Monika REPČYTĖ. LIETUVĖ PRIE ŠV. VIKTORIJOS KALNO (1)

Monika REPČYTĖ. LIETUVĖ PRIE ŠV. VIKTORIJOS KALNO (1)...Monika REPČYTĖ LIETUVĖ PRIE ŠV. VIKTORIJOS KALNO Novelė Provansas – tai fantazija, kurią atskleisiu pamažu. „Žavingas“, „užburiantis“, daugybė kitų tobulumą Pabrėžiančių būdvardžių dosniai taikomi Provansui. Į tai visuomet žvelgiau gana įtariai. Niekad anksčiau čia nesilankiau. Nebuvau girdėjusi apie Šv. Viktorijos kalną, bet dabar stoviu laukuose ir žvelgiu tiesiai į jį. Mano namuose kalnų nėra, tad Šv. Viktorija traukia žvilgsnį. Matydama ją, kažką jaučiu. Kelionėje sutinku vyrą, vynų specialistą. Jis veda edukacinį turą ir pasakoja istoriją apie savo tėvą prancūzą, kuris du kartus apkeliavo pasaulį, kad rastų geriausią vietą gyventi. Po tų kelionių apsistojo Provanse prie kalno, ten sukūrė šeimą. • Į šią kelionę mane atvedė misija, tačiau negaliu apie ją kalbėti. Kai nedirbu, laiką leidžiu taip, kaip norisi labiausiai. Pavyzdžiui, dabar esu muziejuje. Gidė ruošiasi įjungti videofilmuką čia susirinkusių žmonių grupelei. Paroda skirta parfumerijos rinkodarai, o trumpas video – tai televizijos reklama menkai žinomiems kvepalams Marie l'ambivalente. „Jie pasirodė apie dūkstantuosius. Gyvavo vos keletą metų, vėliau gamyba nutraukta", – pasakoja gidė. Man patinka jos džinsai su aukštu liemeniu ir pomidorų raudonumo megztinis. Neaišku, kas iš tikrųjų buvo Marie, kvepalams nesuteiktas nei žymybės nei kūrėjo giminaitės (tai du dažniausi scenarijai) vardas. Tad ji – nežinoma moteris, kitaip tariant, fikcija. „Tai neįprasta, be jokios abejonės, – tvirtina gidė, žvelgdama kažkur virš mūsų galvų. – Kompanija niekada nekomentavo šio savo sprendimo. Sunku suprasti, kodėl, nes pavadinimas yra svarbi naratyvo dalis. Mitas sėkmingai plėtosis vaizduotėje, jei žmonės supras pavadinimo reikšmę." Po trumpos pauzės ji spusteli pultelį. Ekranas nušvinta. Matau moterį, einančią pilies link, lydimą įgarsinimo: Grožis man visuomet buvo svarbus. Bet šis grožis dvilypis. Sekundei užsimerkiu ir matau save su banguo- jančia suknele, nuogais pečiais, susegtais plaukais. Kamera įnirtingai nardo tarp suknelės klosčių ir pilies vaizdų. Įgarsinantis balsas stabteli, o gidė pasinaudoja proga pridurti: „Mada ir parfumerija visuomet žengė kartu – tai itin galingas duetas. Gerai parduodamas, turtu pripažinti. Išorinis apipavidalinimas, šiuo atveju specialus garderobas, yra to meno dalis." Sėdžiu name prie medinio stalo, prisiglaudusi provan- siškame kaime, niekieno netrukdoma. Vėjas galinėjasi su užuolaidomis, saulės šviesa dosniai liejasi pro langus, gėlių puokštės sotinasi šviesa, ir knygos, visur knygos… Kamera toliau stropiai sukioja savo akį kiekvienos įgarsinamos detalės link. Filmuojama moteris mėgaujasi, kone dūsauja dėl kadrų kinematografiškumo. Rankos sudėtos ant knygos. Akys primerktos. Kelios strategiškai sušukuotos plaukų sruogos plažda vėjyje. Tai romantiška, bet ne visai originali vizija. Ji saldi, ne itin realistiska. Tačiau ši vizija mano, tad ne kiek nesijaudinčiau, jeigu kas nors dėl jos vartytų akis. Man dingteli, kad kažką panašaus prieš kelerius metus būčiau galėjusi parašyti savo dienoraštyje – ilgesingas, romantiškas eilutes dažnai keisdavo nematomo atsiprašinėjančio skaitytojo remarkos. Galbūt paskutinis sakinys galėtų būti iš anksto apsvarstytas atsakas tiems, kurie, susidūrę su nefiltruotu reklamos saldumu, instinktyviai varto akis. Žvilgteliu į aplink sėdinčius žmones, tačiau jie akis į jokias puses nevarto, ramiai susitelkę žiūri videofilmą. Žvilgsnį vėl įsmėgusi į mirguliuojantį ekraną, pamatau, kad suknelės klostės, gėlės ir knygos užleido vietą kitokiems vaizdams. Dabar reklamos herojė stovi lietuje ir žvelgia į apgriuvusį pastatą, išmargintą grafičiais. Bet vos tik išsikristalizuoja šie idiliški vaizdai, musisukusi atsiduriu niuresniuose kraštuose. Vilkėdama ilgu paltu, stoviu priešais apšiurusį namą, kur ketinu slėptis nuo lietaus. Šen bei ten matau raudonas šviesas, o raudoniausia švieskia iš senos, rūdžių pagraužtos mašinos. Ji man patinka labiausiai. Kadaise mašina turėjo stangrų tarsi panteros oda rūbą, bet dabar jos kūnas palietas, o balsas šiurkštus. Vos uždėčiau koją ant pedalo, pradėtų kosėti. Ji turi sąmonę, tad norint iš čia pabėgti, reikėtų derėtis. Marie glosto nušiurusią mašiną, vaikšto aplink griuvėsius. Gėrisi jais, lyg matytų šviesos užlietą namą. Artėjant filmo pabaigai, kamera pritraukia audringą horizontą, o pirmame plane iškyla raudonas stačiakampis buteliukas su užrašu Marie l'ambivalente. Man atrodo, ši reklama neturi tinkamos pabaigos. Būčiau tikėjusis dviejų polių suderinimo. Pavyzdžiui, Marie kur nors bėga, jai iš paskos tęsiasi kvapnus šleifas, susiplaka gėlių puokštės ir grafičiai. „Kaip ką tik matėte, reklama kupina užuominų į prieštaringas estetikas ir instinktus, į ambivalentiškumą, o tai, žinoma, iš dalies paaiškina kvepalų pavadinimą, – žodžius berte beria gidė. – Manau, akivaizdu, kad…" Jos balsas palaipsniui blėsta, kai išeinu iš kambario ir klajoju po parodą. Matau pašto ženklus, spal vingus plakatus ir mažus ekranus, kuriuose rodomos kitos TV reklamos. Po kurio laiko vėl pamatau pomidorų raudonumo megztinį, nusprendžiu prieiti prie gidės. Sužinau jos vardą – Luna. Prisistatau ir nedelsdama pasiūlau prisidėti prie mano misijos.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama