurios per pavasario potvynius pas mus atkeliauja iš toliau. Taigi ta smuklė klesti, bet pirkliams vis tiek tos audringos marios kelia daug rūpesčių. Ir tada keliama idėja, kaip padaryti, kad būtų aplenkiamos marios. Yra diskutuojama apie kelią aplenkiant Kuršių marias. Diskusijos vyksta gan ilgai, maždaug 100 metų, kol priimamas sprendimas kasti Vilhelmo kanalą. Ir XIX amžiuj, po ilgų derinimų, gana stipraus finansavimo, Prūsijos valdžia ryžtasi ir pradeda kasti Vilhelmo kanalą.“
Vienas labiausiai lankytojų mėgstamų objektų, 18 metrų aukščio švyturys nebeveikia jau kurį laiką. Tačiau dabar puikiai tarnauja kaip apžvalgos aikštelė. Tiesa, įplaukti į Uostvadvarį nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti, mat uosto žiotys yra nuolat užpustomos smėliu. Apie Ostvadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Uostvadvario švyturio atsiradimo istoriją. Uostvadvaris – nedidelis kaimas Rusnės saloje, Nemuno deltos regioniniame parke, prie Minijos žiočių. Istoriniuose šaltiniuose randama užuominų XVII-ame amžiuje ten buvus dvarą, tačiau šiandien ten lankytojus pasitinka XIX amžiaus švyturys ir XX amžiaus pradžios vandens kėlimo stotis, padėjusi Rusnės gyventojams apginti savo žemes nuo vandens stichijos. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja, kad Uostvadvario švyturio istorija prasidėjo nuo Vilhelmo kanalo.
Živilė Skirkevičienė: „Vilhelmo kanalas buvo mokamas, už jį nemenkai turėjo sumokėti pirkliai, bet vis tiek jie mąstydavo taip: jeigu marios ramios – plaukiam per marias, jeigu marios audringos – nerizikuojam, mokam pinigus ir keliaujame per ramų Karaliaus Vilhelmo kanalą. Atsiradus tokiam alternatyviam vandens keliui, labai sparčiai pradeda klestėti Mingės kaimas, nes vėlgi – ko reikia keliautojui? Keliautojui reikia atokvėpio, jam reikia pavalgyti, pernakvoti, išgerti. Ir Mingėj sparčiai pradeda steigtis įvairios karčiamos. Ir ta vadinama Dumplės karčiama, ilgainiui jinai pradeda vadintis Uosto karčiama, iš čia ir va tas pavadinimas. Uostvadvaris – Uosto dvaras praranda savo populiarumą ir, galima sakyti, numenksta šita karčiama. Sąnašos formuojasi į marių pusę, tada yra nusprendžiama statyti švyturį, kuris turėjo tokias dvi funkcijas. Manoma, kad pagrindinė funkcija buvo susieta vis dėl to su Vilhelmo kanalu, kad laivam būtų orientyras, kur reikia sukti Minijos upe link Vilhelmo kanalo. Na, o antra funkcija, aišku, buvo orientyras į Kuršių marias, nors jau tos Kuršių marios buvo pasistūmėjusios beveik 2,5 kilometro nuo šito švyturio, bet vis tiek jisai, jeigu taip žiūrėtumėm tiese, tada dar medžiais nebuvo apaugusi šitos salos, su pastatytu žibintu pačiose žiotyse, na ir kartu su Nidos švyturiu tokia lyg tiesi linija rodė kelią į Kuršių marias.“
Visais laikais švyturys buvo ypatingas objektas – ne tik laivų kelrodis tamsoje, bet ir paslaptingomis istorijomis apipintas simbolis. Jų mūsų krašte ne vienas.
Živilė Skirkevičienė: „Galima sakyti, kad švyturys tokios labai tiesioginės funkcijos ilgai neatliko. Jeigu mes pasižiūrėtumėm, mes Lietuvoj turime tris vidaus vandenų švyturius: seniausias švyturys yra Ventės rage, mūsų Uostvadvario – dabar kartais vadinamas aklųjų švyturiu, nes nebeatlieka tos savo švyturio funkcijos – yra Uostvadvaryje, na ir trečias – Pervalkoje, kuris taip pat žymi farvaterį.“
Uostvadvario švyturys – 18 metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos, raudonų plytų sienomis ir žalios spalvos glazūra puoštomis briaunomis. Viduje 48 įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš kurios patenkama į apžvalgos aikštelę. Pasakojimą apie Uostvadvario švyturį tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šilutės rajone savo unikalumu garsėjančioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante, į dangų išdidžiai stiebiasi dar XIX a. menantis Uostadvario dvaras su švyturiu. Apie šio švyturio išskirtinumus pasakoja Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė.
Živilė Skirkevičienė: ‚Dabar, jeigu kalbant apie patį Uostadvario švyturį, tai jis yra 18 metrų aukščio. Palyginimui, Ventės rago švyturys yra tik 11 metrų. 48 laipteliai veda į dabar jau tik apžvalgos aikštelę. Ypatingai vat šiuo metu, kada dar augmenija yra visiškai nesužaliavusi, iš šito švyturio tikrai labai labai gražiai matosi Rusnės panorama, kanalai, ta visa polderių sistema. Aišku, puiki panorama į Kuršių neriją ir Mingės kaimo jau dabar matosi stogai, taip kad galima puikiai pasižvalgyti.“
Visai šalia Uostadvario švyturio 1907 metais pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Ši stotis yra ne tik technikos istorijos paminklas, bet ir vertinga architektūriniu požiūriu. Statinys prieš keletą metų restauruotas, jame įrengtas Šilutės polderių muziejus.
Živilė Skirkevičienė: „Iškasus tą uostelį, kur buvo laikomi ledlaužiai, dar truputėlį anksčiau, prieš dešimtmetį, 1907 metais buvo pastatyta vandens kėlimo stotis, kuri yra puikiai išsilaikiusi su labai įspūdinga garo turbina. Tam, kad pavasarį būtų išpumpuojamas kuo greičiau vanduo iš kanalų ir žmonės galėtų išeiti į pievas šienauti. Tai yra privati teritorija ir lankymas yra gana apribotas. Įmanoma patekti, bet jau reikia išankstinio susitarimo. Kadangi technika labai greitai vystosi, tai lygiai po 100 metų, 2007-aisiais metais, yra pastatyta jau nauja, kompiuteriais valdoma vandens kėlimo stotis. O jau šita senoji garo turbina jau dabar tiktai mena tuos senus laikus.“
Nors švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau jo paskutinis žibintas jau seniai užgeso. Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius.
Živilė Skirkevičienė: „Švyturys mirksėjo dar maždaug iki 1985-ų žmonių prisiminimais, gal 1987-ų metų. Na, o dabar tai yra tiktai va tokia graži apžvalgos aikštelė. Uostadvario švyturys priklausė va tam vadinamam uosto dvarui, tai pirminei karčemai, va ir jisai buvo jos aptarnaujamas.“
Apie Uostadvario švyturio istoriją pasakojimą tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandien svečiuojamės Šilutės rajone, Uostadvaryje, ir kalbame apie ten esantį švyturį. Pamario krašto gidė Živilė Skirkevičienė pasakoja apie šio švyturio išskirtinį grožį.
Živilė Skirkevičienė: „Uostadvario švyturys yra tokios briaunuotos formos, tokias aštuonias briaunas turi, ir yra puikiai išsilaikiusios keramikinės glazūruotos kraštų plytelės – tai irgi čia toks gana retas reiškinys. Tiesiog manoma, kad tai buvo gal architektų išmonė, meistrų, kad va tą tokį tą briauną, kurią dažniausiai talžo vėjai, galbūt apsaugotų. Taip kad daugiau mes tų tokių glazūruotų plytų savo krašte nepastebime, nors, sakykime, Šilutės mieste yra keletas namų, kurie yra dekoruoti tokiomis va glazūruotom čerpėm.“
Uostadvario švyturys yra sujungtas su švyturio sargo gyvenamuoju namu.
Živilė Skirkevičienė: „Pastačius Uostadvario švyturį, buvo iškart pastatytas ir žibintininko, galim taip sakyti, namelis. Visoje Prūsijoje tuo metu buvo tokia tradicija, kad mokytojai gyvendavo prie mokyklų, prie savo darbo vietos, buvo darbuotojams pastatomi namai. Tai čia irgi yra pastatomas gyvenamasis namas, tvartas ir, vėlgi, labai racionaliai, protingai, namas yra sujungiamas tokiu nedideliu koridoriuku, kad žmogui nereiktų ar lietingu oru, ar žiemą, ar dar kažkada, eiti per lauką ir jisai galėtų užlipęs įžiebti šitą švyturį.“
Apsilankyti 18 metrų aukščio Uostadvario švyturyje gali kiekvienas žmogus. Lankymas nemokamas.
Živilė Skirkevičienė: „Šiuo metu Uostadvario švyturys priklauso vidaus vandenų tarnybai, yra jos administruojamas. Va, jį gali aplankyti žmonės. Tai būna apsas tam tikrom darbo valandom, pirmadieniais tiktai į jį negalima patekti. Edukacijų ten jokių nevyksta, nes, kaip sakiau, tai yra tokia tarnybinė teritorija. Kas lankėsi Uostadvaryje arba į jį dar atvyksite, prie Uostadvario yra toks nedidelis uostelis. Tas uostelis yra suformuojamas irgi palyginus vėlai, tiktai 1917 metais. Jisai buvo skirtas išskirtinai ledlaužiams, nes tuo metu tikrai žiemos buvo šaltos, storos ledo lytys, ir čia buvo laikomi trys ledlaužiai, kurie pavasario metu jau išplaukdavo į darbą ir laužyt tų lyčių, kad, reiškia, potvynis būtų kiek įmanoma mažesnis ir žmonės kažkaip galėtų ramiau praleisti tą pavasarį.“
Keliaudami mintimis po Pamario kraštą dar kartą įsitikinome, koks ypatingas ir savitas yra šis Lietuvos kampelis. Uostadvario švyturys tarsi tylus sargas, lydintis laivus ir saugantis šimtmečio istorijas. Primena mums apie žmogaus ir gamtos ryšį, apie nuolatinę kovą su vėju, vandeniu ir laiku.
Živilė Skirkevičienė: „Kalbant apie mūsų kraštą, visą Nemuno deltą, tai tikrai yra pakankamai populiari vieta. Turbūt top 1 mūsų krašte tai yra Ventės ragas su savo švyturiu, paukščiais ir visa puikia panorama. Na, o Uostadvario švyturys turbūt jau būtų antroje vietoje, nes tikrai vasaros metu populiarus, tiek atplaukti laiveliais, tiek sausuma atvažiuoti iš Rusnės pusės ir pasižvalgyti.“
Aplankykite šį unikalų paveldą, branginkime jo grožį ir perduokime jį ateities kartoms. Ačiū, kad buvote kartu, iki kitų susitikimų.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
