K. Vaitiekūnas: jei karas Irane užsitęs, didės ne vien degalų kainos

Ukrainos visuomenė susiduria su rimtomis karo nuovargio problemomis ir yra pasiskirsčiusi į dvi stovyklas, o Lietuvos ir Vakarų žiniasklaida vis dar gyvena 2022-ųjų vasario nuotaikomis. Tokią nuomonę portalo Lrytas laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“ išsakė LRT karo žurnalistas Benas Gerdžiūnas.

Žurnalistas neseniai aplankė Ukrainą ir apvažinėjo fronto liniją nuo šiaurinės šalies dalies iki pietų.

B. Gerdžiūno teigimu, kad Ukraina vis dar susiduria su egzistencine grėsme. Tačiau karo pradžioje tai sukėlė didelę emocinę mobilizacijos bangą. „Dabar visokių kažkokių kitokių priėjimų reikia rasti. Ir netgi karo psichologai apie tai kalba: kaip rasti tuos motyvus, kai ypač tos demotyvacijos aplinkui yra labai daug.

Ir dar kartą paminėsiu, kad mes Lietuvoje apie Ukrainą šiek tiek strigę toje 2022-ųjų vasario bangoje. Ir, aišku, tuo pačiu yra pavojinga, kad tada nėra kažkokio progreso, bet tada gaunasi atmetimo reakcija. Tada viskas blogai, ten vien korupcija ir taip toliau. Tai to tokio per vidurį (nėra – red. past.)“, – aiškino jis.

Žurnalisto teigimu, Ukrainą aplankiusių lietuvių istorijos istorijos dažnai pasimeta visame informacijos sprogime. Tačiau pačioje kruviną karą kovojančioje valstybėje apie karo nuovargį kalbama jau labai seniai.

„Aš pats apie tai rašau labai senai ir tu parveži tą žinią, bet tau sako, žinai: „Ai, tai tu čia nesupranti. Iš tiesų tai čia pergalė rytoj“.

Ir tas pats, kai dabar vyko tos kontratakos veiksmai, kur tu būni su kariais, jie labai rezervuotai: „Na, tai čia bandom stabilizuoti fronto liniją, atsiimam žemes, kurias ką tik, ką tik praradom“. Nu va, džiaugiasi, bet pažiūrėsim, kaip čia bus.

Ir tada tu įsijungi, nežinau, bet kurį kanalą Lietuvoj ir tu matai sprogimą: „Čia pergalė rytoj, čia taip, čia tuoj pavarys tie ukrainiečiai šaunuoliai“, ir būna toks disonansas“, – dėstė žurnalistas.

Dvi stovyklos

Karo nuovargis – bene esminė problema, apie kurią kalbama ukrainiečių žiniasklaidoje ir visuomenėje.

Ukraina iš esmės yra pasidalijusi į dvi stovyklas. Vienoje iš jų – labai motyvuoti žmonės, kurie vis dar yra pasiryžę kovoti iki galo. Tačiau tai toli gražu neatspindi visos šalies paveikslo ir ją supančių problemų.

„Nes, pavyzdžiui, prie Pavlogrado yra vienas blokpostas, kuriame dažnai budi TSK (mobilizacijos centras – red. past.), mobilizuoja žmones. Tai aplink tą blokpostą yra vos ne autostrados, pravažinėtos miško keliais, kad jas apvažiuotų.

Aš jaučiu va tokį jausmą, kas buvo galbūt iki 2022 metų, nuo 2016, kad yra tokios šiek tiek paralelios visuomenės, kur viena pusė, kuri labai – ir čia kariai tą patį šneka – labai puikiai supranta, kokia egzistencinė grėsmė tebėra. Jie kovoja ir jie aukoja, jie daro viską, ką gali.

Ir yra kita pusė visuomenės, kur netgi apšaudomuose miestuose jie bando gyventi taip ar tiesiog nematyti, nežiūrėti ir bando apsimesti, kad to karo nėra, vardan to, kad tiesiog išgyventų panašiai“, – dėstė B. Gerdžiūnas.

Žurnalistas atkreipė dėmesį į geriausią pavyzdį – Bučą, kurioje Rusijos pajėgos įvykdė bene žiauriausius karo nusikaltimus viso konflikto metu.

„Kas turėtų žinoti, kas yra Rusijos kolonializmas, okupacija? Buča, ar ne? Ir du atvejai. Vienas „bachuriukas“, dvidešimt vienerių metų, trys keturi sužeidimai jau, pats iš Bučos sako: „Aš grįžtu namo.“ Man sako: „Kam tu čia grįžai? Galėtum ten kojas pamesti ar galėtum net nebegrįžti?“

Sako: „Mes bandom surinkinėti pikapui, nes trūksta mašinų, pinigų. Mes Bučos (gyventojai – red. past.) per savus žmones nesurenkame.“ Ir jam tokia depresija. Ir jis labai gerbia, sako: „Kaip jūs, Lietuva, čia toliau mums padedate.“ Mes, sako, va Bučos gyventojai nesugebame surinkti pinigų. Tai čia ta pati Buča.

Tada kiti pažįstami Bučoje, kur kaip tik toks patriotinis branduolys, jie ten labai visi užsivedę, toliau tame kovoja, daro viską. Tas pats mažas Kyjivo priemiesčio rajonas ir du tokie kardinaliai skirtingi pavyzdžiai. Tai nuo ko tai priklauso, aš jau nepasakysiu.

Demografija, socialinė, kažkokia burbulai ar panašiai. Yra visko. Ir man pačiam galbūt jau irgi pradėjo kristi į akis, ko seniau, nežinau, gal ne taip pamatydavau, kai ten pabūni Rytuose ir matai, kad žmonėms trūksta elementariai – sunkvežimiai baiginėjasi, tuoj pėškom turės eiti ir grįžti iš pozicijų, kas irgi nutinka.

O ten atvažiuoji į Kyjivą ir prie prabangaus viešbučio stovi naujausi „Porsche“, naujausi „Mercedes“ ir panašiai. <...> Ir tie dalykai<...>, tie emociniai dalykai, kaip save toliau mobilizuoti, kai tu matai, kiek to brudo yra tikrai aplinkui.

Nes galbūt irgi tai ne pirmas karas, kuriame aš dirbu, galbūt tos vietos mane ir traukia, kad ten labai viskas išsiryškina. Kas buvo geri žmonės, jie taps dar geresni. Kas buvo blogi, jie tikrai visomis prasmėmis dar bus blogesni. Tai viskas labai taip į juoda–balta išsiryškina“, – pasakojo B. Gerdžiūnas.

Apie derybas nekalba

Pastaruosius metus, kai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vairą perėmė prezidentas Donaldas Trumpas, prasidėjo intensyvūs bandymai susodinti Rusiją ir Ukrainą prie derybų stalo ir užbaigti kruviną karą.

Tačiau jokių rezultatų pasiekti nepavyko, o abi pusės vis dar nesutaria dėl esminių problemų. O kaip apie šias derybas kalbama Ukrainoje?

Karo žurnalistas įvertino, kad Ukrainos žiniasklaida apie tai kalba daug. Tačiau kariai ir civiliai labiau koncentruojasi į savo užduotis ir gyvenimą.

„Pavyzdžiui, atsimenu, vienas žurnalistas, kartu ir su LRT komandomis, ir su kolega Augustinu Šulija dirbęs, jį mobilizavo. Ir (jis – red. past.) sako: „Aš dabar suprantu, kiek kvaili tie klausimai mūsų būdavo kariams. Tai ką jūs ten galvojate apie D. Trumpo derybas ir panašiai?“

Kariai mato savo sektorių, jie dirba savo dalyką. Dažniausiai yra pervargę. Jie ten tą geopolitiką, aišku, seka, domisi, aptarinėja – tai yra žmogiška. Bet ką ten galvoja, tikisi... Na, jiems yra sektorius, kur reikia sulaikyti priešą arba daryti kažkokį veiksmą. Daug daugiau – nežinau.

Aišku, labai įstrigo, va čia gerai atsimenu. Dabar buvom pabėgėlių centre ir buvo ką tik viena tokia močiutė persikėlusi ir jau traukiasi gilyn. Kažkaip paklausė kolegos, tas pats Augustinas, sako: „Tai ką galvoja apie tas visas taikos derybas?“ Ji taip ironiškai šyptelėjo, ir net nereikėjo nieko sakyti“, – dėstė jis.

O kas po karo?

Karo nuovargiui stipriai veikiant Ukrainos visuomenę, kyla klausimų ir dėl šalies atstatymo bei jos ateities. B. Gerdžiūnas atkreipė dėmesį, kad prieš plataus masto karą padėtis šalyje tikrai gerėjo.

„Šiaip liūdna, tikrai asmeniškai, nes galvoje labai skamba vieno gero ukrainiečio bičiulio žodžiai, kad 2022 vasarį ir aplink tą laiką buvo toks jausmas, jog pagaliau Ukrainoje galima gyventi, kad gerėja ir ekonomika, ir panašiai.

Ir ten, imkim tą Donbasą. <...> 2014–2015 metais ten buvo toks Dievo pamirštas kraštas. Ten, nežinau, nei infrastruktūra nuo sovietmečio tvarkyta, viskas apleista ir čia, nežinau, kieno pasakymus perfrazuojant, bet turbūt vienas didžiausių priešų patriotizmui yra skurdas.

Neatsimenu, kieno čia žodžius perfrazuoju, bet ten tikrai galima tai matyti. Bet va 2022, jau tam 2021–2022 metų sankirtoje, jau buvo ten investuota daug pinigų ir ten Avdijivka, Donecko realiai priemiesčiai, Ukrainos kontroliuojami. Ir ten tu žiūri ir galvoji – ką žinau, reikėtų ir gyventum.

Mariupolis buvo tapęs gražiu miestu. 2015 metais ten tiesiog dulkių kamuoliai vienur kitur važinėja. Nenoriu, kad nepagarbiai nuskambėtų, bet tikrai nesužavėtų miestas. Ir jau tapo vis geriau ir geriau.

Ir tu matei, kiek ta šalis keitėsi per tą dešimt metų, nepaisant to karo, ir galbūt ir blogai, ką ir minėjom tam tikrais atvejais, kad paraleliai visuomenės formavosi – kurias paveikė karas, kurių ne“, – dėstė jis.

Tačiau dabar daug kas yra sugriauta. Kalbama eina ir apie emocinę pusę: anot tyrimų, bene kiekvienas šeimos ūkis yra praradęs artimų žmonių, tie praradimai yra ir artimoje aplinkoje.

„Tu matai tą regresą, kuris įvyko Rusijos rankomis, Rusijos karo mašinos padarinių dėka. Ir dėl to yra tikrai labai liūdna. Ar ten atsigaus, neatsigaus – aš tikrai nebūčiau linkęs prognozuoti.

Ir norisi tikėti, kad ta visuomenė, kuo ukrainiečiai žavi, kad pas juos tas horizontalumas visuomenėje, kur visi dalykai, kol nedaeini iki vertikalės, kai ten prasideda visa korupcija ir panašiai. Bet tas visuomenės horizontalumas pas juos tikrai yra šalies stiprybė.

Jie patys apie tai kalba ir kažkaip norisi tikėti, kad jie jau tiek tų negandų yra perėję per paskutinius šimtą metų, kad mažiausiai ir šitą jie sugebės susitvarkyti. Bet tikrai, ką mes irgi pašnekam su ten gyvenančiais žmonėmis, kad čia dar dešimtmečius – jeigu net karas baigtųsi rytoj, dešimtmečiams į priekį ten bus tikrai problemų“, – pasakojo jis.

Autorius: Lrytas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama