Ignas KAZAKEVIČIUS APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE (2)

Ignas KAZAKEVIČIUS APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE (2)...Iššūkis. Kančios romantizmas Populiarumo šiai meno srovei suteikia iššūkiai ir galimybė nebaudžiamai išlieti savąsias aistras, nerti į naujos plastikos paieškas. Ekspresionizmas iš tiesų turi ką pasiūlyti. Kad ir kitoki santykį su daiktais. Anksčiau Palevičius mėgo tapyti daiktinę aplinką. Neatsitiktinai. Daiktus ekspresionistai tapo senus. Nauji netinka – jie patys dar neigavę ekspresyvumo, t. y. nesusidiarę su išoriniu pasauliu (dūmėmis, įbrėžimais ir kt.). Naujų daiktų kaukėse nėra laiko raukšlių. Taigi nėra ir to, kas patrauktų dailininko žvilgsnį, ką būtų galima plėtoti, išreiškiant egzistencinę savo patirtį bei emocijas. Būtent posenis, aptrupėjęs, „pralaidus“ daiktas, godžiai sugeria menininko žvilgsnį. Senas daiktas tarsi savaimė įsitvirtina tarp kitų daiktų, ilgainiui jamė atsirada vis daugiau aplinkos atspindžių. Tad neužtenka nutapyti vien materialų daikto pavidalą (kaip tą daro impressionistai), reikalingas ir mistikos šešėlis. Ne vienam tapytojui rūpėjo peizažai, kaimo tvoros, lauko tualetai, lentgalių rietuvės, bet labiau tai, kas už jų. 2 pav. Pirma virpesio forma, w=4,720Hzw=4,720Hz; (2) – Antra virpesio forma w=6,546Hzw=6,546Hz; (3) – Trečia virpesio forma w=8,281Hzw=8,281Hz; (4) – Ketvirta virpesio forma w=8,790Hzw=8,790Hz; (5) – Penkta virpesio forma, w=9,442Hzw=9,442Hz. Žinoti sau būdingą dažnumą yra nepaprastai svarbu, nes tuo atveju, jeigu drobė teptuku virpinama tuo dažnumu, kuris atitinka jos pačios dažnumą, įvyksta rezonansas, t. y. virpesio amplitudė išauga iki begalybės. Taigi – proveržis? Arba kaip senais gerais laikais būtų pasakęs šviesaus atminimo menotyrininkas Algis Uždavinys – karingojo Šivos, blogio naikintojo, vienoje rankoje laikančio Wittgensteino estetinius Ne, ne kaimyno žemė, bet žmogaus svajonės apie amžinybę, čia ir dabar materializuojant kad ir nedidelį jos fragmentą. Būtina viską patirti, išsiaiškinti. Viską. Juk akis klysta, matuodama proporcijas (o kaip lengva ją sugundyti optiniais efektais!), klysta ranka, brėždama liniją, pasiklysta mintis logikos, iracionalumo labirintuose. Jokia kita – idealizuota, romantinė, tiksli geometrinė kompozicija taip nepaveiks, kaip ekspresyviai perteiktas kančios gumulas. Todėl nenustebkime, kad Palevičius pasirinko ekspresionizmą, kuris iš esmės yra tiek individualios, tiek visuomeninės krizės pranašas. Stiliaus pasirinkimą nulemė neramus gyvenimo būdas, susijęs, kad ir kaip banaliai skambėtų, su savęs paieškomis. Varomoji jo kūrybos jėga – racionalumas ir ištikimybė ekspresyviajai lietuvių tapybos tradicijai. Todėl nesvarbu, kas pasirenkama išraiškos objektu – trūnijantys etnografiniai reliktai, elementarūs buitiniai daiktai, interjeras, miestų architektūra... Ankstesniuose (1995–1997 m.) paveiksluose dominavo spalvos. Net gamtos impresijos skendėjo skaudžių koloristinių derinių, optiškai paslankios faktūros raibuliuose. Dabar „kamuolinius“ teptuko šuolius, spalvų pliūpsnius apriloja vienodo intensyvumo plotai. Spalvos kaip informacijos nešėjos funkcija redukuojama iki minimumo, koncentruojamasi į objekto paskirtį. Tapydamas duris, sieną, renkasi monochromiją. Naturalios spalvinės gamos atsisakymas, juodos ir baltos santykis „prirakina“ objektą jo paties aplinkoje be buitiškumo apnašų. Toks atsietas požiūris į vaizduojamo objekto išorę padeda dailininkui laisviau modeliuoti plastinę struktūrą. Tačiau sukurtame emociniame paveikslo lauke nepakanka laisvės tapomam vaizdui, juo labiau spalvai, o noras nuostabiai ir paprastai perteikti tikrovę kertasi su poreikiu ją deformuoti, išsiliejant nevaržomai. Pastatų formos sunkios, grėsiasi „išlipti“ iš paveikslo, perspektyvos niuansai kukliai glaudžiasi jų pavėsyje. Atrodytų, Palevičius grįžo į valkystę, kai gyveno troboje su šiaudiniu stogu, plūkine asla ir žibaline lempa, tačiau pasirinkta tapybos raiška neleidžia deformuoti vaizdo autentiškai, skirtingai negu kituose paveiksluose, kur polichromija, tono kalba, plokštumų briaunos žaizaruoją teptuko brukšniais. Sweet sweet America Naujausia Arvydo Palevičiaus paroda „Svetur“ atspindi tam tikras dvasines refleksijas – paveikslai nutapyti, dalyvaujant Niujorko vizualiųjų menų mokyklos rezidentūros programoje. Pastebimas išraiškos pokytis. Forma nebereikalinga, didėja kūrinių formatai, tapyba minkštėja. Vaizduojamos jau ne Kryžiaus kelio stotys, ne laiptinės ar kiti objektai, o įsivaizduojami jų pavidalai arba tiesiog „kaunamasi“ su plokštuma. Rūpintojėliško egzistencializmo proveržį, išreikštą kontrastingomis spalvomis, keičia planingas ir tapybiškas kelio dangos klojimas. Ar daug laisvės Arvydas parsivežė iš rezidencijos Amerikos tapybos mokykloje? Art informal kryptį pasirinkęs dailininkas savo tapybos galutinai visiškai nesieja su amerikietiška paramoninės laisvės vizija. Kartais vėl aktyvinamos spalvos, vėl grįžtama prie duslių tonų, tamsių atspalvių. Sukuriuose skrieja siauros geltonos, mėlynos, raudonos atspalvų, pilkšvų potėpių fragmentai, liuliuoja kosmopolitiškai ilgesinga atmosfera. Paveiksluose, suskaidytuose į daugybę vitražiškų plotelių, smėžiuoja įvairūs abstraktūs „pirmuoliai“ – potėpiukai, kableliai, kreivės, dėmelės, kuriama sluoksniuota ir lopiniuota struktūra be pradžios ir pabaigos, pasitelkiant autoriaus virpesių dažnį. Kanados portretistų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narys, meno kūrėjo statusą turintis dailininkas yra nurašęs ir mokslo sode ne vieną prinokusi vaisių – Lietuvos mokslo premijos laureatas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Arvydas Palevičius supranta pasaulio sandarą. Pastaruoju metu jo tapyba įgavo dar daugiau subtilumo ir išminties. Atsisakęs didelių formatų, stengiasi sukurti stiprų energetinį-emocinį lauką miniatiūrose, siekdamas katarsio, nes alternatyvūs nano, mikro pasauliai tampa lygiai tokie patys įtempti, kaip drugelio sparnų mostelejimas Amazonijos džiunglėse, sukeliantis tornadą Minesotoje...

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama