Ignas KAZAKEVIČIUS. APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE

Ignas KAZAKEVIČIUS. APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE...Ignas KAZAKEVIČIUS APIE MENININKĄ, EKSPRESIONIZMĄ IR SALAS TAPYBOS VANDENYNE Kad ir kiek laužytume galvą, ypač teptukų, vertindami tapybos išliekamąją vertę, visuomet norime prisikasti prie ištakų, jei nesame tik statistiniai žiūrovai. O jeigu vieną dieną pilietis, kantriai besidomintis parodų apžvalgomis, nusprendžia – tapysiu? Ir ima tapyti. Ne iš karto, žinoma, dailininkui Arvydui Palevičiui prireikė maždaug dešimties metų, kad pakeltų galvą nuo molberto, pažvelgtų į nepasiekiamą horizontą ir suprastų, ką ir kodėl daro. Žaviuosi žmonėmis, kurie, apžiūrinėdami parodas, užuot tarškę „ir aš taip galėčiau“, susirizikuoja ir apverčia savo gyvenimą aukštyn kojom... Mano kolega Vidas Poškus, kuris praleidžia daug laiko tyrinėdamas profesionaliosios kūrybos paribius, taip sveria tąją profesionalumo vertę: „...paklausinėjau apie autorių, baigęs ne VDA, vadinasi, nesugadintas“. Regis, savistaba svarbiau? Brandaus amžiaus žmogaus paieškos gali būti vaisingesnės negu akademinio parengimo implantas, jei tapyti pradeda, tvirtai žinodamas, kas jam patinka, kokių rezultatų užsibrėžęs pasiekti. Kadangi tokio pradedančiojo vizualinis-plastinis artikuliacinis aparatas jau suformuotas, proveržis yra skausmingas, jo meninis patyrimas „iškrinta“ stilistinėmis nuosavų ir skolintų fragmentų, imitacijų nuosėdomis. Tačiau, jei autorius turės pakankamai kantrybės, nepasiduos vertintojo gadizmui, minios abejingumui, gal tada įstengs, žargoniškai tariant, „prasimušti“. Tapyba – populariausia dailės rūšis, patogiausia išraiškos forma. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – užtenka tik noro tapyti. Dažų, drobės, teptukų pilnos dailės reikmenų parduotuvės. Žinoma, techniką nelengva įvaldyti, o talento nenusipirksi, užtat laisvas, nevaržomas procesas ranka (teptuku) pasiekiamas. Mane domina save kuriančių žmonių fenomenas. Tačiau turiu omenyje ne meno socializaciją, kai menininkais tampa visi, o beatodairiškas „ėjimas į liaudį“ teisinamas edukacija, kultūros sklaida ir pan. Viskas gerai, tebūnie daugiau grožio. Aš kalbu apie pavienius robinzonus, nusprendusius susirasti savo salą profesionaliojo meno vandenyne. Antai Arvydas Palevičius, habilituotas technikos mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius, Tarptautinių studijų centro direktorius visą laisvalaikį skiria dailės. Nesitenkindamas vietiniais dėstytojais, dalyvavo San Francisko menų akademijos 2005 m. paskelbtame konkurse ir laimėjo stipendiją – 2006–2008 m. vasaromis ten studijavo tapybą. Jo kūrybinė biografija įspūdinga. Sekdami tokių žmonių raidą, menines intencijas, mes, kritikai, turėtume nustatyti bendrąjį visuomeninį kūrybos poveikį (nepainiokime su kūrinių menine verte, kurią lemia technikos ir siužeto originalumas, konceptas ir jo pirmumas). Prigimtinis polinkis į estetiką gali vizualizuotis per individualią, logika paremtą kūrybą. Jeigu tai būtų pokštas, vien „įrodymo sau“ formatas, Palevičių nuo tapybos galėtų „apsaugoti“ apdovanojimai mokslo srityse, alė socialinių veiklų, šimtai įsipareigojimų. Tačiau tas vienintelis įsipareigojimas pačiam sau tarsi pilnatis nušvito danguje. Svarstydamas apie meninės raiškos kriterijus, nes kaipgi čia taip, sugalvojo ir ėmė gerai tapyti, bei apie tai, ką dailininkui tenka nugalėti – „ar įmanoma kažin kaip tą išankstinio (daugumos) nepasitikėjimo sieną pralaužti“, „įveikti nuostatas, blokuojančias bet kokią netradicinę iniciatyvą“, – pabrėšiu, kad Arvydas tapo ne blogiau negu daugelis dailės mokslus baigusiųjų. Į tapybą Palevičius įklimpo dar anaime amžiuje, pasirinkęs tradicinį ekspresionizmą. Šiandien senasis „teptuko valymo“ stilius paprasčiausiai neaktualus, jaunosios kartos akimis žiūrint – nebemadingas. Apie tai, kas populiaru ir madinga Jeigu tapyba laikoma populiariausia išraiška, tai populiariausia stilistika galėtume vadinti ekspresionizmą. Kodėl? Mene, ypač ekspresionistiniame, kai kūryba grindžiama spontaniškumu, aistra, užsimiršimu, nevaržomu emocijų išsiliejimu, lygiųjų nebūna. Saloniniame kontekste galima apsimesti bet kuo, nes toks menas jau savaime yra surežisuotas ir papudruotas, kitaip tariant, estetinė apgaulė. Tačiau ekspresionistas visuomet apsinuoginęs. Iki kraštutinumo įkaitintoje išraiškoje matomi visi kreivi dygsniai. Gal todėl taip mėgsta iššūkį sau mesti būtent šioje svorio kategorijoje. Ir nukeliauti nuo privačių studijų Kauno menininkų dirbtuvėse (pas Alfonsą Vilpišauską), iki užjūrio akademijų, meno rezidentūrų Kanadoje ir JAV. Palevičiaus kūriniuose matau išbandytą metodą ir ilgai glamžytą, taigi savą, linijinę spalvų ir plastikos struktūrą. Autoriaus kūrybą jau galima atpažinti stilistiškai, tačiau ji dar nėra tokia originali, kad pati savaime taptų vertinimo kriterijumi. Dailininkas tarytum pertapo įvairiakrypčiais potėpiais nustėta modernizmo schemą. Kompozicijose atsiskleidžia impulsyvumas, dinamika. Atviros spalvos tapiniuose paslepia glėbį ruojantys pustoniai. Anksčiau, prieš dešimtmėtį, jos švietė iš vidaus. Debiutas tik prasideda pirmąja paroda, tačiau ja nesibaigia. Mažiausiai penkias parodas galima laikyti debiutinėmis. Pirmosiose dažniausiai dominuoja emocijos. Tai proveržis, tikėjimas, atmieštas naivumu, džiaugsmo šūksnis, kad štai aš esu. Pirmosios parodos – tarsi pakartotinis gimimas, kai visi spėlioja, į ką kūdikis panašus... Pirmojoje parodoje kūrinių visuma lengva, laisva, nepretenzinga. Dailininkas dar imbus patarimams, noriai išklauso komplimentus ir pastabas. Visi jam linki tuojau pat surengti antrąją, ieškoti savęs. Baisiau, klaikiau ir įdomiau negali būti. Antroji ir dar kelios dažniausiai fragmentiškos, susiskaidžiusios, su stabtelėjimais, pasikniaukšiojimais. Debiutantas klusniai perėjo šiuos etapus. Ilginti nupiešti pareišklai tapo „paviršiniai“, pastozinės rievės pakeitė glotnios plokštumos. Drobės ėmė veikti labiau asociatyviai, o ne tapybos materialumu. Palevičiui patiko idėja apie tapybą dėl tapybos. Anksčiau praktikuotą (ypač 1997–1998 m.) kūrinio išminkymą dažais pakeitė tapysena, neturinti nei konkrečios pradžios, nei pabaigos. Regis, tapymas jam tapo savitikslis, tarsi išsigelbėjimas, nes jeigu sustosi, kažkas pasibaigs, vėl teks pažvelgti į tą prakeiktai nepasiekiamą horizontą... Po 2002 m. dailininkas daugiau dėmesio ėmė skirti segmentiniam sluoksniavimui – rinkosi įvairesnes spalvas, atsisakė tamsių atspalvių. Dėl jau minėto tapybos savitikslisko atrodė svarbiausia palikti dažų (ir savo) pėdsaką. Spalva – tai priemonė, su kuria tenka skaitytis, pavartojus vieną, vėliau tenka derinti visas kitas, kol nusistovi pusiausvyra, kad atrastum ir suprastum „savuosius žaismus“. Palevičius meninius-fizikinius savo tyrimus pateikia smaikščiai, bet rimtai: Pav. 1 pateikta jtempios drobės holografinė interferograma kairėje. Dešinėje – kompiuteriu apskaičiuotas drobės paviršiaus išsilankstymas virpesiais, esant tam tikram potėpių dažnumui. Jam keičiantis, virpesio forma irgi keičiasi. Tai labai gerai matyti iš pav. 2 pateiktų drobės virpesio formų holografinių interferogramų. Skirtingi dažnumai lemia skirtingus drobės paviršiaus išsilankstymus. traktatus, kitose dažus bei teptukus, šokis? Atoveiksmis – štai viena iš priežasčių, kodėl ekspresionistinė tapyba tokia populiari. Mat atoveiksmio čia sulaukiama itin greitai. Pavyko, nepavyko. Ech, perlenkei lazdą, paskubėjai, nepakako įtampos, kantrybės, vieno kirčio išlaisvinti pasamonės stautui... Populiarumu ekspresionizmas nenusileidžia net amžinai madingam siurrealizmu, secesijai bei šimtams, tūkstančiams jų versijų ir variacijų. Žinoma, tarp ekspresionistų daug pašauktyjų, bet mažai išrinktyjų, formaliai tapinio kokybę lemia profesionalumas, t. y. gebėjimas intuityviai suderinti spalvų ir formų gaivalus. Palevičius papyrus juos suvaldyti, susiejęs meną ir mokslą, savo loginius tyrimus pavertė visaverte ekspresionistine palete. Realaus motyvo abstrahavimas, „perkratyto“ vaizdinio fragmentiškumas, konvulsyvus, kontūrinis piešinys, rankos gestai, klampus dažų brėžiai, į plokštumą orientuota forma ir tokie pat aiškus spalvos plotai, artimi minėtai holografinei interferogramai nr. 2.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama