Išminties ir teisybės paieškos (120-osioms Kazio Borutos gimimo metinėms) / 1 dalis

Šių metų sausio 6 dieną sukako 120 metų nuo vieno maištingiausių lietuvių rašytojų, Kazio Borutos, gimimo. Kapitaliniame veikale XX amžiaus literatūra Vytautas Kubilius jį pristatė taip: „Nesitaikstymas su esamu režimu buvo jo egzistencijos moralinis principas, o pasipriešinimas – kūrybos impulsas ir tikslas.“¹ Neramaus Borutos būdo įspaudai matomi ir jo kūriniuose vaikams.

Neramus amžinojo opozicionieriaus gyvenimas

Kovotojo būdą Boruta turbūt paveldėjo iš protėvių sūduvių, mat gimė Liudvinavo valsčiaus (Marijampolės r.) Kūlokų kaime, pasak rašytojo, „taip pramintame, pagal padavimą, todėl, kad senieji gyventojai, priešų užpulti, pritrūkę kitų apsigynimo priemonių, juos išdaužę kumščiais-kūlokais ir iš savo kaimo išgrūdę“².

Iš prigimties būdamas į veiksmą linkusios natūros ir itin impulsyvių emocijų, nuo jaunumės Boruta bet kurią akimirką galėjo šokti į akis bet kokiam blogiui, o kilus konfliktui gebėjo kietai laikytis savo pozicijos. Su kokiu ambicingu užsispyrimu paauglys bandė atsiteisti už pažeminimą, rodo vienas komiškas nutikimas. Gelbėdamasi nuo Pirmojo pasaulinio karo, Borutų šeima pasitraukė į Rusiją, 1918 m. grįžus atgal namo Kazys, svetur mokęsis rusiškai, per pirmąjį lietuvių kalbos diktantą prikabino nosines kiekvieno žodžio gale ir buvo kandžiai išjuoktas mokytojo. Įsižeidęs per kitus diktantus iš principo nė vienos raidės neberašė su nosine³.

Gyvybinė Borutos energija putodama veržėsi dviem keliais – politinės kovos ir kūrybos, tik ėjimą jais ne kartą stabdė išmetimas iš mokslo ir kitokių įstaigų, teismai, tremtys, kalėjimai ir draudimai platinti jo kūrybą.

Mokydamasis Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje Boruta vis įsiveldavo į konfliktus su mokyklos vadovybe, tad, atsidarius mokytojų seminarijai, 1920 m. pereina į ją. Iki tol atokiai laikęsis nuo politikos, domėjęsis vien literatūra, ten įsijungia į kairuoliškų pažiūrų jaunimo sambūrį „Aušra“, ir nuo tada Borutos gyvenimo posūkius ima lemti politinio pobūdžio veiksniai. Baigiamųjų egzaminų išvakarėse už dalyvavimą Gegužės 1-osios demonstracijoje jis išmetamas iš seminarijos. Tačiau būdamas gabus eksternu išlaiko egzaminus ir 1924 m. įstoja į Lietuvos universitetą studijuoti literatūros ir istorijos, bet mokosi neilgai – už riaušes, kilusias universiteto salėje studentams aušrininkams ėmus protestuoti prieš valdžios įvestą mirties bausmę politiniams oponentams, Boruta iš universiteto pašalinamas ir mėnesiui įkalinamas. 1926 m. išvyksta į Vieną, kur studijuoja rusų kalbą, literatūrą ir filosofiją, kitais metais atostogų grįžęs į Lietuvą yra areštuojamas, bet paleidžiamas, nes pasižadėjo dingti iš Lietuvos, tad emigruoja į Rygą, tik ir ten neužsibūna – 1928 m. iš Rygos ištremiamas. Tuomet vėl apsigyvena Vienoje, nuo 1930 m. Berlyne, o 1931 m. grįžta į Kauną. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje politinė Borutos veikla daugiausia buvo susijusi su kairiosios opozicijos almanachų ir žurnalų leidimu.

Šiuo aktyvaus įsijungimo į politinę opoziciją laikotarpiu Boruta rašo ir vieną po kitos leidžia poezijos ir prozos knygas. Jų stilistika ekspresionistinė, herojai maištingi ir draskomi prieštaravimų, santykis su socialine tikrove – itin kritiškas. Dėl prieš tuometinę valdžią nukreipto turinio dvi knygos – eilėraščių rinkinys Kryžių Lietuva (1927) ir apysaka Namas Nr. 13 (1928) – buvo uždraustos platinti.

Už nelegalią politinę veiklą 1933 m. Boruta nuteisiamas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Įkalinta buvo ir kūdikio besilaukianti jo žmona, bet už užstatą ji paleista. Jausdamas pareigą rūpintis šeima ir suvokdamas, kad kalėjimas dusina jo talentą, Boruta perkainoja savo vertybes ir apsisprendžia: didysis jo pašaukimas yra ne politika, o literatūra. Tada pateikia malonės prašymą respublikos prezidentui ir, Lietuvos rašytojų draugijai padedant, 1935 m. paleidžiamas iš kalėjimo.

Prasideda naujas gyvenimo ir kūrybos etapas. Iš pradžių verčiasi vertimais, paskui atsideda seniai puoselėtai minčiai parašyti romaną apie dievdirbį. 1938 m. romanas, pavadintas Mediniai stebuklai, publikuojamas. Tais pat metais išeina ir lyrikos rinktinė Eilės ir poemos. Inspiruotas kelionės po Skandinaviją, 1938–1939 m. išleidžia dvi apybraižų knygas Kelionės į Šiaurę.

Nors intensyviai rašo, tarp keturių kambario sienų neužsidaro. Kultūros sluoksniuose vertinamas už organizacinius gebėjimus, 1938 m. Boruta išrenkamas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi, 1940 m. pradeda eiti Mokslų akademijos sekretoriato vedėjo pareigas, 1941 m. tampa Literatūros muziejaus vedėju. Tačiau 1941 m. hitlerinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir tų pačių metų rudenį mirus žmonai, aktyvusis Boruta, regis, praranda pagrindą po kojomis. Vis dėlto vitališka prigimtis, gilus žmogiškumas ir atsakomybė už jam patikėtą saugoti Lietuvos kultūrinį palikimą neleidžia sugniužti ir užsidaryti savyje. Rizikuodamas gyvybe, Boruta savo bute slepia žydų vaikus ir pabėgėlius iš geto, o gindamas Adomo Mickevičiaus rankraščius, kad nebūtų jie išvežti į Vokietiją, trenkia į dantis vienam hitlerininkų pakalikui, už tai patraukiamas į karo lauko teismą ir tik dėl laimingo atsitiktinumo išvengia bausmės. Nuo juodžiausių minčių atitrūkti padeda kūryba. 1942 m., pagautas kūrybinio įkvėpimo, Boruta per kelias savaites parašo romaną Baltaragio malūnas, po to dar kelis metus jį taiso, ir 1945 m. romanas publikuojamas.

Po karo likęs Lietuvoje, Boruta įsitraukia į pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, tampa nelegalios organizacijos Lietuvių tautinė taryba nariu. Bet saugumo agentai organizaciją suseka, ir Boruta už dalyvavimą antisovietinėje rezistencijoje 1946 m. nuteisiamas penkerius metus kalėti. Tik dėl antrosios žmonos, garsios folkloristės, muzikologės Jadvygos Čiurlionytės, pažinčių neišsiunčiamas į Sibirą, kali Lietuvoje ir po amnestijos 1949 m. paleidžiamas. Tačiau sovietinių saugumo organų yra sekamas iki pat gyvenimo pabaigos, o kūriniai ilgą laiką nespausdinami.

Iš kalėjimo išeina ne tuščiomis rankomis, o su dukrai Eglei skirta atsiminimų knyga apie jos motiną. Gintarė Adomaitytė šią knygą vadina pačia įspūdingiausia iš jos skaitytųjų ir pristato taip: „Rasų kalėjime Kazys Boruta dukrai Eglei sukūrė dovaną – atsiminimų metmenis apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę- Borutienę. „Dukrelei Eglei, kad pasimokytų iš tėvų klaidų ir nenusimintų, jeigu pati suklystų – Tėvas“ – toks įrašas pirmajame puslapyje. Atsiminimai pasirodė tik 1999 metais… Jie parašyti dailiu braižu, autorius pats lapus įrišo, sukūrė viršelį – jame liaudiško ornamento motyvas.“⁴

Vėlyvasis Borutos kūrybos laikotarpis buvo slogus. Pasak Dalios Striogaitės, jo „užmojus ir pajėgumą apribojo skaudūs pokario išgyvenimai bei pašlijusi sveikata, talentą gniuždė ideologinė režimo priežiūra“⁵. Praeina daugiau nei dešimt metų po grįžimo iš kalėjimo, kol imamos vėl leisti Borutos knygos suaugusiems skaitytojams. Tuo priverstinio pasitraukimo iš literatūros lauko metu Boruta triūsia prie naujos romano Baltaragio malūnas redakcijos, mat 1945 m. išėjęs romanas sovietinių kritikų buvo nuožmiai sutaršytas ir išimtas iš prekybos. 1962 m. išleidžiama antroji redakcija. Perdirbinėja jis ir romaną Mediniai stebuklai, tik nauja šio kūrinio redakcija neišeina, lieka rankraščiuose. 1960 m. pasirodo beletrizuota Vlado Grybo biografija Sunkūs paminklai, 1964 m. – lyrikos rinktinė Suversti arimai. O nušviečia šį gyvenimo laikotarpį naujai atrastas, kūrybinį įkvėpimą žadinantis šaltinis – liaudies pasakos – ir, nusprendus jas savaip perdirbti vaikams, posūkis į vaikų literatūrą.

Mirė rašytojas 1965 m., palaidotas Rasų kapinėse.

¹ Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 223.

² Kazys Boruta, Tarybų Lietuvos rašytojai, 1, Vilnius: Vaga, 1977, p. 92.

³ Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, Vilnius: Vaga, 1985, p. 12.

⁴ Gintarė Adomaitytė, Gražuolės vaikai, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 66.

⁵ Dalia Striogaitė, „Ar kūrinių perdirbinėjimas yra kūryba?“, Colloquia, 2023, Nr. 52, p. 75, interneto prieiga: https://etalpykla.lituanistika.lt/ fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367152431191/datastreams/ DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2025-02-06).

Autorius: Dr. (HP) Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama