Bejėgystės išvengianti abejonė ir puikybei nepasiduodantis pasitikėjimas: filosofinė literatūra vaikams / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
„Vaikai nuo mažens yra tikri filosofai“, – teigia ir Umberto Galimberti, knygos Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams (iš italų k. vertė Toma Gudelytė, „Hubris“, 2020) autorius: „Vos atėję į pasaulį jie patiria didžiulį norą pažinti vietą, į kurią pateko (…)“ (p. 9). Tiesa, jis pateikia gana netikėtą šio teiginio argumentą: „Norėdami išgyventi nepažįstamame pasaulyje, vaikai iškart, nors ir nesąmoningai, perima filosofinę laikyseną: siekia pažinti supantį pasaulį ir taip išsiugdyti baimes (kurios vaikams nėra įgimtos), apsaugančias nuo pavojų, o drauge ir slopinti nerimą, apninkantį kaskart, kai pasaulis jiems pasirodo neįmenamas“ (p. 9). Knygos įžangoje, pavadintoje „Kodėl filosofijos knyga vaikams?“, autoriaus pateikti samprotavimai siejasi su prof. Mickūno išsakytomis mintimis. Galimberti teigia, kad filosofija – tai „ypatinga vieta, kurioje kuriamos jungtys“. Filosofijos, pasak jo, turėtų būti mokoma dar pradinėse klasėse, nes šiais perpildyto informacijos srauto laikais, kai mokykla nebėra vienintelė vieta, kur įgyjamos žinios, jai lieka svarbiausias uždavinys – „kurti jungtis tarp vaikų jau turimos informacijos ir mokyti atpažinti pagrįstumą nuostatų, reguliuojančių jų elgesį ir gyvenimą“, o būtent „tokią užduotį pačioje pradžioje ir išsikėlė filosofija“ (p. 16). Galimberti pabrėžia filosofijos reikšmę ugdant kritinį mąstymą ir rūpinantis idėjų gyvybingumu. Minčių treniruotė, išankstinių nuostatų atsisakymas, mokėjimas pripažinti oponento tiesą ar atvirkščiai – įžvelgti nuslėptas prieštaras argumentuose yra „esminė taikaus ir nekonfliktiško sugyvenimo sąlyga“ (p. 18). Kalbėdamas apie „kodėlčiukų“ amžių, jis išskiria du svarbius principus, kuriuos turi išmokti vaikai, kad galėtų orientuotis šiame pasaulyje: (1) neprieštaravimo principą, teigiantį, kad vienas daiktas yra viena, o ne kita, pavyzdžiui, dantų šepetukas nėra plaukų šepetys; ir (2) priežastingumo principą, paaiškinantį, kaip viskas vyksta ir kodėl, pavyzdžiui, daiktas, paleistas iš rankų, krinta žemyn. Didžiausia suaugusiųjų klaida, pasak autoriaus, ignoruoti vaikų klausimus, iš jų juoktis ir laikyti juos pernelyg naiviais.
Šių principų vedamas Galimberti kartu su bendraautorėmis parašė šimtą istorijų apie filosofus ir jų idėjas. Kiekvienam filosofui skyrė suprantamai parašytą ir vaikui artimais pavyzdžiais tam tikrą idėją perduodantį pasakojimą. Knygoje pateikiama biografinių žinių apie asmenį, skaitytojams pasiūloma interaktyvių užduočių. Pavyzdžiui, kartu su Hipokratu siūloma apmąstyti, kas nutinka, jei nesilaikai duoto žodžio, siūloma išdrįsti mesti iššūkį Platonui – surasti tris daiktus, kurie savo išore atrodytų padaryti vienaip, bet geriau įsižiūrėjus pasirodytų kitokie. Šios praktinės užduotys, leidžiančios susieti filosofines idėjas su realiu gyvenimu, daro knygą itin paveikią ir lengvai pritaikomą ugdymo procese. Nors istorijos pasakojamos lengvai, o užduotys nesudėtingos, jos nestokoja gelmės, jų suvokimo sudėtingumas gali kisti priklausomai nuo skaitytojų amžiaus.
Kiekviena istorija iliustruojama skirtingo dailininko kūriniu. Knygoje galima rasti dešimties skirtingų dailininkų darbus, atliktus įvairiais stiliais ir technikomis. Tai suteikia monotoniškai struktūrai (šimtas istorijų po vieną puslapį) gyvybingumo ir estetinio patrauklumo. Knygą įdomu tyrinėti dar ir vizualiniu aspektu – mat kiekvienas dailininkas portreto žanrą interpretuoja savaip: vieni tiesiog vaizduoja konkretų žmogų, kiti jam suteikia papildomų atributų, treti reikšmingomis detalėmis papildo foną ir pan.
Dar vienas svarbus kiekvienos istorijos elementas – frazė, vienu sakiniu ar žodžių junginiu nusakanti idėjos esmę, pavyzdžiui, Giordano Bruno posakis „Dievas yra gamta“, Davido Hume – „Kaltas įprotis“, Hannah Arendt – „Blogio banalumas“. Filosofinės idėjos esmę nusakanti frazė, trumpas tekstas apie mąstytoją, biografinė informacija ir užduotis skaitytojui sudaro naratyvinę visumą, leidžiančią geriau įsiminti filosofinę idėją ir jos autorių.
Įtaigos ir originalumo nestokoja ir „Mažųjų Platonų“ serija, leidžiama leidyklos „Phi knygos“. 2018– 2023 m. pasirodė 11 nedidelės apimties, bet gilaus turinio knygų: Marionos Muller-Colard ir Nathalie Novi Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis (2018), Yano Marchando ir Matthiaso Arégui Martino Haidegerio tarakonas (2018), Jeano Paulo Mongino ir Françoisos Schwoebel Piktasis pono Dekarto genijus (2018), Frédérico Morloto ir Anne-Margot Ramstein Alberto Einšteino nušvitimai (2019), Marionos Muller-Colard ir Clémenceʼės Pollet Hana Arent ir jos mažasis teatras (2019), Yano Marchando ir Yanno Le Braso Sokratas – prezidentas! (2019), Salimo Mokaddemo ir Yanno Le Braso Įsimylėjęs Sokratas (2021), Lineʼės Faden-Babin, Jakobo Rachmanskio ir Lucios Calfapietra Kierkegoras ir undinė (2021), Nathalie Prince, Christophe’o Princeʼo ir Yanno Damezino Štai taip Nyčė kalbėjo (2021), Louiseʼės Guillemot ir Annos Griot Pitagoras ir pabėgę skaičiai (2022), Jeano Paulo Mongino Dieviškojo Sokrato mirtis (2023). Visas šias knygas iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė. Serija pasižymi prancūziška elegancija ir originaliu požiūriu į filosofiją. Kiekviena knyga parašyta skirtingo autoriaus, iliustruota skirtingo dailininko. Kiekvienas filosofas paverčiamas pasakojimo personažu, veikiančiu jo idėjas atspindinčiame pasaulyje. Pavyzdžiui, Sigmundas Freudas gaudo žuvį ir su ja leidžiasi vis gilyn į dumblą, kol supranta, kodėl žuvis nenori iš ten išnirti. O štai Martinas Heideggeris guli palaidotas karste, o jo kūnu keliaujantis tarakonas atranda savo egzistavimo prasmę. Šį meninį sumanymą pavadinčiau originaliausiu. Filosofę Arendt aplanko iš veidrodžio nužengusi jaunesnė jos antrininkė. Jos abi teatro scenoje stebi ir vertina spektakliu virtusią pasaulio istoriją. Meninio sumanymo ir intensyvumo prasme tekstai yra labai skirtingi. Įsimylėjęs Sokratas – gana statiškas puotos aprašymas. O štai pasakojimas apie Friedrichą Nietzscheʼę kuriamas lyg pasaka, kurioje herojus keliaudamas patiria išbandymų, sutinka kitų alegorinių personažų. Serija skiriama 9 metų ir vyresniems vaikams, bet puikiai tinka ir paaugliams – juk priklausomai nuo individualios raidos, išsilavinimo, polinkių įvairaus amžiaus vaikai knygas skaito savaip. Būtų puiku, jei šias knygas kartu skaitytų ir suaugusieji – jie su vaikais galėtų aptarti sudėtingesnes idėjas, pagelbėtų rasti kiekvienos knygos skaitymo raktą.
Kalba apie filosofinę literatūrą vaikams neįsivaizduojama be šio žanro karalienės – Josteino Gaarderio knygos Sofijos pasaulis, publikuotos 1991 m. norvegų kalba. 1995 m. pasirodęs vertimas anglų kalba tapo tų metų pasaulio perkamiausia knyga. Tais pačiais metais knyga buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Leidykla „Tyto alba“ vertimą pakartojo net aštuonis kartus. Sofijos pasaulis suaudrino ne tik tarptautinę literatūrinę vaizduotę – jos pagrindu buvo sukurtas filmas, televizijos serialas, stalo ir kompiuterinis žaidimai. Knyga ne vieną privertė stabtelėti ir susimąstyti ieškant atsakymo į pirmapradį filosofinį tapatybės klausimą – kas aš esu? Meistriškai į visumą pindamas įvairius literatūrinius žanrus ir skirtingas pasakojimo laiko plotmes, autorius sukūrė įspūdingą knygos knygoje situaciją. Iš paslaptingojo filosofijos mokytojo gauti laiškai keturiolikmetę Sofiją supažindina su filosofijos istorija nuo senovės graikų iki Freudo ir Didžiojo Sprogimo teorijų. Romano realybė knygos veikėjus ir skaitytojus įtraukia į detektyvinę istoriją, kurios kulminacija – Sofijos ir jos filosofijos mokytojo suvokimas, kad jie tėra svetimos sąmonės kūriniai, pasakojamos istorijos personažai. Kartu su mokytoju brandindama pasprukimo iš fiktyvios realybės planą, Sofija spėja knygyne įsigyti knygą, kurios pagrindinė veikėja yra ji pati. Taip ir gimsta svaiginanti dviguba knygos knygoje situacija, neabejotinai priverčianti susimąstyti apie save ir pasaulį. Vienintelis knygos trūkumas – Sofijos pasaulyje beveik neužsimenama apie Rytų filosofiją, o apie Afrikos filosofiją ir filosofus išvis nepasakyta nė žodžio. Beje, ši kritinė pastaba taikytina beveik visoms lietuvių kalba pasirodžiusioms filosofinėms knygoms vaikams ir jaunimui.
Žmogų filosofuoti skatina ne tik nuostaba ir abejonė, bet ir klausimų apie pasaulį ir save iškėlimas. Šiuo principu grįstos trys į lietuvių kalbą išverstos filosofinės knygos vaikams: Inos Schmidt Mąstome apie pasaulį su Filu ir Sofija (iš vokiečių k. vertė Živilė Gapšienė, „Gelmės“, 2019), Julios Knop Didieji gyvenimo klausimai mažiesiems filosofams (iš vokiečių k. vertė Milda Kunskaitė, „Gimtasis žodis“, 2013) ir Christinos Schulz-Reiss Aš domiuosi filosofija. Pasikaustyk ir kalbėkis (iš vokiečių k. vertė Vilija Žemaitytė, „Gimtasis žodis“, 2007).
Knygoje Mąstome apie pasaulį su Filu ir Sofija tarpusavyje bendrauja du geriausi draugai, ieškantys atsakymų į kasdienybės keliamus klausimus. Berniukas Filas ir mergaitė Sofija nėra vaikams būdinga kalbėsena bendraujantys literatūriniai personažai. Jie yra tekstą konstruojančios naratyvinės figūros, kurių lūpomis reiškiamos suaugusiųjų mintys. Nepaisant šio dirbtinumo, Filo ir Sofijos pokalbis yra poetiškas, nuoširdus, susietas su realiu gyvenimu. Paskutiniame knygos skyriuje „Žvelgiame giliau“ draugų dialogas siejamas su konkrečiomis filosofinėmis idėjomis ir asmenybėmis.
Knygoje Didieji gyvenimo klausimai mažiesiems filosofams taip pat keliami su kasdieniu gyvenimu susiję klausimai. Atsakymams pasitelkiamos ne tik filosofinės idėjos, bet ir eilėraščių ištraukos, citatos iš Biblijos ir Korano, straipsniai iš Vokietijos Konstitucijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir kt. Iš pirmo žvilgsnio nėra akivaizdu, jog knyga religinio pobūdžio. Tik įsiskaičius paaiškėja, kad knygoje keliami klausimai ir pateikti atsakymai pagrįsti krikščioniška pasaulėžiūra. Tačiau knyga apsiriboja tik trimis pasaulio religijomis – krikščionybe, judaizmu ir islamu. Apie kitas neužsimenama nė žodžio.
Stipriausia iš šio trejeto – knyga Aš domiuosi filosofija. Panašiai kaip knygoje Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams, šioje knygoje kiekvienam filosofiniam klausimui skiriama po puslapį, kurie, deja, ne taip gražiai ir gausiai iliustruoti. Knygą sudaro 11 skyrių, nagrinėjančių daugybę klausimų: kas yra filosofija, koks žmogaus gyvenimas yra teisingas, ar galima apskaičiuoti nieką, kas būtų, jei klausimų daugiau nekiltų, ir pan. Įdomūs ir patrauklūs klausimai siejami su kasdienybe, o atsakymai į juos pateikiami pasitelkiant pavyzdžių iš įvairių gyvenimo sričių.
Paminėsiu dar vieną filosofinę knygą vaikams, išsiskiriančią meniniu apipavidalinimu – tai Oscaro Brenifierio ir Jacques Després Didžiųjų filosofinių priešybių knyga (iš prancūzų k. vertė Kotryna Žukauskaitė, „Baltos lankos“, 2008), kurios žanrą būtų galima įvardyti kaip paveikslėlių knygą. Knygos teksto autorius įžangoje teigia, kad „(…) didžiosios visuotinai pripažintos priešybės sudaro mūsų sielą, jomis mąstome, kad ir kas bebūtumėm: dideli vaikai ar dideli filosofai. Juk negalime suprasti sielos, jos nepriešindami kūnui, begalybės – baigtybei, būties – regimybei“ (p. 7). Tokia yra pagrindinė knygos idėja ir meninis principas. Tiesa, perskaičius jau nemažą krūvelę filosofinės literatūros, pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai viskas yra grįsta priešpriešomis? Ar tikrai dar antikinę Graikiją siekiantis dualistinis mąstymas yra vienintelis būdas apmąstyti pasaulį? Deja, bet kompiuterine grafika sukurtos iliustracijos yra menko meninio lygio, kas šiaip jau nebūdinga prancūziškai knygų iliustravimo kultūrai.
iBibliotekos katalogas filosofinei literatūrai priskiria dar dvi knygas: Jameso Norbury Didžioji Panda ir Mažasis Drakonas (2023) ir Katinas, kuris mokė dzeno (2024). Abi iš anglų kalbos vertė Ugnė Gudaitytė, išleido leidykla „Alma littera“. Nors kataloge filosofinei literatūrai nepriskirta, bet minėtoms knygoms savo pobūdžiu labai artima Charlieʼo Mackesy knyga Berniukas, kurmis, lapė ir arklys (iš anglų k. vertė Elžbieta Kmitaitė, „Alma littera“, 2020, 2021, 2022, 2024). Ši knyga, pasirodžiusi anksčiausiai, iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkur jau girdėtų ir smarkiai nuvalkiotų frazių rinkinys, tačiau autorius, pasitelkęs keturis skirtingus veikėjų charakterius, kelionės motyvą ir puikias iliustracijas, sugeba sujungti viską į poetiškumo nestokojantį naratyvą. Knygos apie Didžiąją Pandą ir Mažąjį Drakoną bei dzeno mokiusį katiną atrodo kaip ne tokie sėkmingi Charlieʼo Mackesy knygos sekimai, bandantys perteikti budizmo filosofiją. Tik šių knygų iliustracijos tikrai žavios. Kai kurios jų atliktos sumijė technika – tapyba tušu ant šilko ar ryžių popieriaus. Taigi šias knygas veikiau galima pavadinti pseudofilosofinėmis nei filosofinėmis.
Visos iki šiol išvardytos knygos yra vertimai iš užsienio kalbų. Ar turime lietuvių autorių filosofinių knygų vaikams ir jaunimui? Be ant Nepriklausomybės slenksčio pasaulį išvydusios Romualdo Ozolo knygos Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją („Vyturys“, 1988), daugiau nėra nė vienos specialiai vaikams ar jaunimui parašytos filosofinės knygos. Kad nepaliktume šios nišos visiškai tuščios, turime atsigręžti į vadovėlius ir paminėti Rasos Aškinytės vadovėlį pradinukams Filosofija vaikams (2003), Jūratės Baranovos ir Tomo Sodeikos vyresnėms klasėms skirtus vadovėlius Filosofinė etika: aš ir tai (X–XI klasėms) ir Filosofija: žmogus (XII klasei) (abu 2007), 2003 m. išleistą Ritos Šerpytytės vadovėlį Religija ir filosofija (XI klasei), Jūratės Baranovos sudarytą Filosofinės etikos chrestomatiją (1999). Visus šiuos vadovėlius išleido leidykla „Tyto alba“.
Apibendrindama pasiremsiu interneto svetainėje „The Guardian“ perskaityta straipsnio apie filosofijos mokymą vaikams autorės Michellės Sowey mintimi: „Filosofijos studijavimas ugdo bejėgystės išvengiančią abejonę ir puikybei nepasiduodantį pasitikėjimą.”* Lietuvos filosofinių knygų kūrėjams ir jų leidėjams norisi palinkėti drąsos padedant jaunajai kartai šias savybes ugdytis. Viliuosi, jog ateityje bus parašyta daugiau lietuvių autorių filosofinių knygų vaikams ir jaunimui.
* Michelle Sowey, „Teaching philosophy to children? It’s a great idea“ [publikuota 2013-11-20], interneto prieiga: https:// www.theguardian.com/commentisfree/2013/nov/21/teachingphilosophy- to-children-its-a-great-idea (žiūrėta 2024-10-14).
Autorius: Inga Mitunevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
