Sovietų sąjungos lyderis laukė, kada Lietuva jam sugrįš

Balandžio 23-ąją Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje pristatyta iš Anykščių rajono kilusio Signataro, ekonomikos mokslų daktaro Alberto Šimėno knyga „Kelias į Kovo 11-ąją“. Į susitikimą atėjo apie dvidešimt anykštėnų.

„Valgyti reikia po daug, bet dažnai“

Signatarė I. Andrukaitienė, pristatydama kolegą sakė, kad „nuo žemės“, iš Troškūnų seniūnijos Papilių kaimo, kilęs dr. A. Šimėnas „jau vaikystėje išsiugdė suvokimą, kas yra darbas“: „Kad darbas yra būtinas, kad jį turi padaryti iki galo, kad jį turi padaryti gerai ir padaryti laiku.“
Pristatydama Signatarą I. Andrukaitienė prisiminė dar vieną savo kolegą, bet jau iš darbo Anykščių A. Vienuolio gimnazijoje laikų. Buvusi šios mokyklos direktorė I. Andrukaitienė sakė, kad Troškūnų vidurinėje mokykloje A. Šimėną matematikos mokė Vytautas Plukas, kuris mokiniams pateikdavo tokius uždavinius, kurie būdavo pateikiami ir per stojamuosius egzaminus į Maskvos M. Lomonosovo universitetą (V. Plukas – buvęs ilgametis Anykščių rajono Švietimo skyriaus vedėjas, Mokinio krepšelio kūrėjas, karjeros pabaigoje dirbęs A. Vienuolio gimnazijos direktorės pavaduotoju). Pasak I. Andrukaitienės, dr. A. Šimėnui po tokio paruošimo nebuvo sunku įstoti į Vilniaus universitetą, kur jis pasirinko ekonominės kibernetikos studijas.
I. Andrukaitienė pasakojo ir apie mažiau žinomą kolegos pusę – pomėgius. Pasirodo, jis buvęs užkietėjęs keliautojas, į kalnų žygius ėjęs su garsiausiu Lietuvos alpinistu, dabar Anykščiuose gyvenančiu Vladu Vitkausku, kuris atvyko į renginį pasveikinti bičiulio.
V. Vitkauskas apie kalnų bendražygį sakė, kad A. Šimėnas buvo ypač patikimas, „kietas vyras“ ir juokėsi, kad visiems, klausiantiems sveikatos recepto, gali pasakyti savo bičiulio kažkada žygyje paleistą aforizmą: „Valgyti reikia po daug, bet dažnai“.

Didelis dėmesys Maskvai

Dr. A. Šimėno knygos „Kelias į Kovo 11-ąją“ per pristatymą bibliotekoje nusipirkti nebuvo galima – pirmasis tiražas jau parduotas, o antrasis dar nebuvo atspausdintas.
Kovo 11-osios Akto Signataras, panašu, parašė kiek kitokį istorinį veikalą nei kiti Lietuvos kelią į nepriklausomybę nagrinėję politikai ir istorikai. Dr. A. Šimėnas knygoje išsamiai nagrinėja Sovietų sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pradėtos „Perestroikos“ niuansus ir Maskvos politinę kovą praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Pristatydamas knygą dr. A. Šimėnas pats iškėlė klausimus, į kuriuos vėliau atsakė.
Vienas iš klausimų: „Kodėl SSRS vadovybė nevykdė suplanuotų areštų, siekdama sustabdyti Aukščiausiosios Tarybos Kovo 11-osios sprendimus?“
Atsakydamas į šį klausimą, Signataras pabrėžė Lietuvos komunistų, kurie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje balsavo už Lietuvos nepriklausomybę, reikšmę: „Jeigu areštuojame visus kovo 11-ąją pakeitusius sąjungos Konstituciją, pagal tą protokolą į Lukiškes visus gabename, tai Gorbačiovui tektų ten gabenti ir Brazauską, kuris irgi balsavo. Taigi ir savo šalininkus jis turėtų areštuoti. Antras dalykas, jokio realaus pavojaus ir nekėlė ta mūsų nepriklausomybė. Jeigu viskas būtų ėję pagal Gorbačiovo linijas, mūsų laukė suverenių valstybių sąjunga. Nuolat smuko dešiniųjų su Landsbergiu reitingai, nuolat kilo Brazausko komandos reitingai. Žmonės nepatenkinti buvo. Kitus rinkimus triuškinamai juk laimėjo LDDP. Šitai matė ir Gorbačiovas. Jam buvo svarbu išsaugoti legalų, teisėtą parlamentą, kuris priimtų teisingus sprendimus. Ir jis tikėjo, kad legalus valdžios perėmimas, Brazausko šalininkų, yra tik laiko klausimas.“
„Jis tada sakė, o kurgi jie dėsis, pasiautės ir tuo baigsis. Sienos saugomos, viskas saugoma, Vakarai nepriima, mes neišleidžiam, žiūrėsim kas čia bus“, – apie M. Gorbačiovo požiūrį į Lietuvą po Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto kalbėjo šio akto Signataras.
Dr. A. Šimėnas dėstė, kad M. Gorbačiovas išleido knygelę, kurioje buvo surašyti visi „Perestroikos“ tikslai bei nubrėžtos „raudonos linijos“. Pagal M. Gorbačiovą, Sovietų sąjunga turėjo pereiti į rinkos ekonomiką, atsirasti daugiapartinė sistema, bet būtinai reikėjo išsaugoti Sovietų sąjungos integralumą ir pertvarkyti valstybės integraciją į Europą.
„Jis šitoje knygutėje rašo, kad partinė sistema kaip Europoje, ekonomika ta pati, kaip Europoje. Ir Europa kartu su Sovietų sąjunga tampa galingiausia pasaulyje. Ir Europai gerai, ir Sovietų sąjungai gerai“, – kalbėjo dr. A. Šimėnas.
Signataras aiškino, kad M. Gorbačiovas buvo ankstesnio Sovietų sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus, o prieš tai – ilgamečio valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovo Jurijaus Andropovo mokinys. Ir „Perestroikos“ tėvu, pasak dr. A. Šimėno, laikomas J. Andropovas.
Politikas aiškino, dar „Perestroika“ M. Gorbačiovui buvo reikalinga ir kaip vidinės partinės kovos platforma. Kaip alternatyva M. Gorbačiovo reformatoriams Maskvoje įsitvirtino Jegoro Ligačiovo vadovaujama komunistų ortodoksų grupė: „Pamažu atsirado ir treti – Jelcinas iškilo. Toks tarp jų gavosi kalambūras. Jelcinas sako darome, kaip Gorbačiovas, bet sako, kam mums tas antstatas virš Rusijos, atkurkime imperiją. Ir prasidėjo rimtos trijų jėgų kautynės.“
Po 1991 metų rugpjūčio pučo J. Ligačiovo ortodoksai buvo sunaikinti, o nugalėtoju tapo B. Jelcinas, su kuriuo nuėjo ir kariuomenė. M. Gorbačiovas buvo nustumtas nuo valdžios.

Priešprieša Lietuvai buvo naudinga

Dr. A. Šimėnas dėstė, kad visos trys Maskvos jėgos turėjo savo atstovus (ar vietininkus) Lietuvoje. Sąjūdis buvo B. Jelcino atstovai, M. Gorbačiovą atstovavo A. M. Brazausko vadovaujami komunistai, o J. Ligačiovą – Mykolo Burokevičiaus vietinė komunistų ortodoksų grupuotė. Pasak dr. A. Šimėno, jeigu pučas būtų pavykęs, Lietuvos vadovu būtų tapęs visgi ne M. Burokevičius, o Kaune rezidavęs desantininkas, generolas–majoras Osvaldas Pikauskas.
Pasak jo, Lietuvoje po 1990-ųjų buvo kalbama, kaip blogai, jog nėra santaikos tarp Vytauto Landsbergio ir Algirdo Mykolo Brazausko rėmėjų. Tačiau, Signataro įsitikinimu, ši priešprieša ir apsaugojo Lietuvą nuo ginkluoto susidorojimo.
„Sąjūdžio reitingai smuko, Gorbačiovui reikėjo išsaugoti legalų parlamentą, kuris priimtų teisėtus sprendimus. Jeigu jį išvaiko – mes vėl sakome, kad mes okupuoti. Ir jis tikėjo, kad legalus valdžios perėmimas Brazausko šalininkų tik laiko klausimas. Palauksim palauksim ir bus. Bet viską sujaukė rugpjūčio pučas. <…> „Gorbačiovas laukė ir tikėjosi. Jeigu vieningi, reiškia, turime tuos pačius tikslus, o tai Gorbačiovui negerai, ta takoskyra, priešprieša tarp Brazausko ir Landsbergio buvo vienas esminių veiksnių, padėjusių išvengti jėgos panaudojimo“, – savo požiūrį išsakė svečias.

Siūlė ir merui išleisti atsiminimus

Signatarą pasveikinęs Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis pasidalino savo priminimais. Jis aiškino, kad neteisybė, jog J. Andropovas buvo Perestroikos idėjos autorius: „Šiek tiek čia yra iškreiptų dalykų, kad Andropovo sugalvota. Tuo metu aš dar aukštojoje mokykloje mokiausi. Andropovo tikslas padaryti tą Tarybų sąjungą tvarkinga – tvarkos darymo būdu. Tada niekas negalėjo darbo metu išeiti į kino teatrą. Mus pakeldavo aliarmo signalas, apsupdavom kino teatrą ir tikriname, kas atėjo į kino teatrą.“
Po mero pasisakymo, renginį vedusi I. Andrukaitienė patarė: „Ar jūsų priminimai kur nors užfiksuoti? Išleisti? Pats laikas, nes tai yra tam tikri liudijimai.“
Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataru buvo ir A. Šimėno brolis, dabar jau miręs Jonas Šimėnas.
Dr. A. Šimėnas yra trumpiausiai Vyriausybės vadovo pareigas užėmęs asmuo Lietuvos istorijoje – premjeru jis buvo paskirtas 1991 metų sausio 10-ąją, o sausio 13-ąją iš šių pareigų pasitraukė.

Autorius: Vidmantas ŠMIGELSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama