Išminties ir teisybės paieškos (120-osioms Kazio Borutos gimimo metinėms) / 2 dalis

Kūriniai vaikams

Protarpiais atitrūkdamas nuo vertimų, padedančių šiaip ne taip pramisti, ir romanų perdirbinėjimo, 1953 m. Boruta ima darbuotis prie stilizuoto folkloro knygos mažiesiems Dangus griūva. Atsidėti tautosakai gera, nes nuo vaikystės ji Borutos gyvenimo dalis: žiemos vakarais pasakas sekdavo senelė, motina apylinkėse garsėjo kaip neeilinė dainininkė, susirinkę kaimynai vyrai dalydavosi įdomiausiais pasakojimais apie praeitį. Nuodugniau su tautosakiniais šaltiniais susipažinti rašytojui padėjo artima bičiule, o ilgainiui ir žmona tapusi Jadvyga Čiurlionytė.

Iliustruota dailininkės Domicėlės Tarabildienės, 1955 m. knyga Dangus griūva išeina. Kadangi sulaukia nemažo populiarumo, rašytojas, prie buvusių trijų knygos skyrių pridėjęs dar du ir šiek tiek paredagavęs, paruošia antrą jos leidimą. Iliustruotas jau kitos dailininkės, Aspazijos Surgailienės, jis pasirodo 1965 m., pakartojamas 1979 ir 1997 metais. Šia knyga Boruta šliejasi prie ankstesnių liaudies pasakų stilizuotojų Vinco Pietario ir Petro Cvirkos. O skiriasi Dangus griūva tuo, kad knyga įvairiažanrė. Didžiąją jos dalį sudaro pasakos, daugiausia – apie gyvūnus, be jų, dar įtraukta ir etiologinių sakmių, pasakėčių, gamtos garsų pamėgdžiojimų, juokavimų, dainų. Visas stilizacijas vienijantis bruožas – kūriniuose veikia gamtiški personažai: gyvūnai, augalai, gamtos jėgos.

Borutos, kaip pasakininko, stiliaus savitumas geriausiai matomas pirmajame knygos skyriuje „Dangus griūva, arba Lietuviškų pasakų linksmi apsakymai“. Kubiliaus teigimu, „Boruta tikėjosi grąžinti pasakos menui garsinį skaitymą kaip senovėje“⁶. Liaudies pasakas jis perpasakojo ritmiškai, intonacinių periodų pabaigas akcentuodamas rimais: „Anuo metu, kai paukščiai ir žvėrys kalbėjo ir kiti nepaprasti dalykai pasaulyje dėjos, viena bobutė nuėjo vakare darže lapauti, o rainas katinėlis nubėgo paskui ją peliauti.“⁷ Prie pasakojimo ekspresyvumo, kuriamo rimuota ritminga kalba, prisideda vaizdingųjų veiksmažodžių virtinės ir tarp jų šokinėjantys ištiktukai. Garsinę intonacinę išraišką rašytojas pasitelkia veiksmo vizualumui ir emocinei personažų savijautai perteikti. Štai kokia gyva, taikliai detalizuota bėgančio kiškio judesių dinamika, o drauge parodomas ir jo išgąstis: „Kiškiukas iš baimės nieko nemato, tik skuba, tik lekia, jei kur užkliūva – per galvą griūva, rodosi, kad šuva čia pat, stvers už kiškų – kapt ir praris. Toks baisus tas šuva žvėris!“⁸ Lyginant su liaudies pasakomis, Borutos stilizacijos emocingesnės, mat rašytojas, charakterizuodamas gyvūnus, atskleidžia ir jų jausmus. Ypač jautriai perteikiami skriaudžiamųjų išgyvenimai, pavyzdžiui, strazdo, iš kurio lapė gudrumu išviliojo vaikus: „Pasiliko strazdui tik vienas vaikelis, apglobė jį savo sparnais ir verkia rauda, kad net eglei širdį skauda.“⁹ Kita vertus, pasakos nestokoja humoro. Juoką kelia tiek sumaniųjų veikėjų gudrybės ir išdaigos, tiek pasipūtusiųjų apsikvailinimai ir nesėkmės. Kaip ir gyvenime, taip ir pasakose Boruta išlieka kovotoju su piktnaudžiaujančiaisiais savo galia – su jais pasakose susidorojama satyriškai juos pažeminant. Kai ponas tyčia suvažinėja žvirblio draugą šunį, žvirblis pagrasina atsilyginsiąs, įskrenda pro išmuštą langą į vidų ir sukasi apie pono galvą:

Ponas iš baimės pastiro, žiopt prasižiojo be žodžio, o žvirblis purpt jam pro gerklę ir įskrido į patį vidų. Ponas bimt ant grindų išsitiesė, pilvą išvertė ir rėkia:

– Gelbėkit, gelbėkit! Tas baisus galvažudys man vidurius sudraskys ir mane pražudys!¹⁰

Kituose knygos Dangus griūva skyriuose, stilizuodamas pasakojamąją tautosaką, rašytojas atsisako rimuotos ritmingos prozinio teksto kalbos ir grįžta prie liaudyje įprastų sekimo būdų arba visą kūrinį perrašo, suteikdamas jam eiliuotos pasakos formą. Tiek stilizuodamas pasakas, tiek kitų žanrų kūrinius, Boruta nevengia kontaminacijos – skirtingų tekstų sujungimo į vieną kūrinį.

Rašytojo dukra Eglė prisimena, kad jam pačiam labai patiko apysaka Jurgio Paketurio klajonės¹¹. Ji buvo pradėta rašyti žurnalo Genys pasiūlymu kaip tęstinė pasaka vaikams¹². Algirdo Steponavičiaus iliustruota, atskira knyga išėjo 1963 m., pakartota 1984 metais.

Jurgio Paketurio klajonės labiausiai su gimtuoju Borutos kraštu susijęs kūrinys. Knygos herojus klajoja rašytojui gerai žinomomis apylinkėmis. Didvyžiai, Sangrūda, Pūstapėdžiai, net Karalkrėslis – ne išgalvoti kaimų vardai, o tikrų Sūduvos vietovių pavadinimai. O pagrindinio veikėjo – Jurgio Paketurio – vardu ir pavarde knygoje yra įamžintas benamis pavargėlis Jūras Paketuris, kas kiek laiko apsistodavęs pas Borutas. Prisimindamas vaikystę, apie jį rašytojas pasakojo: „(…) bet senukas poterių nemokėjo ar užmiršęs buvo, o visokių pasakų, nutikimų, padavimų – begales!.. Atsisėdęs prie krosnies ant šilto priemūrėlio, tuojau pradėdavo sekti. Užsiklausydavo moterys ir vyrai, o mūsų, vaikų, ir atginti nuo senio Jūro Paketurio nebuvo galima.“¹³ Prisiminimuose išsaugota Jūro Paketurio asmenybė knygoje atgyja Jurgio Paketurio paveikslu.

Jurgio Paketurio klajonės pradedamos įžanga, kurioje pirmiausia prisistato pats Jurgis Paketuris: „Aš esu Jurgis Paketuris, nors šimtą metų išgyvenęs, bet dar nesugriuvęs, nes iš mažens išmokau juoktis ir jokiam vargui nepasiduoti.“¹⁴ Jis keliais sakiniais nupasakoja savo gyvenimą ir nurodo, kad į knygas savo klajones užrašyti paprašęs proanūkio Kazio Borutos. Toliau kalbėtojai keičiasi: perėmęs iš prosenolio žodį, rašytojas praneša, kad knygos būsiančios trys: pirma apie Jurgį Paketurį vaiką, antra – apie vyrą, trečia – apie senį. Yra žinoma, kad Boruta iš tiesų ketino sukurti tris Jurgio Paketurio klajonių knygas, bet ligų nualintas netesėjo.

Pirmoji knyga Didvyžių dvaras ir jo galas susideda iš 60 numeruojamų skyrių, vadinamų klajonėmis, kurių kiekvienas pradedamas skyriaus turinio santrauka, pavyzdžiui: „Pirmoji klajonė / kaip atėjau į Didvyžių dvarą atlikti lažo, ir tijūnas mane bičių ganyti išvarė, o aš, vieną samanę praganęs, išėjau jos ieškoti, po pasaulį klajoti.“¹⁵ Knygos siužeto pagrindas yra Jurgio Paketurio nuotykiai, patirti iš pradžių ieškant praganytos bitės, o paskui tiesiog bastantis, pabėgus nuo Didvyžių tijūno bizūno. Herojus gluosniu užlipa į dangų, paskui keliauja per Pūstapėdžių, Devinduonių ir kitus kaimus, užsuka į pilį Karalkrėslyje, nukanka į Suvalkų mugę ir grįžta atgal į Didvyžius. Tačiau knygos veiksmas nėra vienakryptis, vedantis tik herojaus pėdomis, kitaip tariant, ne visuose skyriuose pasakojama apie Jurgio klajones. Veiksmas vietomis šakojasi, skaitytojo dėmesys nukreipiamas į veikėjų, su kuriais Jurgiui tenka susidurti, nuotykius. Iš jų ryškesni yra vaitas Padraika, bastūnas Besąsparis ir kunigužis Piktuižis.

Nuotykinis siužetas išmoningai pinamas stilizuojant humoristinį lietuvių folklorą. Jūratė Šlekonytė yra gana smulkiai išanalizavusi melų pasakų panaudojimą šiame kūrinyje¹⁶. Tačiau šiomis pasakomis daugiausia remiamasi knygos pradžioje, o didesnę jos dalį sudaro iš buitinių, arba juokų, pasakų paimta medžiaga. Be to, atpažįstami ir anekdotų, oracijų, religinių tekstų parodijų bei stebuklinių pasakų fragmentai.

Kaip ir buitinėse pasakose, pagrindiniai veikėjai vaizduojami kaip apgavikai arba kvailiai. Liaudies pasakose iš kvailių juokiamasi, o apgavikų gudrybėmis žavimasi. Borutos knygoje požiūris į apgavikus ne toks vienareikšmis, nes apgavikų kategorijai priskirtini skirtingos moralinės laikysenos veikėjai. Vienu metu gali ir stebėtis apgavikų gudrybėmis, ir smerkti juos, kada šie piktavališkai naudojasi silpnais, nuskriaustais, vargo prispaustais žmonėmis.

Didžiausias sukčius yra melagis ir vagis Besąsparis. Melų varžybose su Jurgiu pamatęs, kad šis nepėsčias, siūlo dėtis su juo draugėn ir patarle nusako savo gyvenimo principą: „Su melu niekada nepražūsi, visada sotus būsi.“¹⁷ Besąsparis apgavystėmis verčiasi kaip kokiu amatu, sukčiavimų tikslas – praturtėti. Apsimetęs daktaru, jis gydo persivalgiusį Didvyžių poną: „(…) davė ponui vaistų – alyvos iš senos vyžos, kad greičiau pasveiktų, o jei tas nepadėtų, tai pridėjo musmirių sutrintų, kad nesikankintų ir greičiau numirtų, jam dvarą paliktų“¹⁸, bet ponas nenumiršta, išsivėmęs pasveiksta, atsidėkodamas iškelia apgaviko sužadėtuves su savo dukra ir duoda ilgvežimį vestuvėms dovanų parvežti. Sužinojęs, kad kunigužis Piktuižis iš našlės atėmė puodynę su auksiniais, Besąsparis apsimeta angelu, norinčiu Piktuižį gyvą į dangų nunešti, liepia pasiimti ir auksinius, nes danguje iš jų teks su šventaisiais lošti – taip puodynė atitenka Besąspariui. Tačiau apgauti ir apvogti Besąsparis nesibodi ir jį pavalgydinusio vaiko – išsiskyręs su Besąspariu Jurgis pamato nebeturįs maišo, kuriame laikė maistą. Noras pralobti yra ir kunigužio Piktuižio gudrybių tikslas. Per savo pamokslą jis tiesiai šviesiai pasako, kad gavęs auksinių gali bet kokiam latrui nugrįsti tiltą iš pragaro į dangų. Kai beturtė Motiejaus našlė randa puodą su pinigais, kunigužis Piktuižis, naktį įlindęs į ožio kailį ir apsimetęs velniu, tą puodą atima.

Meluoti ir apgaudinėti puikiai geba ir knygos herojus. Bet daro tai ne nuolat ir ne praturtėti trokšdamas. Melas pirmiausia jam yra būdas patenkinti elementarius poreikius: išbadėjusiam pavalgyti ir nuvargusiam gauti nakvynę. Antai patenka pas išpampusią kaip tešla malūnininkę, tokią šykščią, kad jam tik tuščią šiupinio bliūdą ir supelijusią duonos plutą pasiūlo. Kai prisipažįsta, kad nukritęs iš dangaus, malūnininkė ima klausinėti, ar nematęs ten jos mirusio sūnaus, ir Jurgis ima meluoti, kad matęs kiaules ganantį, suvargusį ir išalkusį, pagriovy verkiantį. Malūnininkei paprašius, sutinka nunešti jos sūnui pilną krepšį valgių, bet, žinoma, į dangų antrąkart nekeliauja, pats tais valgiais pasistiprina. Kitai moteriškei, nenorėjusiai priimti jo į nakvynę, Jurgis suirzęs visiškas nesąmones paisto apie jos tėviškę, tačiau šioji viskuo tiki ir taip džiaugiasi, kad iškelia šaunią vakarienę ir kaip giminę apnakvindina. Melas Jurgiui yra vienintelis būdas išsaugoti gyvybę. Kai neteisingai nuteistą jį ruošiasi paskandinti ir, radę užšalusią upę, kaltintojai nueina kirvio eketei iškirsti, maiše sėdėdamas Jurgis šaukia: „Nemoku skaityt nei rašyt, o nori mane karalium pastatyt!“¹⁹ Pro šalį važiavęs maršalas Radvila-Begalvis sutinka keistis vietomis, lįsti į maišą, kad tik taptų karaliumi – taip herojus lieka gyvas ir dargi jam lieka maršalo karieta su keturiais arkliais. Gali Jurgio apgavystės būti ir šelmiškos kaip pokštus krečiančio padaužos. Taip jis kartais pajuokia aukštesnio už jį luomo kvailius, menkai susigaudančius realiame gyvenime. Karalkrėslio vaitas Padraika, ant deglo kuilio raitas, sutikęs Jurgį, vediną vilku, susidomi, kas čia esąs, ir Jurgis paaiškina, kad „čia nepaprastas avių ganytojas ir visokių neklaužadų tramdytojas“ ²⁰, o vaitas, tikėdamasis, kad su tokiu tramdytoju galės duoklę su kaupu surinkti, priprašo jį parduoti.

Tokių kvailių kaip vaitas Padraika ar maršalas Radvila-Begalvis beklajodamas knygos herojus sutinka begales. Iš pradžių juos stengiasi paprotinti. Pūstapėdžių kaimo žmones, maišais, rėčiais, rieškutėmis nešusius šviesą į trobą, pamoko išsikirsti langus, kitiems, su rezginėm ar sterblėse nešusiems dūmus iš pirkios, liepia įsitaisyti kaminą, tretiems, tempusiems karvę ant stogo, kad nuėstų žolę, tą žolę, pats užlipęs ant stogo, nurauna ir karvę pašeria. Paskui, supratęs, kad visų kvailių vis tiek neišmokys, juos iš tolo stebi arba, kaip jau kalbėta, savo apgaulėmis kartais jais pasinaudoja. Tačiau klajonių tikslu Jurgis laiko ne kvailių, o išminties ir teisybės paieškas.

Tik svetur išminties ir teisybės knygos herojus neranda. Tad, grįžęs atgal į Didvyžių dvarą, pasikliaudamas savo turima išmintimi, Jurgis teisybę įtvirtina pats. Keliaudamas namo karietą su ketvertu arklių atiduoda pavargėliui, tuo dar kartą parodydamas, kad turtai jam nereikalingi, ir iš pavargėlio dovanų gauna nepaprastą dūdelę. Ta dūdele taip pašokdina poną ir tijūną, kad ponas sprogsta, o tijūnas pasikaria ant savo bizūno.

Knygos Jurgio Paketurio klajonės herojus yra artimiausias pačiam rašytojui. Abu jie neramaus ir nenuolankaus būdo, abu išminties ir teisybės ieškotojai.

Ar rado teisybę ir išmintį savo klajonėse rašytojas? Žvelgiant į sulaužytą jo gyvenimą, sunku pasakyti – taip. Tačiau tai, ką laikė išmintimi ir teisybe, skleidė savo kūriniais. O knygose vaikams dalijosi tokia išmintimi ir teisybe, kokia saugoma tautosakoje.

⁶ Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, p. 186.

⁷ Kazys Boruta, Dangus griūva, Vilnius: Vaga, 1965, p. 7.

⁸ Ibid., p. 32.

⁹ Ibid., p. 16.

¹⁰ Ibid., p. 91.

¹¹ Mindaugas Klusas, Kazio Borutos dukra: tėvą nuo lagerio išgelbėjo Jadvygos Čiurlionytės skambutis Justui Paleckiui, interneto prieiga: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1252813/kazio-borutos-dukrateva- nuo-lagerio-isgelbejo-jadvygos-ciurlionytes-skambutis-justuipaleckiui (žiūrėta 2025-01-29).

¹² Dalia Striogaitė, Poetinė proza (K. Borutos kūrybos pagrindu), Šiauliai: [Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas], 1976, p. 29.

¹³ Kazys Boruta, Tarybų Lietuvos rašytojai, p. 95.

¹⁴ Kazys Boruta, Jurgio Paketurio klajonės, Vilnius: Vaga, 1984, p. 5.

¹⁵ Ibid., p. 11.

¹⁶ Jūratė Šlekonytė, „Melų pasakų transformacijos Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonėse“, Tautosakos darbai, 2000, T. 12 (19), p. 205–215, interneto prieiga: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/ LT-LDB-0001:J.04~2000~1367159785279/datastreams/DS.002.0.01. ARTIC/content (žiūrėta 2025-01-19).

¹⁷ Kazys Boruta, Jurgio Paketurio klajonės, p. 56.

¹⁸ Ibid., p. 113.

¹⁹ Ibid., p. 232.

²⁰ Ibid., p. 91.

Autorius: Dr. (HP) Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama