Karo žurnalistas B. Gerdžiūnas: ukrainiečiai pataria kurti „žudymo zoną“ nuo Vilniaus iki pasienio

Dauguma mūsų frontą įsivaizduoja pagal Antrojo pasaulinio karo istorijos vadovėlius: aiškios linijos, mechanizuotų mašinų remiami pėstininkų puolimai ir nedidelė pilkoji zona viduryje. Tačiau realybė Ukrainoje – visiškai kitokia. Apie tai Lrytas laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“ papasakojo LRT karo žurnalistas Benas Gerdžiūnas.

B. Gerdžiūnas per savo pastarąją kelionę lankėsi palei visą fronto liniją. Konkretus pavyzdys – Dniepropetrovsko sritis. Pirmieji pavojai tyko dar 90 kilometrų nuo Rusijos pajėgų pozicijų, kur galima rasti pirmuosius antidroninius tinklus ir okupantų dronų sunaikintas transporto priemones.

Nedėkingose pietų Ukrainos stepėse artėjant link rusų linijų vis dažnėja sunaikintų automobilių, o okupantų dronai dažnai pataiko į civilinį transportą arba kaimuose gyvenančius žmones. Tai – preliudija į „žudymo“ zoną.

O priartėjus apie 10–15 km iki rusų pozicijų – dar vienas pribloškiantis vaizdas: fronto linija dabar atrodo visiškai kitaip, nei būtų galima įsivaizduoti. Šiame ruože civilinio transporto beveik nėra, o judėjimo yra mažai: išvyksta tik karinis personalas su konkrečiomis misijomis.

Viską gaubia apgaulinga tyla. Anksčiau atvykus 15 km iki fronto girdėdavosi artilerijos sviedinių kauksmas, tačiau dabar, nors galima matyti gaisrus ir sunaikinta techniką, garso tiesiog nėra. Tačiau tuoj pat ten gali atskristi dronas.

„Žudymo“ zona

Kalbėdamas apie savo kelionę į frontą žurnalistas pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kiek į Ukrainos gilumą pasislinko pati kovos zona.

„Seniau būdavo toks gana ilgas (kelionės – red. past.) laikas. Tu važiuoji iš Kyjivo į rytus, tu kažkur apsibazuoji, ten jau Donbasas. Ir tada ten važiuoji jau tada gilyn, arčiau to fronto. Tai dabar šiek tiek gal net sukrėtė, kad, pavyzdžiui, ta pietrytinė fronto dalis, ji yra labai, labai arti Dnipro miesto.

Tu realiai išvažiuoji puikiai autostrada, privažiuoji Pavlogradą, ir ten jau prasideda ta vadinamoji „žudymo“ zona, ten, kur aštuoniasdešimt, devyniasdešimt kilometrų nuo rusų, bet jau už miesto jau prasideda pirmi sunaikinti automobiliai“, – pasakojo jis.

O pats frontas Ukrainoje pirmuosius trejus karo metus atrodė kaip įsivaizduoja daugelis: aiškios pozicijos, mechanizuota technika paremti puolimai ir nedidelė „pilkoji“ zona. Dronai buvo kaip bonusas.

Tačiau per pastaruosius metus viskas pasikeitė. „Pilkoji“ zona virto 10 kilometrų mirtina zona, kurioje judėjimas yra itin retas, o pavojai tyko ir daug tolimesniu atstumu.

„Dabar iš esmės <...> pietinėje Ukrainoje, taip pat ir šiaurinėje tam tikra prasme, yra labai plati pilkoji zona, kuri gali būti ir penkiolikos kilometrų pločio, turi tokias izoliuotas pozicijas. Išsimėčiusias tiek ukrainiečių pusėje, tiek ir rusų pusėje.

Ir tarp tų pozicijų vyksta tokios infiltracijos po kelis žmones. Vieni į kitą pusę eina ir bando patekti“, – dėstė jis.

Kelionės metu B. Gerdžiūnas kalbėjo su skirtingų laipsnių Ukrainos kariais. Išvada buvo ta, kad frontas per metus pasikeitė neatpažįstamai – atsirado „žudymo“ zona ir jos padiktuoti pokyčiai. O ir pats konceptas nekilo iš gero gyvenimo.

„Čia įvyko tam tikras lūžis. Kalbama, aišku, apie dronus: jeigu jie dar prieš pusantrų metų buvo toks, kaip patys sakydavo, bonusas – tu planuojiesi operaciją ir turi droną, kuris gali tau kažką padėti padaryti.

Tai dabar viskas vyksta šiek tiek atvirkščiai – netgi pėstininkų pagrindiniu ginklu po truputį tampa dronai. Tai, vėlgi, nėra iš gero gyvenimo padiktuotos sąlygos.

Tai yra būtent dėl to, kad trūksta žmonių laikyti kažkokią aiškesnę gynybinę liniją. Aišku, nekalbama apie tūkstančio kilometrų ilgio tranšėją, bet vien tas faktas, kad yra, pavyzdžiui, tie atraminiai punktai po kelis žmones su pusantro–dviejų kilometrų tarpais tarp jų, kur jie yra dengiami tik dronais.

Tie patys kariai, kai su jais pakalbi, sėdi savo apkasuose, nelabai kiša nosies virš žemės, nes jų pagrindinis tikslas yra klausyti, stebėti įvairiais sensoriais ir, pamačius priešą, kuris irgi juda po porą žmonių, naikinti jį dažniausiai dronais.

Ir tų didelių mechanizuotų kolonų puolimų, ką matėme pirmais karo metais, iš principo nelabai liko. Aišku, matėme, kai dabar rusai pradėjo vadinamąjį pavasario–vasaros puolimą, tai vėl buvo tų mechanizuotų kolonų puolimų, bet jas ištaškė.

Nes kuo didesnis judėjimas, tuo greičiau tais dronais naikinama. Ir mes patys, atsimenu, sėdime ten, jeigu neklystu, artileristų vadavietėje bataliono. Tiesiog žiūrime ekraną. Žodžiu, sunaikino poziciją. Rusas išbėgo, krito tarp medžių ten kažkur.

Ir taip vienas dronas, antras, trečias, ketvirtas, dar du sukasi ratu, ir jų kiekis, tų dronų, yra sunku perduoti. Tu žiūri radaro duomenis – ten tiesiog irgi tiršta dronų, kurie vieni stebi, kiti smogia ir taip toliau. Ir dėl to bet koks judėjimas tampa tikrai labai, labai sudėtingas“, – dėstė jis.

Karius pakeitė robotai

Pačių karių gyvenimas apkasuose taip pat yra itin sunkus. Pozicijas ginantys keli kariai yra dislokuoti apkasuose, o maždaug pusantro kilometro atstumu nuo jų – tuštuma.

Tačiau tai – dar ne viskas. Izoliuoti kariai taip pat turi stebėti aplink nuolat zvimbiančius dronus ir gyventi nuolatinėje baimėje.

„Nesakau, kad absoliučiai kiekvienoje pozicijoje tas pats – tai tikrai gali skirtis, bet tiesiog kalbame apie daug kažkokių atraminių punktų. Ir vienas pavyzdys: tas pats (Ukrainoje kariaujantis – red. past.) lietuvis pasakoja, sako, geriausias pozicijas turėjome.

Sėdėjome rūsyje, penktame aukšte, užsidarę grotomis, kad niekas neįeitų. Tai teoriškai galvotume, kad kaip tik karys savo pozicijas turi matyti, savo sektorių stebėti.

Viskas daroma sensoriais, visi sėdi po žeme, o pagrindiniai žudymo įrankiai – dronai. Aišku, vis tiek turi kažkas eiti, laikyti tą poziciją ir panašiai. Ir vėlgi čia galbūt žmonės, kurie geriau aprūpinti ir panašiai, bet irgi pakankamai daug istorijų, kur meta, sakykim, „mėsą“ tiek viena, tiek kita pusė“, – dėstė jis.

Patys dronai taip pat nėra tik žudymo, žvalgybos ir bombų mėtymo įrankis. Ukrainos kariai jais gabena racijas ir sprogmenis užnugaryje veikiantiems partizanams.

Be to, ukrainiečiai itin sėkmingai naudoja ir antžeminius robotus, kurie prieš metus nebuvo naudojami taip plačiai. Jų valdymas buvo sudėtingas.

O dabar viskas yra kitaip. B. Gerdžiūnas pateikė pavyzdį, kaip ant antžeminių robotų kariai uždeda „Starlink“ anteną ir valdo jį netgi už 90 kilometrų. Nors iš pirmo žvilgsnio šie robotai gali kainuoti daug, lyginant su prarastu sunkvežimiu ar kita technika ir kartu žuvusiais kariais, tai iš tikrųjų atsiperka.

„Jeigu dar prieš metus pusantrų būčiau sakęs, kad pokytis, tai dabar iš ko matau ir su kuom kalbu, tai revoliucija. Ir ką kalbėjom apie „kill zone“. Kad pagrindas tapo dronas ar robotizuota platforma.

Vienas vadas kaip pavyzdys nuo 2014 kovoja šturmo desanto brigada. Jis dabar pats dirba su robotais ir dronais, ir panašiai, nes sako, čia esmė. Viskas aplink tai eina. Kam rizikuoti gyvybėmis, kam ten žodžiu daryti dalykus kojom, kai galima daryti dronais“, – dėstė jis.

Kiekis ir tirštumas

Kyla klausimas: kas paverčia „žudymo“ zoną tokiu pavojingu reiškiniu? B. Gerdžiūnas paaiškino, kad paskutinius dešimt kilometrų iki rusų pozicijų „žudymo“ zona paverčia dronų kiekis ir tirštumas.

Fronte dažnai naudojami ir optiniais kabeliais valdomi dronai, tačiau, žurnalisto teigimu, Lietuvoje dažnai koncentruojamasi ne į svarbiausią šios technikos savybę.

„Mes labai dažnai, kiek aš matau, Lietuvoje susifokusuojame į tą maksimalų nuotolį.

Jo ten pakabinti didelę špūlą – tas optinių kabelių valdomas dronas gal tik skris penkiasdešimt kilometrų, bet taikinių yra pakankamai tiršta tų dešimties kilometrų atstumu, kad iš esmės tų penkiasdešimties kilometrų nuotolio optinių kabelių dronų yra tik vienetai. Tik atvejai.

Dėl ko – negaliu pasakyti, bet tie, kur dešimt kilometrų tas atstumas, tai jau ten prasideda, tarkim, optiniai ar netgi radijo bangomis valdomi FPV (pirmojo asmens – red. past.) dronai. Na, aišku, dabar rusai visko ten prigalvojo ir vyksta tos technologinės lenktynės. Tai tie skrendantys „Molniya“ sparno tipo dronai, kurie smogia.

Arba jie tada gali nešti FPV droną, kuris atsikabina, ir tas sparno tipo dronas tada veikia kaip retransliatorius. Tai aš nenoriu eiti į labai technišką kalbą.

Tiesiog būnant vietoje yra nerealu suprasti, kad ta dronų karyba nebe bonusas, o viskas eina aplink tuos dronus“, – dėstė jis.

Situacija geriausia per pastaruosius metus

Drastiškai pasikeitus fronto sąvokai kyla klausimas: ką reiškia pranešimai, kad rusų pajėgos stumiasi į priekį? Kaip šioje naujoje realybėje atrodo Rusijos arba Ukrainos pažanga?

B. Gerdžiūno teigimu, vadai tam naudoja vieną žodį – infiltracija. Tai reiškia, kad vienas, du arba trys žmonės bando praslysti, bėga tarp pozicijų ir siekia „užsikabinti“ už kokios nors vietos, kur galėtų sutelkti pajėgas.

„Bet kai, pavyzdžiui, klausinėjau tų pačių žmonių, kurie tose pozicijose būna, ką reiškia, kai eina rusai? Eina kiekvieną dieną, bet po tuos kelis žmones, ar ne?

Tai tam tikra prasme irgi tas paradoksalus dalykas, kad situacija fronte, ką ir patvirtina tokie autoritetingi šaltiniai, bene geriausia per pastaruosius pusantrų metų – rusų puolimo tempas ant tiek numuštas, kad jie gali lįsti po tuos kelis žmones.

Seniau tiesiog matėme tokius plačius mechanizuotus puolimus, bet jie ir dabar skinasi tą kelią po truputį į priekį. Ir čia yra ta problema – kaip tą stabdyti. Tai, aišku, žiūrėsime, kaip ši vasaros kampanija baigsis, ar nebus kažkokių didesnių proveržių. Bet sakau, paradoksalumas tame, kad mes daug šiandien kalbame apie dalykus, kurie yra blogai.

Bet pozityvūs dalykai yra tokie, kad rusų puolimo tempas yra numuštas, kad ne vien patys ukrainiečiai kariai nekalba apie labai juodas spalvas, kad ten frontas gali subyrėti, dėl ko iš tiesų buvo baiminamasi prieš metus ar pusantrų dėl Donaldo Trumpo atėjimo ir panašiai.

Subyrėjimo nebuvo. Pralaužimų tikrai buvo vietomis ir gana didelių – dėl įvairių priežasčių, kad ir pasitraukusių žmonių iš pozicijų ar panašiai pabėgusių“, – dėstė jis.

Toks kovų modelis sukuria problemą: sunku įvykdyti karių rotaciją. Kai kuriais atvejais kariai nepranešę atsitraukia iš pozicijų.

„Ir paradoksaliai tuo pačiu metu matai, kad šaudmenų netrūksta – artileristai sako, kad visko yra, tiesiog dabar ta artilerija tiek daug nešaudo, nes kiekvienas atsidengimas iš pozicijos, padarius šūvį, reiškia, kad dronas gali grįžti į juos.

Tai tų šaudmenų visko atrodo yra. Rusų tempas numuštas, bet paradoksaliai žmonių labai trūksta. Ir čia tas esminis dalykas, ką visi kartoja – žmonių trūksta. Tiesiog jų nepakanka.

Ir tuo pačiu, na, kariai yra tiesiog labai pavargę. Ir vėlgi žmonės, kurie ten dirba, raportuoja – ukrainiečiai, vakariečiai, lietuviai, nesvarbu – mes tą matome jau porą metų, kad čia tokia labai didelė problema, ir ji yra akivaizdi“, – dėstė jis.

Kaip atrodo „žudymo“ zona?

Teoriškai viskas skamba aiškiai: „žudymo“ zonoje zvimbia dronai, o bet koks judėjimas ten pasitinka mirtimi. O pati kelionė iki zonos taip pat yra kupina pavojų. Tačiau kaip viskas atrodo realybėje ten esančiam zonui?

„Geriau apie Pavlogradą galiu pasakoti. Na, Dnipras, Pavlogradas. Ir ten iš viso labai įdomus dalykas – tu turi tą informaciją žinoti iš anksto, nes vietoje tu ten gali ir nesusigaudyti, kad, pavyzdžiui, tas Pavlogradas yra devyniasdešimt kilometrų kažkur nuo rusų pozicijų.

Tik išvažiuoji – išvažiavus iš miesto yra neva viena pavojingiausių vietų, kur jau pradeda „kalti“ automobilius, nes ten visa trasa technika juda pirmyn atgal. Tai ką daro didžioji dalis žmonių? Tu apvažiuoji tą pavojingiausią ruožą.

Tada grįžti į trasą, kuri jau yra dengta tinklais. Tada kokius trisdešimt kilometrų iki rusų pozicijų, iki tos vadinamosios plačios pilkosios zonos. Tada jau pagrindiniais keliais niekas nebevažinėja arba važinėja retai“, – dėstė jis.

Artėjant link „pilkosios“ zonos, automobiliai privalo turėti priemones, kurios parodo, ar dronas stebi tavo kelią ir transporto priemonę. Tuomet vairuotojas bando suprasti, kur skrenda dronas.

„Bet viskas ten tiek chaotiška, kad tu net nesupranti: ukrainiečių dronas ar rusų dronas. Bandai suprasti, kas kampe parašyta, kad nustatytum, ar tai rusų, ar ukrainiečių dronas. Signalus tai visų perima.

Tai jau devyniasdešimt kilometrų atstumu pirmą kartą gali būti sunaikinta technika. Tada jau judi trisdešimt kilometrų, keturiasdešimt – jau gal ir optinio kabelio dronai praskrenda, bet, kaip minėjau, tai ne faktas. Labiau vėlgi tie patys (fiksuoto – red. past.) sparno tipo dronai ir panašiai.

Tada jau, kai prasideda tas nuo penkiolikos iki dešimties kilometrų ruožas, civilių mašinų iš tiesų jau nebelabai matosi. Visi važinėja labai greitai, nes nuo optinio kabelio drono gali pabėgti.

Ir čia vienas artimas kolega tiesiog pamatė droną skrendantį paskui, tai iki šimto kilometrų per valandą paspaudė – nebepasivijo. Žodžiu, tai čia tokių istorijų, kur mes sakytume anksčiau: „O čia antras gimtadienis – išgyveno.“ Tai dabar visi vos ne kasdien kažką tokio išgyvena.

Ir tai tie dešimt–penkiolika kilometrų – jau nebėra tų mašinų, daugiau gali pamatyti sunaikintos technikos, ir ten jau prasideda tie FPV dronai.

Problema ta, kad optinio kabelio dronų signalų ir vaizdo neperimsi. Tai ten jau yra sudėtinga. O nuo dešimties kilometrų, nuo dešimties iki nulio, sakykime, iki rusų pozicijų, tai ten jau juda tik labai aiškią misiją turintys kariai. Tai pikapas juda paimti poziciją ar šarvuotas transportas ir panašiai“, – dėstė B. Gerdžiūnas.

Gyvena ir civiliai

Žurnalistas pridūrė, kad šioje devyniasdešimties kilometrų zonoje gyvena ir civiliai. O pačios pietinės Ukrainos geografija nėra dėkinga tokiam karo tipui, nes ten yra atviri laukai ir stepės.

Visiems žinomi rusų „Shahed“ dronai atakuoja ne tik Kyjivą ir didžiuosius Ukrainos miestus, bet ir trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų atstumu nuo fronto esančius kaimus.

„Tai tu smogk į kurį nori kaimą ir kažką pataikysi, nes bus civilis, tada kariai, tada tuščias namas, tada vėl civiliai, tada kariai.

Kiekvieną miškelį pravažiuoji – ten pilna prikišta technikos, nes tiesiog nėra kur slėpti, nes atviros vietos. Kad tave pataikytų ten trisdešimt kilometrų iki tų rusų pozicijų, tai tau turi labai nepasisekti, nes važiuojama keliu.

Ir civilinės mašinos ant platformų veža kažkokį pamuštą tanką. Tada važiuoja kažkoks karinis „Kamaz“, ir tokia košė. Bet kai priartėji prie tų penkiolikos–dešimties kilometrų, tai jau (transporto – red. past.) mažėja. Ten tada jau daugiausia tik karinis transportas.

O, sakau, nuo dešimties kilometrų ten nelabai kas juda. Ganėtinai man net pasidarė lengviau dirbti, nes supranti, kiek daug iš tiesų priklauso nuo kažkokio šanso – pataikys ar nepataikys. Nes, pavyzdžiui, važiavome atkarpą, kuri turėtų būti saugi – penkiasdešimt plius kilometrų iki rusų – ir civilinę mašiną nuėmė.

Kodėl civilinę? Kodėl būtent ten, kai šalia pilna, nežinau, degalinė, kur sustatytas karinis transportas, kol kariai nuėjo pasiimti kavos ar kažko, bet paėmė ir nuėmė kažkokią civilinę“, – pasakojo B. Gerdžiūnas.

Dar vienas skirtumas – artilerijos garsai. Anksčiau, priartėjus prie fronto, buvo galima girdėti artilerijos sviedinių sprogimus, tačiau dabar atvykus tokiu pat atstumu B. Gerdžiūną pasitiko tyla.

„Ir ji yra tokia labai apgaulinga. Ir, kaip patys kariai sakė, ta tyla suteikia klaidingą saugumo iliuziją, nes tu galvoji, kad yra saugu. Tu irgi pratęs – visi kariai labai gaudo garsus.

O dabar gali būti absoliučiai tylu, bet tame pačiame kelyje ką tik susprogdino džipą. Pavyzdžiui, važiuojame keliu – dega namas, aplinkui nei apšaudymo, nieko.

O tas namas dar dega. Ir labai sunku iš to susigaudyti, nes, kaip jie sakė, mirtis gali ateiti labai greitai, labai tyliai ir praktiškai iš niekur dėl tų pačių dronų“, – apibendrino karo žurnalistas.

Autorius: Lrytas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama