Gydanti meno galia pagal Iloną Žvinakienę

– Ilo­na, kas jus ri­ša su Plun­ge?

– Plun­gė – ma­no pa­ma­tai. Šia­me mies­te, Su­ki­lė­lių gat­vė­je, pra­bė­go ma­no vai­kys­tė ir jau­nys­tė. Bai­giau tuo­me­tę pir­mą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, šo­kau „Su­var­tu­ke“. Ma­no gi­mi­mo pro­ga tė­ve­lis pa­sta­tė na­mą su ko­lo­no­mis, ku­ris bu­vo ap­sup­tas gė­ly­nų, ro­žy­nų. Tė­vai abu bu­vo dar­bo­ho­li­kai.

Tu­rė­jau dvy­li­ka me­tų vy­res­nį bro­lį, su juo daž­nai pės­tu­te ke­liau­da­vo­me į Gan­din­gos pi­lia­kal­nį. Pri­si­me­nu kaip šian­dien – pa­va­sa­ris, Gan­din­gos šlai­tas, nu­sė­tas ži­buok­lių, ky­la ta­ry­tum iki pat dan­gaus. Ir tie mė­ly­ni šlai­tai, ir le­gen­dos, ku­rias man pa­sa­ko­da­vo bro­lis, ir tie laz­dy­nai, ta mis­ti­ka ma­ne tie­siog su­ža­vė­jo.

Ne­ga­lė­jau ne­si­ža­vė­ti ir Ogins­kių rū­mais, ku­rių ko­lo­nas res­tau­ruo­da­vo ma­no tė­tis. Ne­to­li – ir Pla­te­liai, ir Bal­ti­jos jū­ra. Au­gau tar­si ko­kiam tri­kam­py­je: tarp jū­ros, Gan­din­gos ir Pla­te­lių.

– Kaip klos­tė­si jū­sų gy­ve­ni­mas, kai iš­vy­ko­te iš Plun­gės?

– Stu­di­ja­vau Šiau­liuo­se, pe­da­go­gi­nia­me dai­lės fa­kul­te­te, vė­liau Vil­niu­je – me­no te­ra­pi­ją. Po Šiau­lių iš­vy­kau į Pa­ne­vė­žį ir ten esu jau dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Nors la­bai sun­kiai pri­gi­jau, bet kai pri­gi­jau – tai la­bai tvir­tai. Da­bar Pa­ne­vė­žy­je vi­si ma­no drau­gai, pa­žįs­ta­mi. Dir­bu Pa­ne­vė­žio Vy­tau­to Žem­kal­nio gim­na­zi­jo­je dai­lės mo­ky­to­ja ir dar li­go­ni­nė­je ve­du dai­lės te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus. Ir, ži­no­ma, vi­są ma­no gy­ve­ni­mą gre­ta ki­tų veik­lų ei­na ta­py­mas.

– O nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Mo­kyk­lo­je vi­si da­ly­kai man se­kė­si pui­kiai. Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja ma­ne ska­ti­no gal­vo­ti apie žur­na­lis­ti­ką, ma­te­ma­ti­kos siun­tė į olim­pia­das. Se­kė­si ir pieš­ti, nors tai tik­rai ne­bu­vo ma­no vie­nin­te­lis ta­len­tas. Bet kar­tais gy­ve­ni­me taip bū­na, kad vis­ką pa­kei­čia vie­nas sa­ki­nys.

Pa­me­nu, gal­vo­jau sto­ti į ar­chi­tek­tū­rą, bet iš­gir­dau vie­ną mo­te­rį pa­sa­ko­jant apie sa­vo anū­kę, ku­ri bai­gu­si ar­chi­tek­tū­rą vis sė­di ir sė­di prie brai­žy­mo len­tos. Ne­gi tu no­rė­si ir­gi taip sė­dė­ti – klau­sė ma­nęs.

Aiš­ku ne­no­rė­jau, to­dėl įsto­jau į dai­lę. Iš kar­to po stu­di­jų pra­dė­jau da­ly­vau­ti pa­ro­do­se, įsto­jau į Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gą. Ir ta­da pra­si­dė­jo dai­li­nin­kės kar­je­ra, ple­ne­rai, ke­lio­nės: In­di­ja, Vo­kie­ti­ja, Nor­ve­gi­ja... Ma­ne vi­sur ly­di po­kal­biai apie me­ną, gro­žį. Esu ir pa­ti or­ga­ni­za­vu­si tris tarp­tau­ti­nius ple­ne­rus: Ni­do­je, Mo­lė­tuo­se bei Drus­ki­nin­kuo­se. Ne­mo­ku net pa­sa­ky­ti, koks tai vais­tas sie­lai.

– Ką ta­po­te ir kaip: pa­gal už­sa­ky­mą ar tai, kas atei­na į šir­dį?

– Dai­li­nin­kai pa­pras­tai ne­mėgs­ta spe­ci­fi­nių už­sa­ky­mų. Bet tie, kas pas ma­ne už­si­sa­ko, ži­no ma­no sti­lių. Pa­pa­sa­ko­siu apie pie­ši­nių cik­lą „ Obe­lys – mo­te­rys“. Bu­vo su­reng­ta jo pa­ro­da Pa­ne­vė­žio dai­lės ga­le­ri­jo­je ir ten ma­no dar­bus pa­ma­tė aust­rų ko­lek­ci­nin­kas. Ir jis sa­ko: „Vis­ko esu ma­tęs ir vis­ko tu­riu, bet mo­te­rų-obe­lų dar nie­kur ne­bu­vau re­gė­jęs.“ Jis pa­gei­da­vo, kad jam par­duo­čiau vi­są šią sa­vo ko­lek­ci­ją.

Ma­ne la­bai įkve­pia gam­ta. Pa­vyz­džiui, prie jū­ros pa­ma­tai smė­lio kups­te­lį su žo­le, su­bti­liai at­spin­din­čią sau­lę, ir jau gal­vo­ji, kaip nu­ta­py­tum.

– Va­di­na­si, se­mia­tės įkvė­pi­mo iš gam­tos.

– Tik iš jos. Kar­tą ma­ne pa­kvie­tė į Ro­za­li­mą – da­ly­vau­ti ple­ne­re. Va­žiuo­da­ma su­gal­vo­jau pir­ma pa­si­vaikš­čio­ti po apy­lin­kes, ap­si­žiū­rė­ti, kur sem­siuos įkvė­pi­mo vi­są tą sa­vai­tę. Stab­te­lė­jau vie­to­je, kur pu­šų ta­kas, tven­ki­nys. Ei­da­ma žiū­riu – tven­ki­ny­je lyg bry­dė, o jos pa­bai­go­je – me­dis, ku­rio ša­kos at­si­spin­di van­de­ny lyg mo­ters kak­las, gal­va, o van­dens žo­lės – kaip plau­kai. Iš­kart šo­vė į gal­vą mo­ters var­das – Ro­za­li­na.

Ži­no­ma, nu­ta­piau tą pei­za­žą. Šis ir ki­ti ma­no dar­bai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi baž­ny­čio­je. O ten žiū­riu – kas tik priei­na prie to ma­no dar­bo, sa­ko – čia ku­ni­go Ani­ce­to mau­dyk­la. Aš gal­vo­ju – jo­kios mau­dyk­los pa­veiks­le nė­ra, ten mo­ters at­spin­dys. Pa­si­ro­do, vie­ti­nis jau mi­ręs ku­ni­gas se­niau ten mau­dy­da­vo­si, to­dėl žmo­nės taip ir pra­mi­nė šią vie­tą.

Ar­ba ki­ta is­to­ri­ja: prie Plun­gės jū­ros, so­duo­se, kar­tą pa­ma­čiau to­kį spal­vų žais­mą van­de­ny. Nu­pie­šiau tą vaiz­dą pa­ste­le ir šį ma­no dar­bą iš­kart nu­pir­ko. Bet ka­dan­gi jis bu­vo toks vy­kęs, vėl nu­ta­piau pa­na­šų iš sa­vo at­min­ties ir pa­va­di­nau „Vai­kys­tės eže­ru“. Po kiek lai­ko vėl Ro­za­li­me bu­vo pa­ro­da. Ir prie to pa­veiks­lo su­sto­jęs vy­ras su aša­ro­mis aky­se sa­ko : „Aš ži­nau šią vie­tą. Aš ten meš­ke­rio­ju. Čia Plun­gė­je, prie so­dų...“

– Tik­rai nuo­sta­bios is­to­ri­jos. Pa­veiks­lai ne tik ža­vi vaiz­dais, bet ir ga­li per­teik­ti emo­ci­jas?

– Po me­no te­ra­pi­jos stu­di­jų, po su­si­ti­ki­mų su įdo­mio­mis as­me­ny­bė­mis išaiš­kė­jo vie­nas da­ly­kas. Pa­si­ro­do, svar­bu ne tik tai, ką dai­li­nin­kas vaiz­duo­ja, bet ir ką įde­da į tą pa­veiks­lą. Jei­gu dar­be iš­lie­ja sa­vo skaus­mą, tai žmo­gus, nu­si­pir­kęs to­kį pa­veiks­lą, į na­mus par­si­neš ir tą skaus­mą. O jei­gu ta­pant lan­ko pa­ki­lūs jaus­mai, tam tik­ros ener­ge­ti­nės vib­ra­ci­jos, toks pa­veiks­las tu­rės gy­dan­tį po­vei­kį.

Ne vel­tui sa­ko­ma, kad me­nas ga­li veik­ti ar­ba kaip vais­tas, ar­ba kaip nuo­das. To­dėl aš pa­ti nie­ka­da ne­ta­pau bū­da­ma blo­gos nuo­tai­kos.

Kai ren­giu as­me­ni­nes pa­ro­das (be­je, 2022 m. sa­vo dar­bus eks­po­na­vau ir Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je Plun­gė­je), rei­kia su­rink­ti ne­ma­žai dar­bų. Bū­da­vo, pa­pra­šy­da­vau drau­gės, ku­ri tu­ri ma­no dar­bų, kad pa­sko­lin­tų. Bet kar­tą ji pa­sa­kė: „Ne­pyk, bet aš tau dau­giau ne­be­duo­siu. Man vi­są mė­ne­sį bu­vo la­bai ne­ge­rai be jų.“

– O kaip pa­jaus­ti tą me­no kū­ri­nio ener­gi­ją?

– In­tui­ty­viai, per pil­vą, ne pro­tu. Žiū­rė­da­mas į me­no kū­ri­nį pa­gal­vok – ta­ve jis trau­kia ar at­stu­mia? Siū­ly­čiau ne­pirk­ti kū­ri­nių iš eg­zo­tiš­kų kraš­tų, tar­kim, iš Egip­to ar ki­tų ša­lių, ku­rių kul­tū­ra mums – sve­ti­ma.

– Mi­nė­jo­te, kad dir­ba­te li­go­ni­nė­je, ve­da­te me­no te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau.

– Ten yra tru­pu­tė­lį ki­taip. Jei­gu žmo­gus pa­ti­ria ko­kių sun­ku­mų, jis ga­li vis­ką su­dė­ti į ta­py­bos dar­bą ir jį su­de­gin­ti, nu­plau­ti, už­pai­šy­ti, taip pa­nai­kin­da­mas tą sun­ku­mą. Tai vie­nas iš me­no te­ra­pi­jos me­to­dų, bet jų yra la­bai daug.

Kar­tais žmo­nės, nė ne­ži­no­da­mi to, la­bai il­gai ne­šio­ja­si nei­gia­mas emo­ci­jas: nuo­skau­das, nu­si­vy­li­mą, pyk­tį. Bū­na, gir­džiu sa­kant – ge­riau mir­siu, nei at­lei­siu. Tai tie­sus ke­lias į on­ko­lo­gi­ją. To­kiais at­ve­jais ir gelbs­ti me­no te­ra­pi­ja. Ma­tau, kaip ji pa­de­da žmo­nėms, ir tai man la­bai svar­bu.

– Pa­bai­gai pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip li­ki­mas jus su­grą­ži­no į gim­tąįį kraš­tą?

– Ku­rį lai­ką ieš­ko­jo­me so­dy­bos, kur ga­lė­tu­me leis­ti lais­va­lai­kį. Kar­tą, prieš tre­jus me­tus, Ma­mos die­nos pro­ga at­vy­kę į Plun­gę ap­si­lan­kė­me prie Gan­din­gos pi­lia­kal­nio. Ir ta­da pir­mą kar­tą pa­ma­čiau se­ną so­dy­bą su ap­griu­vu­siu tvar­tu. Pa­gal­vo­jau, kaip bū­tų sma­gu čia ko­kią ga­le­ri­ją įreng­ti.

Gal po mė­ne­sio ma­no vy­ras sa­ko – žiū­rėk, ta­vo tą bai­suok­lį tvar­tą par­duo­da! Kai dar kar­tą at­vy­ko­me ap­žiū­rė­ti, ne­ga­lė­jo­me dil­gė­lių per­ženg­ti – jos net no­sis sie­kė. Vie­ti­niai to­kio šiukš­ly­no neė­mė, o aš ne­ga­lė­jau neim­ti – nu­si­pir­ko­me.

Iš pra­džių mes su vy­ru čia pa­la­pi­nė­je nak­vo­da­vo­me, o da­bar jau tu­ri­me gra­žius na­mus, į ku­riuos at­vyks­ta­me kaip į sa­na­to­ri­ją. Dar­bo sa­na­to­ri­ją. Ry­te praei­nu tra­są ap­link pi­lia­kal­nį, va­sa­ro­mis iš­si­mau­dau Bab­run­ge. Kar­tais net ap­si­ver­kiu iš lai­mės ei­da­ma pa­lei upę. Čia sa­va že­mė. Šie­met pir­mą kar­tą so­dy­bo­je su­ti­ko­me Ka­lė­das: su sa­vo dviem duk­ro­mis ir jų ar­ti­mai­siais.

As­me­ni­nės Ilo­nos ŽVI­NA­KIE­NĖS nuo­traukos

Autorius: Simona Stuopelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama