Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)...Tai patvirtina, kad Klaipėdos – Kretingos (žemaitiškosios) kryptis ne vieną šimtmetį buvusi gan judri – toliau jau keliauta link Rygos (svarbiausio Livonijos, ATR, galop ir Rusijos imperijos uostamiesčio). Anot senos patarlės, gyvenantiems greta svarbaus vieškelio vis pabirdavo kokių trupinių iš pravažiuojančių karietų. XIX a. antrojoje pusėje nemenka veikla (ir verslu) tapo Rusijos žydų gelbėjimas – pabėgėlių vedimas per sieną į Prūsijos valdas. Baigiantis XIX a., aprašomąjį pasienio ruožą supurtė išties istorinės reikšmės įvykis – 1892 m. baigta tiesti plačiojo geležinkelio atšaka iš Klaipėdos per Kalotę ir Kretingalę iki pat tuometinio pasienio. Galinė tos atšakos stotelė ir nemenkas geležinkelio mazgas buvo įrengti Bajoruose – kukliame kaimelyje prie ilgaamžės valstybinės sienos, gal įkurtame dar XV – XVI a. ten apsigyvenusios lietuvininkų Bajorų giminės. Prūsiją (nuo 1871 m. ir Vokietijos imperiją) tuomet buvo išraižęs tankus geležinkelių tinklas, padėjęs valstybės ekonominiam suklestėjimui. Anuometinio optimizmo laikais užsimota nutiesti daugiau geležinkelio linijų iki pat sienos su Rusijos imperija, tikintis, kad ši plės savuosius geležinkelius, prisijungdama prie europinio tinklo. Deja, didžiules teritorijas užsigrobusi agresyvioji imperija nepajėgė jų rimčiau įsisavinti, iki pat XX a. vidurio daug kur pagrindine transporto priemone ten liko arklių kinkiniai, klampodavę išmaltais šunkeliais. Tad su Rytprūsių geležinkelių tinklu rusiškoji sistema XIX a. susijungė vien Kybartuose, o iki pat sienos nutiestos prūsiškojo geležinkelio atšakos iki Lauksargių ir Bajorų pora dešimtmečių taip ir liko nepanaudotos. Užbėgant tolyn, galima pasigirti, kad per Bajorus einantis platusis geležinkelis galop tapo svarbiausia krovinine linija į uostamiestį, įsijungusia ir į platesnį europinį transporto tinklą. Buvęs nuošalus pasienis virto svarbia tranzitine teritorija. XIX a. būta įvairių interesų. Antai, 1871 – 1874 m. Rusijos imperija nutiesė reikšmingą geležinkelio trasą iš Romnų iki Liepojos, siekdama Ukrainos grūdus ir kitus svarbius krovinius eksportuoti per savąjį uostą, apeinant Klaipėdą – svetimos valstybės miestą. Ta rusiškojo eksporto trasa anuomet ėjo per Radviliškį ir Mažeikius, paliesdama tik Šiaurės Lietuvą, be geležinkelio transporto palikdama visą Žemaitiją. Krašto gyventojai ir vietovės vėl surašinėti baigiantis XIX amžiui Anduliai (Anduln) tada valdė 147 ha žemės, ten buvo 14 gyvenamųjų namų su 17 šeiminių butų, dar dviem būstais vienišam vyrui ir moteriai. Gyveno 86 žmonės (38 vyrai ir 48 moterys). Buvęs vienintelis katalikas ir 85 evangelikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui, registracijos apylinkei, evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos katalikų parapijai. Bajorai (Bajohren) valdė 229 ha žemės. Ten buvo jau 31 gyvenamas pastatas, geležinkelio stoties pastatas, darbuotojų barakas ir muitinės pastatas. Iš viso buvo 58 butai, 4 būstai vienišiems vyrams ir būstas tokiai moteriai. Iš viso gyveno 271 žmogus (129 vyrai ir 142 moterys). Be 228 evangelikų buvo 4 katalikai ir net 39 žydai – didžiausia jų bendruomenė visoje Klaipėdos apskrityje. Tuomet daug žydų (936 asmenys) buvo įsikūrę ir pačiame uostamiestyje. Priklausyta Kretingalės vietinėms įstaigoms, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Prie Bajorų anuomet prijungti Šlažai. Ėgliškiai (Eglin – Niklau) valdė 128 ha žemės. Buvo 4 gyvenamos sodybos su 4 šeiminiais butais. Gyveno 41 žmogus (18 vyrų ir 23 moterys), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės parapijai. Taliai (Thalen) valdė 422 ha žemės. Buvo 23 gyvenamos sodybos su 24 šeiminiais butais. Gyveno 149 žmonės (69 vyrai ir 80 moterų). Be 148 evangelikų buvo vienintelis katalikas. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Venckai valdė 101 ha žemės. Ten buvo 3 sodybos su 4 šeiminiais butais. Gyveno 30 žmonių (po 15 vyrų ir moterų), visi jie buvo evangelikai. Priklausyta Vytaučių įstaigoms, Kretingalės evangelikų parapijai. Vos 1892 m. nutiesus geležinkelio liniją iš Klaipėdos iki Bajorų, per kelis metus ten įvyko didžiuliai pokyčiai. To kaimo valdos išsiplėtė 3.5 karto, trigubai pagausėjo ir gyvenamųjų sodybų. Būstų (butų) pagausėjo net keturis kartus – prie geležinkelio atsirado įvairių darbų. Buvo pastatyti reikiami valdiniai pastatai (traukinių stotis, muitinė ir pan.). Gyventojų pagausėjo 3,4 karto – radosi visokių tarnautojų, juodadarbių ir t.t. Iš nedidelio žemdirbių kaimo Bajorai spėriai virto pramonine/ transportininkų gyvenviete, kur žemės ūkio verslai nebebuvo tokie svarbūs. Ryškiausias fenomenas buvo itin išaugusi kaimo žydų bendruomenė, kur verstasi daug kam pelningais (ir ne visada legaliais) pasienio verslais. Jų sėkmę dažniau lemdavo glaudūs ryšiai su kitapus valstybinės sienos (Kretingoje ir kitur) įsikūrusiais gentainiais. Anuomet (kaip ir visados) atradinėtos įvairios „šešėlinės“ schemos, galimybės vienaip ar kitaip apeidinėti Rusijos ir Prūsijos įstatymus, pasinaudoti korumpuotais pareigūnais ir t.t. Visa tai buvusį atkampų ruoželį vertė vis judresne ir verslesne teritorija. Kai kur pasaulyje siaučiant „aukso karštligės“ priepuoliams, gyvenimas pasienyje išmaitindavo ar net praturtindavo ištisas gimines. Tam buvo palanki ir laikmečio ekonominė konjunktūra – XIX a. pabaigoje daug kur plėtojosi ūkis, kauptas bei investuotas kapitalas. 1905 m. surašant krašto gyventojus, užfiksuota tuometinė šio pasienio ruožo būklė. Tada Anduliai (Anduln) valdė 144 ha vidutiniškos žemės, ten buvo 10 gyvenamų pastatų su 11 butų. Gyveno 72 žmonės (31 vyras). Visi 67 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir 5 vietos katalikai. Priklausyta Kretingalės valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijom. Bajorai (Bajohren) valdė 229 ha prastokos žemės. Ten buvo 27 gyvenamos sodybos ir dar 4 gyvenami trobesiai su 51 šeiminiu butu ir 3 vienišių būstais. Gyveno 254 žmonės (122 vyrai). Buvo apsistojęs vienas kariškis pasienietis. Iš 213 vietos evangelikų 152 kalbėjo lietuviškai, 61 vokiškai. Iš 6 katalikų 5 kalbėjo lietuviškai, vienas gal lenkiškai. Dar gyveno net 35 žydai, kalbėję vokiškai. Tai tebebuvo didžiausia Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė (pačiame uostamiestyje tada gyveno 851 toks asmuo). Ėgliškiai (Eglischken) valdė apie 232 ha prastos žemės. Buvo 9 sodybos su 9 butais. Gyveno 73 žmonės (36 vyrai). Visi 68 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir 5 vietos katalikai. Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Senesnis Lamsočių kaimas dar 1895 m. buvo prijungti prie augusių Bajorų – naujojo geležinkelio mazgo. 1898 m. Venckai (Paupeln – Jakob) buvo prijungti prie Ėgliškių. Taliai (Thalen) valdė 422 ha prastos žemės. Buvo 21 gyvenama sodyba su 21 šeiminiu butu ir 6 vienišių būstais. Gyveno 154 žmonės (71 vyras). Visi 146 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kai ir 8 vietos katalikai. Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Prie Talių 1896 m. buvo prijungti Žviliai (Stanz Schlaudern). Prasidėjus XX a. didesne gyvenviete tebuvo tapę Bajorai, iš eilinio kaimo pavirtę ypatinga vietove su naujais verslais. Kituose pasienio kaimeliuose tebegyventa senoviškai, nevengiant smulkios kontrabandos kitko. Pasakota, kad tenykščiai gyventojai sugebėdavo sekti padėtį abipus sienos. Žinota, kurioje šalyje kiek kainuoja vieni ar kiti dalykai, ką tuo metu apsimoka nelegaliai nešti per sieną, kur geriau parduoti ir pan. Tuometinei krašto valdžiai menki pasienio kaimeliai ir jų gyventojai mažai terūpėjo. Pasakota, kad tais laikais pasienį prižiūrėdavo apmokami prievaizdai. Jų uolumą skatino neblogas atlyginimas ir žadamos didelės premijos, ištarnavus ilgesnį laikotarpį. Atrodo, kad smulkieji kontrabanda žymiau nejaudino nei krašto valdžios, nei jos tarnautojų. Sugauti pažeidėjai būdavo baudžiami pinigėmis pabaudomis, areštu ir pan., tačiau ypatingu represijų nesiimta. Valstybinės sienos apsauga gal labiau rūpindavosi Rusijos imperija, kartais pasienyje išrikiuodama ištisas voras eilinių kareivių. Tie tegaudavo menką atlygį ir didesniu uolumu nepasižymėdavo. Taip ir tęsėsi įprastinio gyvenimo pasienyje metai – kai ką sučiupdavo, kas nors prasmukdavo ir pasipelnydavo iš savojo nešulio. Anuomet kaip Bajorų muitinės laikytojas minėtas V. Tėnas (Wilhelm Thönes), susilaukęs daug palikuonių. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse surašinėti produktyvūs (naminius gyvulius ir kt. auginę) namų ūkiai. Tada Anduliai valdė 144 ha žemės, ten buvo 7 gyvulius laikę namų ūkiai. Turėtas 21 arklys (16 iš jų darbingo amžiaus), 37 galvijai (iš jų 20 melžiamų karvių ir telyčių), 2 avys, 61 kiaulė. Auginta 40 žąsų, 22 antys, 132 vištos su gaidžiais, 2 kalakutai (iš viso 196 plunksnuočiai). Turėti 22 senesnių bičių aviliai. Soduose augo 69 obelys, 36 kriaušės, 16 slyvų, 10 vyšnių (iš viso 131 vaismedis). Bajorai valdė 229 ha žemės, ten buvo 51 produktyvus namų ūkis. Laikyti 45 arkliai (38 darbingi), 80 galvijų (45 karvės), 31 avis, 183 kiaulės, 5 ožkos. Turėta 20 žąsų, 10 ančių, 406 vištos (iš viso 436 plunksnuočiai). Buvo 24 senesni bičių aviliai. Augo 282 obelys, 73 kriaušės, 126 slyvos, 60 vyšnių (iš viso 541 vaismedis). Ėgliškiai valdė 232 ha žemės, ten buvo tik 9 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 36 arkliai (26 darbingi), 72 galvijai (38 karvės), 59 avys, 122 kiaulės. Turėta 10 žąsų, 148 vištos. Buvo 23 senesni bičių aviliai. Augo 196 obelys, 103 kriaušės, 92 slyvos (iš viso 391 vaismedis). Taliai/Toliai valdė apie 422 ha žemės. Buvo 19 produktyvių namų ūkių. Laikyti 67 arkliai (51 darbingas), 130 galvijų, (78 karvės), 79 avys, 168 kiaulės, viena ožka. Turėtos 49 žąsys, 3 antys, 280 vištų (iš viso 332 plunksnuočiai). Augo 318 obelys, 71 kriaušė; 140 slyvų, 17 vyšnių, 21 riešutmedis (iš viso 567 vaismedžiai). Tuomet laikyta nemažai arklių – su jais uždarbiauta, pervežant krovinius į Klaipėdą ir iš jos. Uostamiesčio pirkėjams auginta nemažai žąsų, ten keliaudavo ir kiauliena, vištų kiaušiniai bei kitkas. Radosi tuomet propaguotos sodininkystės entuaziastų – pardavimui augintos kriaušės ir slyvos. Susigundyta ir riešutmedžiais. Tais laikais Bajorai buvo nemažas kaimas su 300 gyventojų. Ten buvo traukinių stotis, pašto, telegrafo ir telefono skyriai. Veikė dveji užeigos namai, K. Buršteino restoranas. Darbavosi gydytojas dr. F. Belau. Kepykloje buvo įrengta garinė jėgainė. Bitynus laikė M. Kairys ir M. Kurmis. Atsirado ir vietinis dvarelis, kuris priklausė H. Richteriui. Lentpjūvę ir medienos prekybos verslą valdė Šakas. Darbavosi 3 siuvėjai: Martinas ir Mikelis Bruzdeilynai, Mikelis Kėkštas. Žvyro karjerą valdė H. Richteris. Darbavosi dailidės J. Jakšys ir J. Kopūstas, batsiuvys K. Fomratas. Įvairių prekių kratuvės priklausė H. Dorfmanui ir F. Šudienei. XIX a. pabaigoje iki Bajorų nutiesus geležinkelį, tas nuošalus kaimelis netruko tapti reikšminga pasienio gyvenviete. Ten atsirado įvairios valdinės įstaigos, nauji privatūs verslai (nuo modernios kepyklos iki lentpjūvės ir žvyro karjero). Įsikūrė įvairių paslaugų teikėjai ir prekybininkai. Galimybių užsidirbti ir apylinkių eiliniai žmonės, perkrovinėję prekes iš vežimų į vagonus, prižiūrėję geležinkelio trasą. Įsikūrė įvairūs amatininkai. Atsirado ir stambesnis ūkis – vietinis dvarelis, matyt, supirkęs buvusią ūkininkų žemes. Įdomu, kad naujasis pasienio verslų centras Bajorai savo dydžiu ir veiklomis netruko aplenkti netolimą Kretingalę – senąjį bažnytkaimį ir valsčiaus centrą. Buvo ir kita medalio pusė – būtent tais plėtros laikais į buvusį nuošalų lietuvininkų kaimą atsikėlė daugiau svetimšalių (nuo tarnautojų iki verslininkų ir kitų). Įsiveržę modernūs laikai stūmė šalių ilgaamžes baltiškąsias tradicijas, įprastinį gyvenimo būdą. 1915 m. aprašomasis ruožas susilaukė išties istorinių pokyčių. Po permainingųjų 1914 metų kaizerinės Vokietijos kariuomenė galutinai sumušė į Rytprūsius (ir Mažąją Lietuvą) įsiveržusią Rusijos imperijos karinę grupuotę, tęsdama puolimą žygiavo tolyn į šiaurę ir rytus. Netrukta susivokti, kad tas nugyventas caro valdų pakraštys visai nepalankius tuometiniams kariniams veiksmams – menkais keliukais nesisekė gabenti amunicijos ir kitko puolantiems daliniams. Greitai nuspręsta nuo Bajorų aklagatvio (kaip ir nuo tokio paties Lauksargiuose) pratęsti plačiojo geležinkelio liniją į užimtas Rusijos valdas. Įgudę Vokietijos geležinkelio inžinieriai (tuomet ši valstybė tokio tinklo plėtra nusileido gal tik Didžiajai Britanijai) greitai parengė naujos trasos projektą, gausūs darbininkai puolė jį vykdyti. Tada nuspręsta geležinkelį tiesti į Kuršą (dabartinėje Latvijoje) iki stoties latviškojoje Priekulėje ir geležinkelio linijas Liepoja – Ukraina ir Skuodą. Taip per Bajorus traukiniai galėtų važiuoti iki Liepojos šiaurvakariuose ar per Šiaulius link Rygus. Anuomet geležinkelis iš Lauksargių per Tauragę tiestas iki Radviliškio, pastatant ir garsųjį Lyduvėnų tiltą per Dubysą. Nutiesus tuos geležinkelius, Vokietija gavo efektyvų transporto tinklą kariuomenės aprūpinimui (jais taip pat būdavo išvežamos okupuotose teritorijoje aptiktos vertybės). Grįžtant prie aptariamojo pasienio ruožo, pabrėžtina, kad nuo tada Bajorai tapo beveik europinio masto gyvenviete – per juos dundėdavo traukiniai šiaurės link. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms, naujoji geležinkelio trasa padėjo jungti jų ūkinius vienetus. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo apylinkių vyrai mobilizuoti į karines pajėgas. Iš pradžių būta vietinių savisaugos dalinių, paskubom telktų visokių grupelių. Atslūgus pirmajai sumaiščiai, tęsėsi nuoseklesnė karinė mobilizacija. Į karinę tarnybą pašauktieji neretai atsidurdavo ir tolimame Vakarų fronte, kur kariauta ir šiaurinėje Prancūzijoje ar kitur. Vis daugiau pasienio gyventojų būdavo sužeidžiama tolimuose mūšiuose ar visai žūdavo. Pavyzdžiui, iš Bajorų kilę Mikelis Kalvis ir Janis Kopūstas buvo sužeisti ir mirė ligoninėse. Žuvo Mikelis Kairys ir daug kitų. Kai kas patekdavo į nelaisvę ir ten numirdavo (kaip kad E. Kuršius iš Bajorų). Daug kas nurodyti kaip dingę be žinios. Ano (Didžiuoju vadinto) karo tyrėjai rašo, kad tais laikais taip pradingdavo dešimtys ir šimtai tūkstančių vyrų. Anuometinėje fronto mėsmalėje į karių būrį pataikęs sprogmuo neretai tiesiog ištaškydavo žmonių kūnus, paskui niekam nebeatsekant kas tokie žuvo. Nukautųjų palaikus dažnai užžerdavo sprogimų iškeltos žemių krūvos ir t.t. Kaunantis drėgnose žemumose, kūnai nugrimzdavo šlapynėse, upių ir kanalų vagose. Aprašinėti nuovokos netekę nelaimėliai, kurie kažkur numirdavo, taip jų ir neatpažinus. Anuometiniai netekčių sąrašai dabar mums primena, kad tuomet ilgaamžiame pasienyje tebegyveno lietuvininkų palikuonys, ilgai išlaikę baltiškas pavardes: Jagutis, Simaitis, Šlaža, Želvys ir t.t. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, tolesnį aprašomojo ruožo gyvavimą trikdė tarptautinės reikšmės įvykiai.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama