Leni Riefenstahl – geniali filmų kūrėja ar nacių propagandininkė?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė

[caption id="attachment_1248105" align="alignleft" width="1249"] Vokiečių kino režisierė ir fotografė Leni Riefenstahl. Georgo Goebelio / EPA nuotrauka[/caption] [intro_text content="„Pirmą kartą išgirdusi kalbant Hitlerį buvau užhipnotizuota...“ – dokumentiniame filme „Riefenstahl“ (rež. Andresas Veielis, Vokietija, 2024 m.), parodytame festivalyje „Kino pavasaris“, sako jo herojė, garsi režisierė, aktorė, šokėja ir fotografė Leni Riefenstahl (1902–2003)."] Nuo ankstyvos vaikystės pasinėrusi į menų sūkurį, vėliau, skatinama mamos, L. Riefenstahl baigė baleto klasę Berlyno šokių mokykloje ir tapo žvaigžde. Dėl kelio traumos metusi šokėjos karjerą netrukus atrado didžiausią gyvenimo meilę – kiną. Jame ji reiškėsi ir kaip ištverminga aktorė („Baltasis Piz Palu pragaras“ / Die weiße Hölle vom Piz Palü, rež. Arnoldas Fanckas ir Georgas Williamas Pabstas, Vokietija, 1929 m.), ir kaip talentinga režisierė, debiutavusi su filmu „Mėlynoji šviesa“ (Das blaue Licht, Vokietija, 1932 m.). Tačiau tikrasis triumfas atėjo nacių režimo valdomoje Vokietijoje. L. Riefenstahl susižavėjimas fiurerio iškalba neliko be atgarsio – pamatęs filmą „Mėlynoji šviesa“ Adolfas Hitleris šią moterį pavadino arijų moteriškumo įsikūnijimu. Jai jis pasiūlė sukurti filmą apie Nacionalsocialistų partijos suvažiavimą Niurnberge 1934-aisiais. „Valios triumfas“ (Triumph des Willens, Vokietija, 1935 m.) visiems laikams įėjo į kino istoriją kaip itin talentingai sukurtas propagandos kūrinys, pabrėžiantis gimstančio režimo didybę ir visos nacijos susivienijimą aplink savo fiurerį – „Viena tauta, viena šalis, vienas fiureris“. Kurdama filmą L. Riefenstahl naudojo judančias kameras, filmavo iš oro, jungdama kinematografiją su muzika. Tai buvo visiškai naujos kino meno technologijos, iki šiol įkvepiančios Quentiną Tarantino, Francį Fordą Coppolą ir kitus režisierius. [caption id="attachment_1248102" align="alignleft" width="2560"]
Leni Riefenstahl fotografijų paroda Niurnberge, Vokietijoje, 2005 m. spalio 14 d. Danielio Karmanno / EPA nuotrauka[/caption] Po daugelio metų L. Riefenstahl neigs propagandinę šio filmo reikšmę, tačiau 2024-aisiais sukurtoje dokumentinėje juostoje „Riefenstahl“ nuskambės žodžiai iš jos pačios archyvo. Cituojamas asmeninis jos laiškas A. Hitleriui: „Filmo poveikis Vokietijos propagandai yra didesnis, nei galėjau įsivaizduoti, o Jūsų, mano fiureri, įvaizdis visuomet sulaukia aplodismentų.“ 1936-aisiais sukurtas dokumentinis filmas „Olimpija“ (Olympia) apie olimpines žaidynes Berlyne išgarsino L. Riefenstahl visame pasaulyje. Kuriant šį filmą sportininkai buvo filmuojami daugybe judančių bėgiais kamerų. Tai buvo dar viena nauja technologija, be kurios neapsieis ateities filmai. „Olimpija“ laimėjo Benito Mussolini taurę Venecijos filmų festivalyje, pati kūrėja apsilankė JAV ir buvo itin šiltai priimta Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento. Naciams užpuolus Lenkiją 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją, L. Riefenstahl į okupuotą šalį įžengė kartu su kariuomene kaip karo korespondentė. Vaizdai karo zonoje ją stipriai sukrėtė, tad jau po dviejų mėnesių ji pasiprašė namo. Tačiau Skonkių miestelio tragedija liks L. Riefenstahl biografijoje visiems laikams. Nors vėliau teisme ji ginsis, kad būtent dėl jos frazės „pašalinkite tuos žydus“, kliudančius filmavimo scenai, buvo sušaudyti 22 žydų tautybės asmenys, jos pačios didžiulis asmeninis archyvas liudija priešingai. Jame liko režisierės pirmojo vyro, vokiečių karininko Eugeno Karlo Jacobo adjutanto, įrašas apie šių žmonių žuvimo, prie kurio prisidėjo L. Riefenstahl, aplinkybes. Režisierė bus kaltinama ir dėl romų tautybės asmenų (spėjama, kad vėliau jie buvo nužudyti) iš koncentracijos stovyklų prievartinio įtraukimo kuriant filmą „Tiefland“. Po karo L. Riefenstahl nugyveno dar beveik šešis dešimtmečius ir bandė susigrąžinti reputaciją, prarastą dėl glaudžių ryšių su naciais bei jų režimo propagandos. Būdama talentinga kūrėja norėjo kurti ir vėliau. Lankėsi Sudane, parengė fotografijų albumą apie nubos gentį. [caption id="attachment_1041773" align="alignleft" width="2500"]
Rež. Leni Riefenstahl filmo „Valios triumfas“ („Triumph des Willens“, Vokietija, 1935 m.) plakatas ir kadras. „Wikimedia Commons“ nuotraukų koliažas[/caption] [caption id="attachment_283893" align="alignleft" width="1245"]
Rež. Leni Riefenstahl dokumentinio filmo „Olimpija“ („Olympia“, Vokietija, 1936 m.) kadras[/caption] 2024 m. dokumentiniame filme „Riefenstahl“ skamba šios režisierės mintis, kad ji nepainioja politikos su menu. Daugybėje filmo scenų ji kartoja, kad, nors ir žavėjosi naciais, negalėjo iš anksto nutuokti, į ką pavirs režimas. Prieš mirtį 2003-iaisiais BBC televizijai ji pasakys: „Buvau viena iš milijonų, kurie manė, kad Hitleris žino visus atsakymus. Matėme tik gerus dalykus, nežinojome, kad ateis blogi.“ Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie filmą „Riefenstahl“ kalbasi su jo kūrėju, režisieriumi ANDRESU VEIELIU. Pristatydamas filmą šių metų „Kino pavasario“ festivalyje Vilniuje minėjote, kad matote sąsajų su propagandiniais kariniais paradais 2022-ųjų Maskvoje, melu, besiliejančiu iš JAV prezidento lūpų, ir panašiai. Ar tai buvo viena iš priežasčių kurti šį filmą? Kas dar Jums atrodė svarbu? Filmą kūriau dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia dėl pačios Riefenstahl asmenybės, kuri, mano požiūriu, yra fašisto prototipas. Antroji priežastis – jos filmų estetika, vaizduojanti stiprius nugalėtojus: tą matome stebėdami karinius paradus 2022-ųjų Rusijoje ir jų choreografiją. Tai man primena „Olimpiją“, filmą apie olimpiadą Berlyne. Matau ne tik estetikos, bet ir ideologijos renesansą, tad jaučiau būtinybę sukurti apie tai filmą. [caption id="attachment_1248107" align="alignleft" width="2560"]
Vokiečių režisierius Andresas Veielis. Venecija, Italija, 2024 m. rugpjūčio 29 d. Fabio Frustaci / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kodėl, Jūsų nuomone, Riefenstahl buvo taip svarbu dalyvauti daugybėje teismo procesų ir laidų, siekiant atsikratyti kaltinimų dėl režimo propagandos? Ar ji buvo nuoširdi teigdama, kad nieko nežinojo ir nepainioja politikos, ideologijos ir meno? Po 1945-ųjų Riefenstahl nuolat kartojo: „Aš buvau menininkė, niekada nedalyvavau politikoje, mane domino tik dokumentinių filmų kūrimas.“ Aišku, ji melavo, bet dar įdomesnis dalykas – kad daugybė žmonių tikėjo tuo melu. Po savo laidų Vokietijoje ji sulaukdavo daugybės telefono skambučių, nes kildavo didžiulės diskusijos apie atsakomybę dėl režimo vykdytų baisių nusikaltimų. Riefenstahl buvo tam tikras bandymo atskirti ideologiją ir estetiką simbolis. Ji teigė buvusi didi menininkė, įsimylėjusi grožį, tačiau tai yra absurdas. „Olimpijoje“ matome estetikos ir ideologijos susipynimą, tobulus sportininkų kūnus. Fizinę negalią autorė laikė silpnumu ir netgi grėsme, nes silpnumas jai asocijavosi su mirties artumu. Tokios neapykantos šaknys – Riefenstahl auklėjime: ji buvo mokoma būti stipria nugalėtoja. Visą gyvenimą ji didžiavosi išmokusi pati plaukti, kai skendo tėvo įmesta į vandenį. Esate minėjęs, kad nepavyko bent du bandymai sukurti meninį filmą apie Riefenstahl. Kodėl? Kaip minėjau, Riefenstahl negalėjo atskirti ideologijos ir estetikos, buvo įstrigusi neigdama savo vaidmenį. Man stinga trečiojo veiksmo, katarsio, nes ji atrodo tarsi suakmenėjęs monumentas – tai tragiška. Buvo bent du bandymai Holivude sukurti apie ją filmą, ir abu jie buvo nesėkmingi, nes herojus iki pabaigos lieka sustingęs ir suakmenėjęs savo narciziškume ir tuštybėje. [caption id="attachment_1237341" align="alignleft" width="1728"]
Rež. Andreso Veielio filmo „Riefenstahl“ (Vokietija, 2024 m.) kadras[/caption] Kaip pats vertinate Riefenstahl? Kokia, Jūsų nuomone, tai buvo asmenybė? Kokia ji norėjo atrodyti ateities kartoms? Kai kalbame apie Riefenstahl kaip apie fašistę, būtina suprasti, kaip ji tokia tapo. Kalbėdamas apie atsakomybę matau didžiulį empatijos stygių. Jautri ji buvo tik sau, bet ne kitiems. Nejausdamas empatijos kitiems jauti gailestį sau, matydamas save kaip auką. Iki gyvenimo pabaigos ji jautėsi persekiojama žydų, iš Vokietijos pabėgo į Afriką. Riefenstahl neigė šešių milijonų žydų žūtį ir gal tai daryti jautė būtinybę, nes kitu atveju galėjo palūžti. Ji yra minėjusi, kad po dviejų ateities kartų Vokietija turėtų atgauti orumą ir moralumą, šeimos vertybes. Ji nuolat darė skirtį – „mes“ ir „jie“, tai vadinu atpirkimo ožio sindromu. Iš esmės tai yra fašizmas. Riefenstahl įstrigusi šioje ideologijoje. Kaip Riefenstahl vertinama mūsų laikais? Gal tik dešimt procentų visuomenės ją laiko didžiausia visų laikų menininke, tokia ją laiko ir mano kolegos režisieriai Quentinas Tarantino bei Francis Fordas Coppola. Manau, kad propaganda erzina daugumą Vakarų šalių gyventojų – nežinau, kaip pas jus. Kurdamas filmą turėjau tam tikrų abejonių, svarsčiau, kaip vertinu tą jos sukurtą mitą apie save, tačiau kuo labiau gilinausi, tuo labiau jaučiau būtinybę jį paneigti. [youtube embed=1pW6s-GTwZI] Dokumentinis filmas „Riefenstahl“ (rež. Andresas Veielis, Vokietija, 2024 m.) nagrinėja sudėtingą garsios vokiečių kino kūrėjos Leni Riefenstahl gyvenimą ir palikimą. Filme tyrinėjamas jos kaip šokėjos ir aktorės iškilimas ir prieštaringai vertinamas Adolfo Hitlerio mėgstamiausios kino kūrėjos vaidmuo bei vėlesni bandymai atsiriboti nuo nacistų ideologijos. Pasitelkiant archyvinius kadrus, interviu ir ekspertų analizę filme nagrinėjamos etinės dilemos, su kuriomis susiduria menininkai, kuriantys neabejotino grožio kūrinius tarnaudami siaubingiems režimams, keliamas klausimas apie meno, propagandos bei asmeninės atsakomybės santykį.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Rasa Baškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama