Blogai išmokta biologijos pamoka: kaip aš apsinuodijau bobausiais!

Blogai išmokta biologijos pamoka: kaip aš apsinuodijau bobausiais!...Nors tai įvyko labai seniai, bet neužmiršta iki šiol: dabar kasmet vis labiau priartėju prie asmeninio aštuoniasdešimtmečio, o tuo laiku buvau 2-ojo kurso biologijos studijų programos studentas... Gegužės 8 dieną Senojoje Varėnoje ryte sodinome bulves, o po pietų dviračiu nuvažiavau pasižvalgyti po pavasarinius sausašilius. Kirtavietėse, o ir kitose miško vietose, ypač kur buvo pažeista paklotė ir viršutinis dirvožemio sluoksnis, augo daugybė bobausių su tamsiai ir šviesiai rudomis kepurėlėmis – pastarųjų buvo ženkliai mažiau. Niekad tiek daug bobausių nebuvau matęs. Nusprendžiau bobausių pasirinkti, bet neketinau jų naudoti – prisiminiau, kad studijų bičiulis Rimantas kelis kartus buvo prašęs šių grybų sudžiovinti, sakė, kad džiovintų bobausių skonis prilygsta baravykams. Į maišelį labai greit pririnkau gal kokius 3 kg nedidelių išoriškai gražiausiai atrodančių bobausių. Namie juos išdėliojau verandos palangėse. Kadangi buvo šiltos naktys, Merkio krūmynuose įsikūrusios be perstojo suokė lakštingalos, toje verandoje ir atslinkau apie 23 val. miegoti. Kaip dabar atsimenu, verandoje tvyrantis kvapas buvo kažkoks neįprastas, bet itin patrauklus, labiausiai priminė sunokusius obuolius ar kriaušes – dar pagalvojau, kad gal tai tikro pavasario aromatas. Žinojau, kad bobausiai nuodingi grybai dėl juose esančio giromitrino, bet jokių įtarimų apie kažką negero galvoje tuo metu neatsirado. Ryte, jau gerokai po 9 val., mama atėjo pasižiūrėti, kodėl neateinu pusryčiauti. Bandžiau pramerkti kažkodėl sunkiais tapusius akių vokus, pabandžius išlipti iš lovos kojos pradėjo drebėti ir linkti per kelius, turėjau vėl atsigulti, nes nuo galvos skausmo viskas aplinkui raibuliavo. Iškart supratau priežastį. Vargais negalais išsigandusios mamos prilaikomas nuslinkau į kito kambario lovą, pakeliui dar pradėjau vemti. Po rimtos dozės aktyvuotos anglies preparato atsigavau tik gerokai po pietų, tą dieną nieko negalėjau valgyti – viskas ėjo lauk. Naktį prastai miegojau, bet ryte jau beveik jokių nemalonių apsinuodijimo požymių nejutau, tik šiek kojose jaučiau silpnumą ir galva nebuvo skaidri. Dienos buvo saulėtos, bobausiai sudžiūvo gražiai, kiek žinau, bičiulis Rimantas su jais paruošė silkių Naujiems Metams – sakė, kad buvo labai skanu. Nei jam, nei kitiems studijų kolegoms apie apsinuodijimą bobausiais nepasakojau, buvo lyg ir gėda dėl savo žioplumo, nes mikologijos egzaminą dar pirmajame kurse buvau labai sėkmingai išlaikęs. Man bobausiai (vaikystėje dažniausiai girdėdavau juos vadinant šmarškais) buvo, o ir dabar yra vieni įdomiausių mūsų krašto grybų. Jų nerenku ir nevalgau, bet kiekvieną pavasarį, jeigu galiu, einu į sausašilius su bobausiais pasimatyti. Šiais metais kol kas bobausių, matyt, dėl drėgmės trūkumo pušynuose labai nedaug, norint pamatyti – reikia paieškoti. Lietuvoje aptinkami trijų rūšių bobausiai. Valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta) – labai dažnas Varėnos miškuose pavasarinis grybas, auga smėlėtuose, sausuose pušynuose, kirtimuose, laukymėse. Apie 10 cm aukščio arba gerokai žemesni vaisiakūniai su kotu ir kepurėle paprastai pasirodo balandyje ir aktyviai gali augti maždaug iki gegužės vidurio. Šių bobausių trapios kepurėlės su smegenų formos raukšlėmis, tamsiai rudų arba kaštoninių spalvų. Grybų kotai šviesūs, trumpi, tuščiaviduriai, su pailgomis vagelėmis. Didysis bobausis (Gyromitra gigas) – gana dažnas įvairiuose Varėnos miškuose dirvožeminis, bet ypač prie trūnijančios medienos prieraišus pavasarinis (balandžio-gegužės) grybas. Šio grybo vaisiakūniai kur kas didesni nei valgomojo bobausio, iki 15 cm aukščio, gali būti masyvoki. Šių grybų kepurėlė su smegenų formos raukšlėmis, šviesiai rudų arba šviesiai oranžiškai rudų spalvų. Rudeninis bobausis (Gyromitra infula) – drėgnuose spygliuočių ir mišriuose miškuose gana dažnas rudens (rugsėjis-spalis) grybas, prieraišus trūnijančiai medienai – kelmams, virtuoliams. Varėnos miškuose aš juos, paprastai rinkdamas kitus grybus, aptikdavau degvietėse, bet nedažnai. Šių grybų labai trapios kepurėlės tamsiai rudos, skiltėtos, labai specifiškos balno formos. Bobausiai – nuodingi grybai. Jų toksiškumo pagrindas – grybų vaisiakūniuose esantis labai lakus giromitrinas, kuris žmonių skrandžiuose hidrolizuojasi į monometilhidraziną. Būtent ši itin toksiška medžiaga sutrikdo organizmo medžiagų apykaitą, pažeidžia kepenis, blokuoja labai svarbaus vitamino B6 veiklą. Medicinoje netgi yra įsiteisinusi sąvoka „giromitrinis sindromas”, kuris charakterizuoja bobausių ir kitų jiems giminingų grybų sukeliamus apsinuodijimus. Tokių apsinuodijimų vis dar pasitaiko, nes daugelyje kraštų bobausiai pripažįstami delikatesiniais grybais. Daugelyje bendro pobūdžio nuorodų dažnokai tvirtinama, kad džiovinti bobausiai po pusmečio praranda visas toksines savybes. Prieš dešimtmetį su pelėmis Šveicarijos mokslininkų atlikti eksperimentai tai paneigė: nedideli toksinių medžiagų kiekiai niekada neišnyksta. Pradėjęs 1981 m. dirbti botanikos ir augalų ekologijos dėstytoju Vilniaus universiteto buvusiame Gamtos mokslų fakultete, aš beveik kiekvieną pavasarį, eidamas paskui augalus, lankydavausi įvairiuose Varėnos rajono sausašiliuose. Puvočių kaimą supančiuose pušynuose esu matęs ne tik karučius, bet net ir vežimą pilną bobausių – vaizdas buvo fantastinis. To mano gimtąjame miestelyje nebuvau regėjęs, nors bobausiai buvo renkami, bet ne taip masiškai. Pavasarinių grybų rinkimu niekas nesistebėdavo, mat bobausiai buvo superkami, o už gautą kvitą tais jau senokai užmirštais amžino deficito laikais Varėnos univermage esančiame specialiame skyriuje galėjai nusipirkti vienokių ar kitokių užsienyje pagamintų prekių. Žmonės kalbėjo, kad lietuviškus bobausius daugiausia sunaudoja švedai ir vokiečiai, ar tai tiesa – nežinau. Vieną kartą, eidamas per Puvočių kaimą, pajutau ore sklindantį tą labai specifinį, neužmirštamą būtent bobausiams būdingą mums – žmonėms, patrauklų aromatą. Žiūriu per tvorą, pagyvenusi moteris lauke kažką verda, priėjau – bobausių pilnas katilas. Sakau jai, lauke lyja, o Jūs kieme grybus verdat. Atsakymas buvo puikus, nors ji biologijos tikriausiai nebuvo studijavusi: “Ponuli, taigi galvų galiu pirkioj apgaruoc”. O aš kadaise tokiame paprastame, gyvenimiškame dalyke kaip galvos apgaravimas nesugebėjau susigaudyti! Dar paklausiau, ar ketina šiuos bobausius valgyti. Ne, atsakė, naujieji kaimo gyventojai paprašė teisingai išvirti, tą ir darau. Rekomenduojama literatūra besidomintiems Dāniele I., Meiere D., Iršėnaitė R., 2023: Didysis bobausis – Gyromitra gigas (Krombh.) Cooke – Kn.: Didžioji Lietuvos grybų knyga, p. 486. – Jana seta. Dāniele I., Meiere D., Iršėnaitė R., 2023: Rudeninis bobausis – Gyromitra infula (Schaeff.) Quél. – Kn.: Didžioji Lietuvos grybų knyga, p. 487. – Jana seta. Dāniele I., Meiere D., Iršėnaitė R., 2023: Valgomasis bobausis – Gyromitra esculenta (Pers.) Fr. – Kn.: Didžioji Lietuvos grybų knyga, p. 485. – Jana seta.

Autorius: Jonas Remigijus NAUJALIS, akademikas, Senoji Varėna, 2026-04-25

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama