Lemiama grandis. Ar dar mokame pagrįsti savo nurodymus?

1517 m. spalio 31 d. Vitenbergo universiteto profesorius Martinas Lutheris paskelbė 95 tezes apie atlaidų galią. Ciuriche 1522 m. kovo 9 d. įvyko visai kas kita: miesto spaustuvininko Christopho Froschauerio namuose susirinkę tuzinas vyrų surengė rūkytų dešrų valgytuves, tuo viešai pademonstruodami nepritarimą mieste galiojančiam bažnytinės gavėnios pasninko įsakymui.

Praėjus porai savaičių po dešrų valgytuvių Ciuricho katedros pamokslininkas Huldrychas Zwinglis (kuris dalyvavo valgytuvėse, bet pats mėsos nevalgė) pasninko klausimu pasakė pamokslą, jis netrukus buvo išspausdintas: „Apie valgių pasirinkimą ir laisvę“. Pamokslas tapo ir pirmuoju Šveicarijos Reformacijos dokumentu. H. Zwinglis išdėstė evangelišką laisvės sampratą: Biblija pasninkauti tikintiems žmonėms apskritai nei liepia, nei įpareigoja – tik siūlo ir ragina; todėl ir Bažnyčios ar miesto valdžios įsakymo pasninkauti nėra reikalo būtinai klausyti. Nes kiekvienas tikintis žmogus be išlygų privalo paklusti tik Biblijos paliepimams.

Visi protestantai yra įsitikinę, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Bažnyčios karalius. Tik Jis per užrašytą dieviškąjį žodį turi teisę ką nors drausti ar liepti. Šie principai buvo aiškiai suformuluoti 1528 m. „Berno tezėse“: „Kristaus Bažnyčia nesudarinėja nei įstatymų, nei įsakymų be Dievo žodžio. Dėl to visi žmonių sukurti nuostatai, kuriuos vadina Bažnyčios įsakymais, mus saisto tik tiek, kiek jie yra pagrįsti bei paliepti Dievo žodžio.“

Panašiai kalba ir 24-oji tezė iš H. Zwinglio 1523 m. „67 tezių“: „Joks krikščionis neįpareigotas daryti darbų, kurių neįsakė Dievas.“ Po šimtmečio šios tradicijos presbiterijonų „Vestminsterio tikėjimo išpažinime“ rašoma: „Tik Dievas yra sąžinės Viešpats, todėl ji neturi būti varžoma jokių žmonių mokymų ar įsakų, kurie tikėjimo ar Dievo garbinimo klausimais nors kiek prieštarauja Jo žodžiui arba jį papildo“ (XX, 2).

Evangelikai tradiciškai moko, kad Biblijoje yra surašyti visi Dievo žodžiai, kurių šiandien reikia mūsų gyvenime; jie vieninteliai yra dieviškai įkvėpti ir visiškai neklaidingi. Viena vertus, toks Biblijos autoriteto ir pakankamumo akcentavimas tikinčiuosius išlaisvina bei saugo nuo valdžių savavališkumo.

Kita vertus, jis meta didelį iššūkį, ypač bažnyčių vadovams, teologams, ganytojams ir pamokslininkams: kaip suderinti bažnytinius įsakymus su Dievo žodžiu? Kaip nutiesti tiltą nuo šios antikos laikų knygos iki mūsų dienų reikmių, klausimų ir problemų? Jeigu vien Biblija yra aukščiausias autoritetas, o jos žodžiai – pakankami, kaip šiandien tikinčiam žmogui autoritetingi kalbėti, mokyti ir formuluoti nurodymus?

Visi šie klausimai yra ypač svarbūs krikščioniškosios etikos požiūriu: kokios yra tikinčiojo pareigos? Ką jam privalu daryti, o kam galima ir nepaklusti? Tokie pasakymai kaip „visi krikščionys pašaukti…“, o ypač veiksmažodžiai „privalėti“ ir „turėti“ bei daiktavardis „pareiga“ žymi įsakymą – kaip juos suprasti bei įgyvendinti šiandien? Juolab kai krizių, konfliktų ir karų akivaizdoje etikos klausimai įgyja dar didesnę reikšmę.

Nuo vadinamosios pandemijos laikotarpio visa tai patiriame tiesiogiai: pandemijos metu buvo sakoma, kad iš meilės artimui krikščionis turi skiepytis nuo užkrato. Šis raginimas buvo plačiai paplitęs ir tikinčiųjų beveik nekritikuojamas. Bet ar tikrai jis buvo teisingas ir pagrįstas?

Šiuo metu panašiai klausti jau galima ir dėl kito dalyko: ar visi tikintieji (kol kas tik vyrai) privalo ginti savo šalį? Ar krikščionis privalo ginti ginklu? Ką Dievo žmogus privalo atiduoti savo žemiškai tėvynei? Kartais sakoma, kad bažnyčios turi paremti Ukrainos ginkluotą kovą prieš okupantus, nes tai esą krikščioniška ir bibliška. Ar tikrai taip yra, ar tokia pareiga tikinčiajam tikrai egzistuoja?

Geros ir būtinos išvados

Jau cituotame „Vestminsterio tikėjimo išpažinime“ teigiama: „Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą, yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti suprasta padarius iš jos būtinas ir deramas išvadas“ (I, 6). Nors iš tiesų Biblijos viskam pakaktų, tačiau esama dalykų, apie kuriuos ji tiesiogiai nekalba. Todėl turime išmokti padaryti deramas išvadas iš esamų pamokymų, idant gautume atsakymus į rūpimus šiandienos klausimus.

Ne tik Biblijoje užrašytas tekstas, bet ir iš jo kylančios tiesos taip pat yra Dievo žodis. Tad kokios išvados galėtų būti deramos? Kas tikrai kyla iš teksto? Ypač kai formuluojame imperatyvius mokymus, reikalavimus ar draudimus, privalome juos pagrįsti Dievo žodžiu. Plikų Biblijos citatų, religinių ar šiaip dievotų frazių nepakanka – tiesa iš Biblijos tekstų į mūsų dienų formuluotes bei etiką perkeliama gerais argumentais. Be šios lemiamos grandies protestantų Sola Scriptura (lot. „Vien tik Raštas“) tiesiog neveiks.

Ir Biblijoje matome, kaip apaštalai Petras ir Paulius savo pamokslais siekė klausytojus įtikinti, kad žinia apie Jėzų Kristų yra tiesa; jie plačiai išdėstė ir disputavo¹. Įtikinti visų pirma reiškia gerais argumentais parodyti teiginių pagrįstumą ir racionalumą. Įtikinimo proceso metu klausytojai raginami patys mąstyti ir įvertinti išdėstytų minčių patikimumą.

Pats Šventasis Raštas dažnai daro minėtas deramas išvadas ir argumentuoja. Jis ne tik skelbia tiesas, bet ir pateikia priežastis savo patikimumui įrodyti. Negarbinkite stabų, sako Dievas per Mozę, nes Viešpats yra pavydulingas (Iš 20, 5–6). Paulius rašo kolosiečiams, kad jie turėtų siekti to, kas aukštybėse, nes yra prisikėlę su Kristumi (Kol 3, 1). Laiško filipiečiams antrame skyriuje apaštalas pagrindžia etikos reikalavimus Kristaus nusižeminimo ir išaukštinimo pavyzdžiu; devintosios eilutės „todėl“, ko gero, yra viena svarbiausių loginių jungčių Naujajame Testamente. Dar didesnio dėmesio verta Jėzaus Kristaus kompleksiška argumentacija prisikėlimo tiesai apginti (Mt 22, 31–33; žr. ir, pvz., Mt 12, 25s). Taigi Šventajame Rašte pateikiamos ne tik autoritetingos tiesos, bet ir autoritetingos loginės išvados.

Logika yra vertingas, net būtinas teologijos įrankis. Ji yra teisingų išvadų menas, nes pirmiausia rūpinasi argumentų pagrįstumu. Galiojantis argumentas yra toks, kurio prielaidos yra teisingos, o išvada tikrai kyla iš šių prielaidų. Šventojo Rašto aiškinimas niekada nėra vien tik jo žodžių atkartojimas ar citatų papildymas pamaldžiomis klišėmis bei asmeninėmis istorijomis. Interpretuodamas biblinį tekstą, tikintysis siekia savais žodžiais išreikšti prasmę, kuri logiškai numanoma iš paties teksto.

Siekdami teisingų ir deramų išvadų iš Biblijos teksto, turėtume pasigilinti į indukcinį ir dedukcinį argumentavimą, sužinoti apie skirtingus silogizmus bei išmanyti pagrindinius logikos dėsnius. Deja, vien pačios sąvokos meta neįveikiamą iššūkį daugeliui evangelikų, o ypač gaila, kad ir kai kuriems jų ganytojams. Tuo tarpu Lietuvoje Romos katalikų seminarijų studentai šešerių metų (!) studijų pradžioje išsamiai supažindinami su filosofija ir logika.

Todėl JAV reformatų teologo Johno Frame’o pastabos labiau tiktų ne katalikų klierikams, o protestantams: „Aš būčiau už tai, kad teologijos studentai, šalia kitų egzegezės atlikimo metodų, mokytųsi ir logikos. Šiandien daugeliui pastorių ir teologų stinga loginio mąstymo praktikos. Pamoksluose bei teologinėje literatūroje daroma nemažai klaidingų loginių išvadų. Kartais man susidaro įspūdis, kad teologijoje logiškumo standartai daug žemesni negu kitose disciplinose.“

Jis ragina savikritiškai pasiklausti, kur mūsų tekstuose ir pamoksluose galėtų būti logikos klaidų. „Vien šitoks paprastas veiksmas – išties tik konkreti krikščioniško nuolankumo forma – gali apsaugoti mus nuo klaidingos argumentacijos ir prieštaringumo“ (The Doctrine of the Knowledge of God).

Svarstymo mokslas

M. Lutheris ir H. Zwinglis naujai iškėlė Biblijos reikšmę, nors tikrai nebuvo siauro bibliškumo šalininkai. „Jei manęs neįtikinsite remdamiesi Šventojo Rašto liudijimais arba aiškiais proto argumentais…“, prasideda M. Lutherio žymieji atsakymo pabaigos žodžiai 1521 m. Vormso reichstage. Reikia remtis Raštu ir jo pagrindu protingai argumentuoti, t. y. iš Biblijos teksto padaryti teisingas išvadas.

Visi reformatoriai ėjo Bažnyčios tėvo Aurelijaus Augustino (354–430) pėdomis, kuris knyga „Apie krikščionių mokslą“ (liet. 2013) Bažnyčios istorijoje pateikė pirmąjį išsamų – ir vieną svarbiausių – veikalą apie Biblijos interpretavimą. Biblijos aiškinime svarbios įvairios mokslo šakos. Augustinas ypač išryškina istoriją. Reikalingos taip pat su kalba susijusios disciplinos (laisvųjų menų trivium – gramatika, retorika bei dialektika): „Svarstymo mokslas [lot. dialectica] labai daug reiškia gilinantis ir atsakant į Šventajame Rašte sutinkamus visų rūšių klausimus. Tik reikia saugotis potraukio ginčytis ir kažin kokio vaikiško puikavimosi apmulkinti priešininką.“

Svarstymo mokslą šiandien vadintume logika. Naudodamas „1 Korintiečiams 15“ pavyzdį, Augustinas rašo, kad teiginių „jungimo teisingumas yra ne išrastas, bet žmonių pastebėtas ir užrašytas, kad jį būtų galima išmokti ar jo išmokyti. Mat daiktų prigimtyje jis yra amžinas ir išrastas Dievo“. Žodžiu, loginiai dėsniai įsišakniję pačiame Dieve. Bet logiškai sujungti teiginius dar nėra viskas, juk ir patys teiginiai turi būti teisingi, o to logika pati nesprendžia: „Viena yra žinoti jungimo taisykles, ir visai kita – teiginių teisingumą. Iš pirmųjų sužinome, kas yra nuoseklumas, kas – nenuoseklumas, kas – prieštaravimas […]. O apie teiginių teisingumą reikia spręsti apsvarsčius pačius teiginius, o ne jų jungimą.“

1522 m. Heinrichas Bullingeris (nuo 1531 m. H. Zwinglio įpėdinis Ciuriche) baigė Kelno universitetą tapdamas laisvųjų menų magistru. Nuo 1523 m. Jeanas Calvinas Paryžiuje studijavo tuos pačius dalykus. Teologijos studijų jie abu net nepradėjo (J. Calvinas kurį laiką pabuvo teisės studentas). Bet XVI a. abu kartu su M. Lutheriu buvo skaitomiausi protestantų autoriai teologai Europoje! Kaip jie galėjo tokiais tapti be teologijos diplomo?

Studijuodami trivium dalykus, o po to savarankiškame studijų procese jie įsigijo visus reikalingus įrankius: gilų Šventojo Rašto bei Bažnyčios tėvų veikalų žinojimą, puikų klasikinių kalbų mokėjimą ir tvirtas filosofijos bei logikos žinias. Būtent ši pilna mąstymo įrankių dėžė leido jiems daryti teisingas išvadas pagal Bibliją ir tiesti tiltą tarp apaštalų laikų bei XVI a. iššūkių.

Atgal į viduramžius

Reformatoriai, tęsdami humanistų tradiciją, buvo kalbos ir kalbėjimo, Rašto ir rašymo žmonės. XX a. pabaigoje Niujorko medijų profesorius Neilas Postmanas (1931–2003) visuose savo veikaluose taip pat iškelia kalbos svarbą. Knygoje Amusing Ourselves to Death (1985) jis aiškina, kad ką nors rodyti (kaip televizijoje) ir apie ką nors kalbėti nebūtinai turi būti priešinama vienas kitam, nors iš esmės šios veiklos skiriasi. Vaizdus visų pirma regime, o žodžius turime klausyti ir suprasti. Juk „žodžiai „teisinga“ ir „klaidinga“ kyla iš kalbėjimo, o ne iš vaizdo pasaulio“, rašo N. Postmanas.

Knygoje Technopoly (1992) N. Postmanas pabrėžia, kad svarbiausia priemonė, kuria siekiame „suteikti pasauliui formą ir prasmę […], yra pati kalbos technologija“. Jis taip pat apgailestauja, kad technopolio (technologijų sudievinimo) sąlygomis „imuninė sistema prieš informacijos gausą“ ir taip pat prieš propagandą yra pažeista. Anot N. Postmano, technopolis yra „technokratija, tapusi totalitarine“. O vienas pagrindinių technopolio principų yra tai, „kad technologija gali pakeisti mąstymą“.

N. Postmanas rašo, kad kalba yra pagrindinis instrumentas, kuriuo vadovaujamės mąstydami. „Kalbos ir tikrovės santykį“, „skirtumus tarp įvairių teiginių tipų“, „propagandos prigimtį“ – visa tai turime ištirti, kad būtų galima sustabdyti technopolio įsigalėjimą. Turime išmokti, kaip „patikrinti teiginio teisingumą“, kaip „disciplinuotai vartoti kalbą“ – ir kaip visa tai atlikti, „kai kiti to nedaro“. Todėl postmodernių autorių N. Postmanas klausia: „Ar tikrai galime žengti į ateitį tikėdami, kad nesąmonė yra tokia pat gera, kaip ir bet kuri kita kalbos forma?“

Knygos Building a Bridge to the 18th Century (1999) skyriuje „Kalba“ N. Postmanas taip pat ragina puoselėti aiškų kalbėjimą. Postmodernistų „elegantiškųjų nesąmonių“ būtina vengti bet kokia kaina, nes „kalba yra svarbus mūsų suvokimo ir vertinimų, mūsų žinių ir institucijų formavimosi veiksnys“. Knygoje The End of Education (1995) jis pavadina apibrėžimus, klausimus ir metaforas „trimis galingiausiais įrankiais, kuriais žmogaus kalba konstruoja pasaulėžiūrą. Šių elementų studijavimas turėtų būti svarbiausias prioritetas mokyklose“. Jis netgi ne kartą siūlo grįžti prie minėtos trivium tradicijos – taigi ne vien tik atgal prie XVIII a. Apšvietos, bet net ir į pačius viduramžius! Klasikinių logikos, retorikos ir gramatikos dalykų mokymas galėtų atgaivinti šiandien taip trūkstamus kalbos įgūdžius.

Įsakymai be pagrindimo ir argumentų atima galią diskutuoti. Kur mes šiandien atsidūrėme, kai XVI a. apie visus svarbius klausimus dar būdavo galima pasiginčyti?

Diskusijų pabaiga ir moralizmo pergalė

Reformacija buvo didžiųjų debatų ir disputų metas – tarp katalikų ir evangelikų, tarp liuteronų ir reformatų, tarp reformatų ir anabaptistų. Buvo daug diskutuojama apie teologiją, pavyzdžiui, apie Mišių ar Viešpaties vakarienės pagrindus bei subtilybes. Bet su tuo dažnai būdavo siejami ir etikos klausimai: ar tikrai būtina pirkti atlaidų raštus? Ar galima valgyti mėsą per gavėnią? Kaip elgtis su paveikslais ir skulptūromis bažnyčiose? Ar dvasininkai gali vesti ir turėti šeimą? Ar krikščioniui dera prisiekti ir naudoti ginklą?

Tuo metu konfesijų atstovai taip pat nesutarė ir dėl klausimo, kas turi teisę žmonėms įsakinėti arba kieno yra aukščiausias autoritetas: Bažnyčios Magisteriumo, vien užrašytojo Dievo žodžio ar (nuo XVII a.) žmogaus proto? Bet visiems buvo savaime suprantama, kad savo etinius nurodymus būtina pagrįsti.

Kai Ciuriche 1523 m. pradžioje buvo pristatytos H. Zwinglio „67 tezės“, katalikų atstovai jas atmetė. Nors evangelikai tada disputą laimėjo, bet katedros pamokslininku tarnavęs H. Zwinglis tą pačią vasarą išleido dar vieną iš pagrindinių savo veikalų „Aiškinimas ir pagrindimas“ (kuriame išdėstė visą tezių argumentaciją). Pavadinimas daug pasakantis, nes oponentai buvo teigę, kad „šios tezės nebuvo pagrįstos Kristaus Evangelija bei apaštalų mokymu ir neatitiko tiesos“. Todėl H. Zwinglis suvokė būtinybę išsamiai „įrodyti šių tezių pagrįstumą iš gryno, tikro dieviškojo Žodžio, kad kiekvienas galėtų atpažinti […]“. Sekdamas apaštalų pavyzdžiu, jis pasistengė gerais argumentais įtikinti visus miesto krikščionis savo mokymo tiesa.

Dar prieš keturis dešimtmečius filosofas Alasdairas MacIntyre’as (g. 1929) atkreipė dėmesį, kad „moralės kalba yra apleista“, likę tik jos fragmentai; „tai, kas kadaise buvo moralė, iš esmės išnyko“. Mūsų kultūroje, atrodo, „nėra jokio protingo būdo pasiekti moralinį konsensusą“ (After Virtue). Šiandien svarstymo mokslas jau galutinai paliktas, lemiama grandis nutraukta. Dėl svarbių moralinių sprendimų ne diskutuojama, o šaltakraujiškai moralizuojama.

Prieš beveik ketverius metus, 2021 m. pavasarį, vienas tuometinių „Laisvės TV“ komandos narių feisbuko paskyroje tiesiai atmetė bet kokią diskusiją dėl skiepijimo nuo kovido, nes „šitos prabangos su vakcinomis mes neturime. Skiepytis reikia […]. Nepasiduokim tamsai. Skiepykimės“. Skiepijimosi nuo kovido pareigą jis tik deklaravo, o kitokią nuomonę ar net abejonę nuvertino kaip pasidavimą tamsai (atseit dėl „mokslinio metodo nesupratimo“) bei tam tikrą asocialumą (dėl „nesugebėjimo / nenoro gyventi visuomenėje“).

Argumentų – nė kvapo. Ne tik buvo vengta diskusijų, bet ir oponentai iš karto būdavo puolami asmeniškai, kadangi jokio tvaraus mokslinio pagrindimo skiepijimo prievolei nuo koronaviruso tiesiog nebuvo (kaip dabar žinome, ir negalėjo būti). Cituotieji sakiniai kyla ne iš Apšvietos, ne iš krikščionybės ir ne iš viduramžių dvasios – tai viso labo mąstymo barbarybės išraiška, su kuria daugelis laisvės parodijos šalininkų jau yra visiškai susigyvenę…

Nesvarbu, ar kalbame apie kovidą, karą, ar klimatą – svarstymo mokslą pakeitė draudimai ir komandos bei pagrindinis įsakymas: tik žiūrėk, kad stovėtum „teisingoje“ arba „gėrio“ pusėje. Įsigalėjo moralizmas – tai primestos moralės normos, be jokio tikro paaiškinimo, be pagrindžiančių argumentų ir diskusijų galimybės. Jis neugdo išminties ir sprendimo galios, jis įbaugina, užčiaupia ir reikalauja aklo tikėjimo.

Įsakymai be pagrindimo ir argumentų atima galią diskutuoti. Kur mes šiandien atsidūrėme, kai XVI a. apie visus svarbius klausimus dar būdavo galima pasiginčyti? Kas atsitiko, jei šiandien tabu rengti viešą disputą tarp militaristų ir pacifistų (žinoma, jeigu pastarųjų Lietuvoje apskritai atsirastų); tarp įvairiaminčių bent jau pasvarstyti, kaip turėtų ar galėtų baigtis kraujo liejimas Ukrainoje („juk tu nepalaikai popiežiaus raginimo Ukrainai kapituliuoti?!“); išreikšti rimtas abejones dėl darnaus vystymosi tikslų ar kitų globalinių agendų prasmingumo, arba dėl Europos žaliojo kurso tikėjimo dogmų, įsakymų bei planų (iki 2050 m. tapti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu)?

Ar galima diskutuoti? Galima, tarp saviškių, bendraminčių diskutuokite, kiek tik norite, tik su savo mintimis niekur kitur nelįskite ir nesiviešinkite. Peržengiantiems šias ribas iš karto klijuojamos populiariosios paniekos etiketės. Kad etiketė sukeltų daugiau pedagoginio poveikio ne tik pačiam jos turėtojui, bet ir aplinkai, iš skrybėlės ištraukiamas švietimo triušis: na va, būtum apsišvietęs, šitaip nekalbėtum! Todėl visi švieskitės, kad netaptumėte dezinformacijos aukomis. Moralizmas gyvuoja užsidėjęs švietėjišką kaukę. Kai krikščionybės ir Apšvietos tradicijoje prie tiesos būdavo einama palaipsniui disputo keliu – tie laikai pasibaigė; į dabartinių švietėjų programas tai neįtraukta. Nes šiandien tikslas yra ne laisvai, o vienodai mąstyti.

Vokiečių filosofas ir publicistas Alexanderis Grau minėtą fenomeną vadina hipermorale (toks ir jo 2020 m. išleistos knygos pavadinimas: Hypermoral). Iš pirmo žvilgsnio moralės itin aukšta reputacija visuomenės diskurse turėtų džiuginti. Tačiau, anot A. Grau, visų socialinių ir politinių klausimų moralizavimas „padeda emocionalizuoti ir taip mobilizuoti mases kovoje už viešąją nuomonę“. Mobilizuodamos jausmus, „šios diskusijos taip pat palengvina apmąstymų naštą. Moralės normos sudaro tarsi gerovės baseiną, kuriame šiuolaikinio žmogaus siela smagiai pliuškenasi ir kuriame protas jaučiasi apsaugotas nuo šalto racionalaus pagrindimo vėjo ir blaivių samprotavimų“.

Esu pasipiktinęs – kodėl turėčiau savo poziciją pagrįsti? Stoviu gėrio pusėje – kam tie argumentai? Tai „yra puiki retorinė pradinė pozicija, kuria galima užgniaužti bet kokius kontrargumentus“, rašo A. Grau. Jis pastebi, kad „kartu su moralizmu į socialinius debatus įsilieja ir manichėjiška retorika: egzistuoja tik šviesa arba tamsa, tik šviesos arba šešėlių karalystė ir besąlygiškas tikėjimas gėrio pergale. Kas atmeta vyraujančią moralę ir jos pompastišką pasitikėjimą savimi, ne tik turi kitokią nuomonę, bet ir tampa eretiku“.

Lietuvoje vyraujantis Rusijos ir Ukrainos karo naratyvas A. Grau tezes tik patvirtina. Netikintys Ukrainos pergale laikomi eretikais, kurių sugedęs moralinis kompasas. Esą juk nėra apie ką diskutuoti, nes užpuolikas įrodė savo piktybiškumą. Tarsi į sudėtingus politinės etikos klausimus tuo jau būtų atsakyta. Žvilgsnis nusmailintas iki vien tik teisingumo ir jo atkūrimo.

Tačiau juk šio karo kontekste argi negalėtų būti svarstoma ir nuosaikiau: pavyzdžiui, pasiekti kuo didesnį teisingumą kuo mažesniu kraujo praliejimu? Kurgi čia būtų erezija? Dabartinis taikos kelio, net ir minties apie tai niekinimas (pridedant įvairius būdvardžius, tokius kaip „imperinė“, „toksinė“, „parodomoji“ ar pan.) taip reikalingą pokalbio ir svarstymo galimybę stabdo ir visai užgniaužia.

Individas svarsto, ir jo svarstymas kuria moralinio gyvenimo pagrindą. Jeigu šiame kūrime individai plačiu mastu ima siekti laisvės nuo Dievo ir tolintis nuo Jo, prasideda visuotinis blaškymasis ir klaidžiojimas, nes sykiu tolstama ir nuo kalbos, protingumo bei logikos pagrindo. 

Senoji civilizacijos gelbėtoja

XVI a. ir katalikai, ir protestantai dar stovėjo ant tvirto pagrindo. Dėl Dievo buvimo ir būdo jie galėjo nesunkiai susitarti. Ir reformatoriai mielai cituodavo bei mokėsi iš tokių dieviškojo mokslo grandų kaip Augustinas, Atanazijus, Anzelmas ar Akvinietis. Ant šio pagrindo stovintys kontrantai galėjo aršiai disputuoti, nes visi siekė tiesos. Nors skausmingai, bet ilgainiui sėkmingai išsivystė vaisinga konfesinė konkurencija.

Sveikintina religinės laisvės pažanga ir faktas, kad žmonės nebėra grandinėmis prirakinti prie vienos ar kitos bažnyčios. Tačiau visai kas kita yra „išsilaisvinimas“ nuo paties Dievo. Apšvietos racionalaus moralės pagrindimo be Dievo projektas žlugo (kaip parodė A. MacIntyre’as). Visas to pasekmes geriausiai aprašo didysis ateistas Friedrichas Nietzsche „Išprotėjusio žmogaus“ kalboje. Po paskelbtos Dievo mirties („Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme!“) jokio pagrindo nebeliko: „Ar nesiblaškome nepaliaujamai? Atgal, į šoną, į priekį, į visas puses? Ar yra išvis dar koks nors viršus ir apačia? Ar neklaidžiojame begaliniame nieke? Ar nedvelkia į mus tuščia erdvė?“ („Linksmasis mokslas“, 1882/87). Moralė nebeturi pagrindo religijoje, užtat ji pati yra „paskutinė mūsų religija“ (A. Grau).

Individas svarsto, ir jo svarstymas kuria moralinio gyvenimo pagrindą. Jeigu šiame kūrime individai plačiu mastu ima siekti laisvės nuo Dievo ir tolintis nuo Jo, prasideda visuotinis blaškymasis ir klaidžiojimas, nes sykiu tolstama ir nuo kalbos, protingumo bei logikos pagrindo. O kadangi kiekvienas trokšta ir turi kažko laikytis, tai šliejasi ir pasiduoda miglotam kolektyvui. Kai Dievas nustoja būti sąžinės Viešpats, kyla kiti dievai ir bunda „autoritarinis momentas“ (kaip byloja Beno Shapiro knygos pavadinimas), nes naujieji dievai pavergia. Todėl liberalų mąstytojas Kennethas Minogue’as ir kalba apie „pavergtą protą“².

Jeigu ši išvada teisinga ir galų gale tik Dievas sujungia visos grandinės grandis, vadinasi, turėtume grįžti prie Jo – prie Asmens, kuris viską sukūrė, aiškiais žodžiais apsireiškė ir žmonėms, sukurtiems pagal Jo atvaizdą, davė užduotį stebėti, ištirti, analizuoti, aprašyti ir pasitelkus protingus žodžius valdyti šį pasaulį. Iš tiesų krikščionybė galėtų išgelbėti civilizaciją³. Bet gelbėjimo akcija turėtų prasidėti pačiuose Dievo namuose. Kiekvienas tikintysis, ypač Dievo žodžio skelbėjas, pirmiau turėtų nuolankiai savęs paklausti: ar mano sakiniai tikrai turi prasmę? Ar mano nurodymai pagrįsti? Ar moku argumentuoti? Ar man – Žodžio (Logos iš Jono 1, 1!) sekėjui – tikrai rūpi logika?

Grįžkime prie pradžioje iškeltų klausimų: ar tikintis žmogus privalo ginti savo šalį ginklu? Ką Dievo žmogus privalo atiduoti savo žemiškajai tėvynei arba valstybei? Ar Bažnyčios misija paremti ginkluotą kovą savo aukomis? Iš to, kas pasakyta, tikrai aišku, kad privalome paklusti teisėtiems įstatymams. Dauguma teologų patvirtintų, kad savigyną bei tėvynės gynybą tikinčiajam Dievo žodis leidžia. Bet tai ir viskas. Padarius iš Biblijos „būtinas ir deramas išvadas“, vargu ar gerais argumentais pagrįstume visiems tam tikro amžiaus vyrams privalomą karinę tarnybą (ne karo metu). Nes jokios bendrosios iš Biblijos kylančios individo pareigos ginklu ginti valstybę ar tautą nėra. Visi, kurie tam prieštarauja, turi pateikti savo deramas išvadas.

Iškalbus faktas – krikščioniškos tautos labai ilgai apsiėjo be visuotinės ir prievartinės sistemos – šauktinių kariuomenės. Viskas iš esmės pasikeitė antikrikščioniškos dvasios persmelktoje Prancūzijos revoliucijoje. Į revoliucinę kariuomenę buvo šaukiami visi 18–25 metų amžiaus sveiki vyrai (pranc. levée en masse, pirmą kartą 1793 m., nuolat nuo 1798 m.). Napoleonas mielai perėmė šią tvarką, ir ji vėliau davė pavyzdį vokiečiams, rusams bei kitiems. Anglosaksų valstybės ilgai delsė. Dauguma kovotojų JAV pilietiniame kare buvo savanoriai. Pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais Didžioji Britanija taip pat rėmėsi tik savanoriais.

Todėl didysis JAV presbiterijonų (reformatų) ortodoksijos gynėjas J. Greshamas Machenas savo valstijos parlamentarams 1917 m. pareiškė: „Privalomoji karinė tarnyba ne tik kelia militarizmo pavojų, bet ir yra militarizmas.“ Ir J. G. Machenas čia nieko neišranda, tik pratęsia seną H. Zwinglio įsitikinimą: „Joks krikščionis neįpareigotas daryti darbų, kurių neįsakė Dievas.“

¹ Žr., pvz., Apd 2, 14–36; 13, 16–41; 14, 15–17; 15, 2.6–7; 17, 3.17.22–31; 18,4; 19,8.

² The Servile Mind; žr., žinoma, ir Czesławo Miłoszo to paties pavadinimo knygą.

³ Žr. M. Aquilina, J. L. Papandrea, „Kaip krikščionybė gelbėjo civilizaciją ir turi gelbėti vėl“.

Autorius: Holger Lahayne

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama