Monika REPČYTĖ. LIETUVĖ PRIE ŠV. VIKTORIJOS KALNO Novelė

Monika REPČYTĖ. LIETUVĖ PRIE ŠV. VIKTORIJOS KALNO Novelė...• Dienas leidžiu rinkdama informaciją. Gana greitai prisijungia misijos partneris, smalsus, entuziastingas, žinantis daug faktų. Neseniai panašią misiją vykdė Tolimuosiuose Rytuose. Jis, kaip ir aš, turi būti labai diskretiškas. Vis dėlto kartais dalijamės ataskaitų išvadomis, detalėmis, nors to daryti negalima, tačiau vykdydami užduotis patiriame daug neįprastų dalykų. Be to, sunku visą laiką tylėti. Atvykstame į Rusijoną. Rankomis kabinuosi į sienas arba turėklus, nes grindinys čia nesuvokiamai slidus. Nuolat blyksteli mintis, kad galiu nukristi ir susižaloti. Išskyrus tai, daugiau niekuo nesiskundžiu. Šis miestelis – tikras brangakmenis. Sienos, kurias liečiu, žvilga. Jų ochros spalva tiesiog stulbinanti. Žiūriu į sienas, lempas, kitus atributus, o galvoje erzinamai sukasi būdvardžiai, apibūdinantys tobulybę. Pritrukstu žodžių. Ieškau ko nors įtaigesnio. Kitą dieną perku auskarus Gorde. Patiriu tris vienodos spalvos akimirkas, stebėdama mėlyną dangų, vintažinį mėlyną automobilį ir dabar štai šią porą perkamų mėlynų auskarų, kuriuos pamačiau vieno menininiko stende vietiniame turgelyje. Vyras klausia, ar mes vokiečiai. „Mes lietuviai", – atsakau. Jis nusišypso: „Tai puiku!" Ne visada suprantu, ką žmonės turi omenyje taip sakydami – ar tai reiškia, kad jie žino lietuviškas žemes, galbūt lankėsi Lietuvoje, o gal pats faktas, nepagrįstas jokiu žinojimu, jiems atrodo puikus. Vakare einame pasivaikščioti už miestelio ribų. Priekyje matome laukus, o atsigręžę – įspūdingą Gordo siluetą. Kažkur aukštai, kalvose, vyksta vakarėlis. Groja muzika, žmonės vaikšto su gėrimais rankose. Prisimerkiu, bandydama įžiūrėti daugiau. Į tokius getsbiškus pobūvius visada žvelgiu įtariai. Vynų specialistas keliautojams amerikiečiams pataria jokiomis aplinkybėmis, jokiais būdais, niekada, jis akcentuoja: nie-ka-da, nepirkti tariamai prancūziško maisto Amerikoje. Kokybė gal ir nebloga, bet kaina bus žvėriškai užkelta. „Neverta, tiesiog neverta", – žaismingai juokiasi. • Turiu apkeliauti ne vieną miestelį, tad negaliu sau leisti, kad kuris nors pernelyg paveiktų, stipriai įsikalbindamas į vaizduotę. Lurmarene suvalgau pusryčiams vadinamą la formule salėje, kurią sudaro kiaušinis, gabaliukas kumpio, skrebutis su sviestu, apelsinų sultys ir kava. Apsilankau bibliotekoje, pavartau su mano misija susijusius istorinius šaltinius. Matau senas knygas apie Marko Polo keliones. Kažkur sušmėžuoja Makiavelis. Jeigu ši misija bus sėkminga, jeigu pavyks įdomiai, efektingai viską aprašyti, galbūt ji virs tinklalaide. Kažką girdėjau apie kelis tęstinius epizodus. Prisipažinsiu, ši perspektyva mane nežavi, tad iš anksto planuoju „nusiplauti". Tačiau reikia rasti savo pakaitalą. Kol misijos partneris naršo bibliotekos archyvus, laukiu jo lauke. Sėdžiu ant suoliuko, skaidydama knygą. Kažkokios praeivės veidą staiga nušviečia šypsena. Žiūrėdama į mane, rankas pritraukia prie krūtinės ir beda pirštu į savo turimos knygos viršelį. Neįskaitau pavadinimo – matau vien keistą, ne itin patrauklios rudos spalvos foną su lapų ornamentais. Padraginamai linksėdama galva, moteris tarsi ragina: Parodyk man, parodyk, ką skaitai. Atsuku viršelį jos pusėn. Moteris kuri laiką žvelgia į jį tuščių žvilgsniu. Tuomet, vos per sekundę, labai labai greitai (bet vis tiek spėju pamatyti) jos veidu tarsi šešėlis šmėsteli nusišypsavimas. Dar kartą linktelejusi, nueina. • Šv. Viktorijos kalną Sezanas tapė daugybę kartų. Mano mėgstamiausias paveikslas vaizduoja kalną, apgaubtą dangaus mėlynu. Aplinkui palikta keletas baltų plotų. Dalis žemiau, nutapyta meistrišku geltonos, žalios ir mėlynos mišiniu, galimai vaizduoja laukus ir miestelius. Išsinuomojau kambarį prie Šv. Viktorijos. Čia sugrįžtu kiekvieną vakarą. Susitvarkau užrašus, susipla- nuoju rytdieną, pavalgau vakarienę. Prieš miegą nufotografuoju kalną ir dar kuri laiką jį stebiu. Šiandien, vos per vieną valandą, Šv. Viktorija pakeitė spalvą tris kartus – nuo plieskiančios geltonos, nublukusios oran- žinės iki skaudžios violetinės. Naktį įžvelgiu tik kontūrus, bet žinau, kad rytą, vos pasirodžius pirme- siems saulėtekio spinduliams, jį sužėrės spalvomis. Tikra tiesa – kai tamsa išsisklaido, kalnas nuspalvinamas naujai. • Nepažįstamas vyras internete rašo, kad mašinos parkavimas Avinjone itin sudėtingas. Vadinasi, susidursiu su papildomais iššūkiais... Vis dėlto nieko panašaus nenutiko. Išsinuomotą automobilį palikau požeminėje aikštelėje, kurioje dar penkiuose matau dvylika laisvų vietų. Mano misijos partneris jau atvykęs – rašo, kad guli ant Pont Saint-Bénézet tilto liekanų. Avinjonas – didelis miestas, apžvelgiu tik atskiras jo dalis. Užsukusi į kavinę, nustembu, kad vienu metu skamba dvi skirtingos melodijos. Viena kolonėlė, ka-banti baristai virš galvos, transluoja kažką svajingo – žanro nustatyti nesugebėjau. Kita kolonėlė, pakabin-ta virš įėjimo į kavinę, groja gaivalingą džiazą. Mano misijos partneris perka jogurtą ir garsiai svarsto, kas priima tokius keistus sprendimus. Sėdime miesto aikštėje kaip du tingūs katinai. Kom-paniono plaukai žvilga nuo saulės. Jis krapšto jogurto dangtuką. Intriguojančiai lupa, bando net perdurbti, bet šis niekaip nepasiduoda. Ant marškinėlių nugaros atspaus-ti svetimos kalbos pėdsakai – raudoni brukšniai ir kaž-kokie simboliai. Yra man pasakojęs, ką jie reiškia, bet pamiršau. Po kurio laiko jis nusiima akinius, atsitiesia ir toliau kaunasi su dangteliu. Galiausiai nuplėšę, išme-ta į netoliese stovinčią šiukšlių dėžę. Iš kišenės išsitrau-kia vienkartinį šaukštuką, paragauja jogurto. Sako, kad neskanu, bet vis tiek valgo, palenkęs galvą ir pečius. Vakare jis keliauja į Arli, o aš sustoju Lilyje prie Sorgo. Vaikštinėju, prisimindama savo dienas iki šiol. Sustoju prie knygyno iš antru rankų. Visos knygos minkštais viršeliais, supakuotos į permatomas, blizgias dėžutes. Atrodo lyg saldainiai. Šypsausi, kad už du ar tris eurus galiu nusipirkti bilietą į nežinomą pasaulį. Sprendžiu, ką rinktis – Mopasaną ar Ferantę. Galiausiai italę nurungia prancūzo „Mielasis draugas". Monika REPČYTĖ LIETUVĖ PRIE ŠV. VIKTORIJOS KALNO Novelė

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama