Politologas A. Lašas: esminio proveržio derybose tarp Ukrainos ir Rusijos nėra

[intro_text content="Ukrainos ir Rusijos paliaubos energetikos infrastruktūroje pažeidžiamos, o Juodosios jūros laivybos susitarimą lydi Maskvos reikalavimai. Europos viršūnių susitikime Kyjivo sąjungininkės planuoja stiprinti Ukrainos saugumą. Gazos Ruože aštrėjantis konfliktas reikalauja tarptautinės bendruomenės įsikišimo, o JAV geopolitiniai siekiai Grenlandijoje ir neramumai Turkijoje rodo didėjančią įtampą tarptautinėje erdvėje."]

Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. AINIUS LAŠAS. Po pirmųjų taikos derybų Saudo Arabijoje buvo susitarta dėl 30 dienų Maskvos ir Kyjivo paliaubų energetikos infrastruktūroje: jos taikomos vamzdynams, elektrinėms ir naftos perdirbimo gamykloms, taip pat nebus smogiama elektros energijos gamybos ir perdavimo infrastruktūrai. Šios paliaubos galioja nuo kovo 18-osios, tačiau jų stebėsena neaiški, Rusija ir Ukraina kaltina viena kitą ne kartą jas pažeidus. Kaip reikėtų vertinti tokias paliaubas? Tokias paliaubas reikėtų vertinti skeptiškai, nes panašūs susitarimai turi prasmę tik tada, jeigu būna sutartas aiškus monitoringo instrumentas ir už pažeidimus būna numatytos pasekmės. Šiuo atveju nei dėl monitoringo, nei dėl pasekmių nėra susitarta, taigi susitarimas yra menkavertis. Dėl to matome, kad viena pusė kaltina kitą ir nėra jokio mechanizmo objektyviai stebėti, ar paliaubų yra laikomasi, ar ne. Konflikto metu dirbtinai izoliuoti vieną ar kitą segmentą nėra labai prasminga. Turbūt Donaldas Trumpas nori parodyti bent kažkokius rezultatus, bet šiuo atveju tai neįmanoma, turint omenyje konflikto spektrą – tai, kad yra labai ilgas fronto ruožas, vyksta realus karas, o ne tik smulkūs kariniai veiksmai. Netgi nenorint įmanoma pažeisti energetinę infrastruktūrą. Nemanau, kad šis susitarimas turi didelę pridėtinę vertę, išskyrus galbūt pasikeitusį požiūrį iš JAV vadovybės pusės. [caption id="attachment_1248837" align="alignleft" width="2560"] Ukrainos gelbėtojai gesina gaisrą drono atakos vietoje Charkive, Šiaurės Rytų Ukrainoje, 2025 m. kovo 26 d. Sergejaus Kozlovo / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Baltieji rūmai antradienį pareiškė, kad Rusija ir Ukraina susitarė „užtikrinti saugią laivybą, atsisakyti jėgos naudojimo ir užkirsti kelią prekinių laivų naudojimui kariniais tikslais Juodojoje jūroje“. Kyjivas tai patvirtino. Maskva teigė sutinkanti, tačiau pirmiausia iškėlė sąlygas: pareikalavo prieš sustabdant bet kokius smūgius panaikinti sankcijas jos žemės ūkio produktams, daugiausia trąšų eksportui. Kuo svarbus šis susitarimas ir kodėl Maskva kelia tiek sąlygų? Šis susitarimas atrodo naudingesnis Rusijai nei Ukrainai. Tačiau esminio proveržio ir čia nėra. Turint omenyje tai, kad ukrainiečiai sėkmingai suvaldė karo eigą Juodojoje jūroje ir sudavė daug gan skaudžių smūgių Rusijos jūrų laivynui. Ukraina gali laisviau prekiauti, sumažėjo rizika jos uostams ir ekonomikai – tai yra pozityvu. Iš kitos pusės, mes žinome Ukrainos tikslus – ji nori atsiimti Krymą, nori sunaikinti okupacijos, Kerčės, tiltą. Jeigu būtų priimtas toks susitarimas, tai taptų neįmanoma. Mano požiūriu, rusai kelia reikalavimus, nes jie gali tai daryti. Demonstruoja geranoriškumą, išlaikydami Trumpo dėmesį ir nuolankumą. Iš kitos pusės, per tą techninę dalį bando stabdyti visą derybų procesą, nes ši karo eiga jiems naudinga, kol Ukraina lieka neužtikrintumo būsenos, negaudama reikalingos paramos. Rusai visą šią situaciją mato, atitinkamus veiksmus taiko ir karo lauke. Tokia strategija jiems padeda suvaldyti padėtį, taip pat gauti tai, ko jie nori – kad būtų panaikinta kuo daugiau sankcijų. Karas reikalauja daug lėšų, ir Rusijai, siekiant gauti pajamų, reikia efektyviai vykdyti eksportą. Taigi šiuo atveju bandoma deklaruoti norą susitarti. Tačiau jeigu šį susitarimą Ukraina pažeistų, Rusija vis tiek laimėtų kitose srityse – turbūt todėl tokia strategija ir pasirenkama. Kovo 27-ąją Paryžiuje vyko Kyjivo sąjungininkų Europoje viršūnių susitikimas, surengtas siekiant sustiprinti Ukrainos saugumą prieš bet kokias galimas paliaubas su Rusija. Jame dalyvavo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Paryžius ir Londonas vadovauja pastangoms nusiųsti į Ukrainą „užtikrinimo pajėgas“ pasiekus bet kokią taiką kare su Rusija, net jei šiai idėjai nepritars visos Europos sąjungininkės. Kaip galima vertinti šį susitikimą, kokia jo nauda? Didelės naudos čia neįžvelgiu. Tai buvo dar vienas susitikimas, skirtas suderinti bendras pozicijas ir tolesnius veiksmus, galimus scenarijus, ypač jeigu JAV imtųsi veiksmų, kurie būtų nepalankūs Ukrainai ir Europai. Tai naudingas Europos Sąjungos vadovų, kuriems rūpi Ukraina ir jos gerovė, darbinis susitikimas. Tačiau apie proveržį būtų naivu kalbėti. Mes matome, kad Europai nesiseka lyderiauti, galbūt ateityje tai ir pavyks. Tai dar vienas susitikimas, skirtas pasikalbėti, tačiau jokio proveržio čia nėra. [caption id="attachment_1248852" align="alignleft" width="2560"] Kyjivo sąjungininkų Europoje viršūnių susitikimas, surengtas siekiant sustiprinti Ukrainos saugumą prieš bet kokias galimas paliaubas su Rusija. Paryžius, Prancūzija, 2025 m. kovo 27 d. Ludovico Marino / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Islamistų grupuotės „Hamas“ valdomo Gazos Ruožo sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad nuo kovo 18-osios, kai Izraelis atnaujino plataus masto smūgius, palestiniečių teritorijoje žuvo 921 žmogus. Derybos dėl antrojo paliaubų etapo įstrigo – Izraelis norėjo pratęsti pasibaigusį pirmąjį paliaubų su „Hamas“ Gazos Ruože etapą, o „Hamas“ reikalavo derybų dėl antrojo etapo, kuris turėjo atnešti nuolatines paliaubas. Atsižvelgiant į pastarųjų dienų įvykius Gazos Ruože, kokių veiksmų turėtų imtis tarptautinė bendruomenė, siekdama užkirsti kelią tolesniam konflikto eskalavimui ir palengvinti humanitarinę krizę? Mes neturime tarptautinių saugumo instrumentų, kurie galėtų padėti efektyviai tvarkytis su tokiomis situacijomis. JAV galėtų kažką pakeisti šiame konflikte, bet matome, kad Trumpas siūlo išvalyti Gazą ir prijungti ją prie Izraelio. Šio pasiūlymo turbūt net nereikėtų priimti rimtai – nėra saugumo instrumento, kuris galėtų aktyviai veikti. Bent jau kol kas niekas nesikeičia, nes Izraelis turi JAV paramą ir gali tvarkytis taip, kaip jam atrodo, o Gaza ir palestiniečiai priversti valdyti situaciją, jiems netgi nepavyktų atmesti „Hamas“. Jų padėtis tokia, kad net negali pademonstruoti norintys surengti rinkimus ir pertvarkyti visą sistemą, nes tam įgyvendinti instrumentų ir erdvės nėra. Didžiausią nerimą kelia, kad palestiniečiai neturi galimybių vykdyti pokyčius. „Hamas“ bando išgyventi, ir kažkokia forma jie vis tiek išliks – net jeigu sugriausi visą Gazą, ant jos griuvėsių vis tiek iškils „Hamas“. Tą matėme ir per paliaubas – „Hamas“ niekur nedingo. Visą padėtį Gazos Ruože reikėtų kardinaliai pakeisti, įvykdyti perkrovimą, tačiau tam kol kas niekas nėra nusiteikęs. Todėl kol kas nematau sprendimų, kurie galėtų pakeisti situaciją. [caption id="attachment_1248834" align="alignleft" width="2560"] Pabėgėliai, išvykę iš šiaurinio Gazos Ruožo dėl Izraelio kariuomenės įsakymo evakuotis. Gaza, Gazos Ruožas, 2025 m. kovo 25 d. Mohammedo Saberio / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kovo 19 dieną buvo suimtas Stambulo meras Ekremas Imamoglu, esą įtariant jį korupcija ir ryšiais su terorizmu, ir taip užkirstas kelias jam dalyvauti prezidento rinkimuose. Sulaikius merą, Turkijoje kilo masiniai protestai, policija sulaikė daugiau nei 1,1 tūkst. žmonių, dalyvavusių mitinguose. Ribojamas ir informavimas apie protestus. Kaip reikia vertinti neramumus Turkijoje? Turkijos demokratija yra apgailėtinos būklės. Todėl Recepo Tayyipo Erdogano konkurentams labai sunku išsilaikyti tokioje nelygioje kovoje. Mes matome sudėtingos situacijos Turkijoje įrodymą: Erdoganas valosi lauką nuo konkurentų ir kaip tipinis autokratas tai daro prisidengdamas įvairiomis, greičiausiai fiktyviomis, priežastimis, kad vienas ar kitas žmogus yra susitepęs, korumpuotas. Tai absoliučiai tipinė autokratų strategija, bandant žaisti demokratinį žaidimą. Nepamirškime, kad ir Putinas liepė suimti Aleksejų Navalną bei visus kitus savo priešininkus taip pat dėl išsigalvotų priežasčių. Turkijoje dabar tokia situacija, kai kyla klausimų dėl jos pamatinių vertybių, dėl jos režimo tipo. Tai, kaip ir minėjau, labiau autokratinis, o ne demokratinis režimas. Erdoganas nenori paleisti valdžios ir nėra suinteresuotas jos kaita, atvirais ir skaidriais rinkimais. [caption id="attachment_1248838" align="alignleft" width="2560"] Protestuotojas laiko plakatą su Stambulo mero ir kandidato į Turkijos prezidentus Ekremo Imamoglu atvaizdu, žmonėms solidarizuojantis su Turkija po E. Imamoglu arešto. Respublikos aikštė Paryžiuje, Prancūzijoje, 2025 m. kovo 29 d. Christophe'o Petit Tessono / EPA-EFE nuotrauka[/caption] JAV viceprezidentas J. D. Vance’as kovo 28-ąją apsilankė Grenlandijoje. Danija tokį vizitą vertina neigiamai. Į tai reaguodamos Grenlandijos vietos partijos sudarė koalicijos susitarimą. Kaip reikėtų vertinti JAV norą bet kokiu atveju suartėti su Grenlandija ir ją prisijungti? Jeigu bet kokiu atveju JAV bandytų prisijungti Grenlandiją, tuomet galėtų iš savo karinės bazės įvykdyti perversmą, užimti valdžią – tai būtų pabaiga Grenlandijai, ji taptų JAV kolonija ar valstija. Kol kas nesiimama visų veiksmų spektro. Iš vienos pusės, bandoma daryti spaudimą, iš kitos – JAV vis dar mėgina su Grenlandija kalbėtis gražiai, rodydamos gerąjį vyriausybės veidą. Šiuo atveju mes matome, kad Grenlandija nerodo jokio suinteresuotumo šia draugyste. Ypač kai Amerika elgiasi neapgalvotai, neįvertindama savo žodžių ir veiksmų. Kai pradedi draugystę nuo kalbų apie tai, kaip tu čia viską pasiimsi, užimsi, – apie jokią draugystę net kalbos negali būti. Grenlandijos žmonės nepritaria tokiai JAV strategijai ir vengia susitikimų su šios šalies atstovais. JAV vyriausybei būdingas toks bruožas – ji įsivaizduoja, kad visas pasaulis turi suktis aplink jos norus, tačiau taip tikrai nėra. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.