Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)...Išsamesnieji XVI a. vidurio duomenys leidžia spėtinai apibūdinti senovinės kuršiškos Kretingos (Cretyn) apylinkių likimą XIII-XV a. Kalavijuočių ordinui įkūrus Klaipėdos (Memelburgo) pilį, ten ilgam įsižiebė karinių konfliktų židinys. Atramos bazę gavęs Ordinas siekė užkariauti apylinkes, nukariaudamas ar kitaip pajungdamas aplinkines gyvenvietes, perimdamas ar sunaikindamas aptiktas kuršiškas pilaites. Artimesnės ir tolimesnės baltų gentys, neretai ir mažesni būriai puldinėdavo svetimšalių įkurtą pilį, grobstydami, kartais ir sunaikindami prie pilies kurtą Klaipėdos miestą. Iki XV a. pradžios ir vėliau vykę antpuoliai, Ordino rengti žygiai į Žemaitijos gilumą. LDK žemių didžiules dalis pavertė dykra – retai gyventais plotais, kur negalėjo pastoviai gyventi žemdirbiai, o išlikę gyvulių augintojai turėdavo slapstytis, taikydamiesi su dažnais nuostoliais. Memelburgo pilies valdytojai labiau rūpinosi gretimais žvejų kaimais, aprūpindavusiais karinę įgulą ir kitas Ordino gyvenvietes žuvimis. Tik rimstant ilgaamžiams konfliktams, po Žalgirio mūšio (1410 m.) sudarant Melno taikos sutartį (1422 m.), Ordinui palikusią tik siaurą pajūrio ir pamario ruožą, susirūpinta ištuštėjusiais plotais. Žinoma, kad sumanesni Ordino administratoriai nuomodavo dykros sklypus žemaičiams ir lietuviams, priimdavo baltiškos kilmės naujakurius. Dar priminsime, kad po didžiosios maro epidemijos XIV a. viduryje nusiaubusios Vakarų Europą) ir vėliau užsitęsusios ūkinės krizės, Vakaruose įsižiebusių kovų tarp atskirų valdovų bei kitko. Ordinas neteko ankstesnės paramos esą kovoms su pagonims. XIV a. pabaigoje Jogailai su Vytautu bent formaliai apkrikštijus LDK žemes, nebeliko oficialaus preteksto tęsti ankstesnius kryžiaus žygius prieš Lietuvą. Didžiųjų kovų pabaigą lydėjo svarbūs ūkiniai pokyčiai LDK valdose, kur prasidėjo anksčiau laisvesnių valstiečių įbaudžiavinimas, didelių žemeės valdų (kartu su ten buvusiais kaimais) skyrimas įvairiems veikėjams (nuo Bažnyčios vadovų iki karo vadų ir pan.). Tuometiniai pokyčiai skatino spartesnį eilinių kaimiečių judrumą, ieškant sau patogesnės vietos įsikūrimui. Dar ankstesnių kryžiaus žygių laikais daug kur eiliniams krašto gyventojams tekdavo bėgti iš savų sodybų, kažkur slapstytis, kartais kurtis naujose vietose, nebegrįžtant į nusiaubtus plotus. Primintina, kad ne vieną šimtmetį iš konfliktų zonos traukėsi senosios Prūsos, Skalvos, Kuršo ir kitų žemių baltiškieji gyventojai, kartais nukeliaudami labai toli į rytus. Anuometinis kaimiečių ir kitų krašto gyventojų judrumas (išklibinęs ankstesnes įprastines gentines ir pan. struktūras, dažnai sugriovęs buvusius socialinius, etnokultūrinius ir pan. ryšius tarp buvusių bendragenčių), veikiausiai, palengvino ištuštėjusių plotų apgyvendinimą taikingesniais laikais. Taip į suniokotas skalvių, nadruvių, senprūsių ir kitas žemes patraukė tūkstančiai naujakurių iš lietuviškų ir žemaitiškų plotų į Kuršmarių pakrantes, Priegliaus baseiną ir dar toliau atnešusių lietuvių kalbą ir sukūrusių Mažąją Lietuvą – toli besidriekusius sulietuvintus plotus. Minėtieji duomenys apie XVI a. vidurio pasienio ūkininkus rodo, kad ten absoliučiai vyravo baltiškos kilmės žmonės, gal atkeliavę iš įvairių vietovių ir įsikūrę kovų nusiaubtuose ir sulaukėjusiuose plotuose. Kai kurie savitesni asmenvardžiai gal rodo, kad buvo išlikę ir senųjų kuršių bei kitų genčių palikuonių, vėliau vis labiau besimaišiusių su ateiviais iš lietuviškų žemių ir tapusių lietuvininkais – lietuviškai (neretai įvairiomis šnektomis ir pan.) kalbėjusiais žmonėmis, kurie ilgai tebesikaime senųjų baltiškų papročių ir provetiams įprastinės gyvensenos, kai ką perimdami iš vakarietiškos kilmės atvykėlių. Primintina, kad 1525 m. ankstesnį Prūsijos kryžiuočių (Vokiečių) ordiną pakeitė nauja struktūra – pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė), sava valstybine konfesija pasirinkusi liuteronybę. Šios nuostatos (skelbti Dievo Žodį gimtąja vietos gyventojų kaba ir kt.) lėmė lietuviškų mokyklų, lietuviškų pamaldų krašto bažnyčiose atsiradimą ir ilgaamžę paramą lietuvybei (taip būtent Mažoji Lietuva tapo lietviškosios raštijos lopšiu). Naujojoje valstybėje kurta ir nauja ekonominė santvarka, rūpinantis didesniu ūkiniu efektyvumu ir pan. Siekiant geresnio mokesčių surinkimu, teko rūpintis jų mokėtojų gausa. Itin skatinta naujakurystė retai apgyventuose plotuose, dosniai dalinti erdvūs sulaukėjusios žemės sklypai (dažniau iškirstų girių plotai ir pan.). Taip buvo ir senovinės Kretingos apylinkėse. Pažymėtina, kad ir šimtmečiams praėjus po Ordino įsibrovimo į Klaipėdos apylinkes, tebebuvo žinomas ir oficialiai naudotas senovinis Kretingos (Crattyngen) vietovardis. Tai gali liudyti, kad kovų amžiais išlikdavo bent dalis senųjų gyventojų – atminties saugotojų ir tradicijų tęsėjų. Senuosius krašto vietovardžius savo raštuose fiksuodavo ir užkariautojai, bandę orientuotis nepažįstamame krašte. Šios apylinkės vystėsi ir po XVI a. vidurio. Prūsijos kunigaikštystėje rūpinantis krašto ūkiniu įsisavinimu, geresniu mokesčių surinkimu ir pan., įvedinėtos naujos apskaitos sistemos ir pan. Ankstesnes pasienio vietoves (kai vienu bendru vardu vadintos per daug kilometrų nusidriekę plotai) keitė teritorijos sudalinimas į mažesnius kaimus – savarankiškus ūkinius vienetus. Tie vėliau įforminti kaimai dažniau kildavo iš ankstesnių naujakurių sodybų ir jų grupių. Ne vienas tų vėlesnių kaimų vardai primena dar XVI a. viduryje ar anksčiau minėtų naujakurių vardus – iš anuometinių pirmeivių palikuonių vėliau išaugdavo ne vienas lietuviškas kaimas ilgaamžiu tapusiame Mažosios Lietuvos pasienyje. Po vadinamojo „aukso amžiaus“ – LDK ir Prūsijai palankaus XVI šimtmečio, kraštų (kaip ir visą regioną) užgriuvo XVII a. nelaimės. Daug Vakarų valstybių įsitraukė į pragaištingąjį Trisdešimtmetį karą tarp katalikų ir protestantų. Sustiprėjusi Švedija sumanė tapti Baltijos regiono imperija, išsilaipino rytiniame pajūryje ir susirėmė su Abiejų Tautų Respublika bei Prūsija (nuo 1525 m. buvusia Lenkijos Karalystės vasale). Anuometinis „Tvanas“, dešimtmečius besitęsę kariuomenių žygiai nusiaubė didžiules teritorijas. To laiko padėtimi pasinaudoję maskvėnai XVIII a. viduryje užpuolė ir nusiaubė Vilnių, iš kurio daug gyventojų bėgo į ramesnes Prūsijos valdas. Po tų pragaištingų laikų nebeliko dalies senųjų vietovardžių ir pačių gyvenviečių. Didelių pokyčių būta artimoje kaimynystėje. Antai, po 1422 m. Melno taikos LDK valdose – Žemaitjos pusėje, šiauriau nuo senovinės kuršiškosios Kretingos (Cretyn) klostėsi žemaitiškas Kretingos kaimas, kurį nuo 1572 m. užvaldė didikai Chodkevičiai, garsėję savo nuopelnais Abiejų Tautų Respublikai. Žymusis Jonas Karolis Chodkevičius, gal pajutęs vietovės strateginę svarbą greta kaimo ėmėsi kurti vakarietišką Karolštato miestą (dabartinę Kretingą), 1609 m. gavusį miestiškąsias Magdeburgo teises. Vėliau miestą valdė Sapiegos, Masalskiai ir kitos garsios giminės. Taip greta aprašomojo pasienio ruožo atsirado Žemaitijos miestas su bažnyčiomis, turgaviete ir kt. Nestigo pokyčių paskutiniajam hercogui – kunigaikštystės valdomi iš tenykštės dinastijos, susisieta ryšiais su vokiškąja Brandenburgo valstybe (dabar žinoma iš jos sostinės Berlyno). Įtakos centras toje dvilypėje valstybėje vis labiau sviro į vakarus, ankstesniajai Prūsijai (Rytprūsiams) su Mažaja Lietuva leikant atokia provincija. 1626 m. Švedijos karalius išsilaipino Piliaroje, užėmė Elbingą ir kitką, užblokuodamas Karaliaučių iki 1629 m. taikos, nutrauktas 1621 m. švedų įsiveržimo. 1656 m. Prūsija sulaukė antrojo Švedijos karo, palietusio ir Klaipėdą bei jos apylinkes. 1660 m. sudaryta istorinė Olivos taikos sutartis, be kitko išvadavusi Prūsiją iš leninės priklausomybės Lenkijos karalystei. Nuo tada skaičiuojamas būsimos didvalstybės plėtros laikas. Anuomet ramybė ilgai nesitęsdavo – 1678 m. Švedija vėl įsiveržė į Rytprūsius, tęsėsi kovos Nemuno žemupyje ir Kuršmarių pakrantėse. 1703 m. sulaukta trečiojo švedų karo, kur visko būta iki 1715 m. Įdomiu istorijos momentu tapo 1701 m. įvykiai Karaliaučiuje. Ambicijų nestokojęs Brandenburgo kurfiurstas Friedrichas III, pažeisdamas europinę tvarką, sumanė pasiskelbti karaliumi. Matyt, jam buvo išmintingai patarta tai daryti nuošaliame Karaliaučiuje, o ne Berlyne, kur buvo privalu paisyti Šv. Romos imperijos nuostatų. Po tos pompastiškos ceremonijos radosi naujas Karalius Friedrichas I (kukliai priduriant „Prūsijoje“, mat iš Rytprūsių išvykęs tas asmuo tegalėdavo vadintis kunigaikščiu). Taip nuo 1701 m. aprašomasis ruožas tapo Prūsijos karalystės pasieniu, tenykščių plotų laukė naujos permainos. Dar tik ruošiantis atnaujinti valstybę, užgriuvo vėl nauji netikėtumai. 1703 m. vėl prasidėjo karas su Švedija, dar nepamiršus ankstesnio švedų buvimo Klaipėdoje. Be kitko kraštą užgriuvo nederliaus ir badmečio laikai. Manoma, kad tos bėdos atvėrė duris maro epidemijai, 1709-1711 m. siaubusiai Mažąją ir Didžiąją Lietuvas. Nelaimėms aprimus naujai iškeptojo karaliaus Prūsijoje dvaras sumanė esmingai pertvarkyti labai nukentėjusį kraštą. Sumanyta iš Vakarų kviesti kolonistus, kurie esą greičiau atkursią nusiaubtus plotis ir būsią geresni ūkininkai už nepaklusnius baltus. Taip 1714 m. Įsruties apylinkėse radosi prancūziškieji šveicarai (vėliau išjudinę pieno ūkį). 1722 m. atvyko daug kolonistų iš įvairių vokiškų žemių (Nasau, Pfalco, Pietų Vokietijos, Magdeburgo ir kt). 1732 m. sulaukta ir dabar minimų zalcburgiečių (iš Austrijos Zalcubrgo apylinkių bėgusių protestantų). Tiesa, daugumas atvykėlių stengėsi apsistosi Rytprūsių miestuose, dvaruose ar derlingesniuose plotuose. Nuošaliuose pasienio kaimuose jų pėdsakai beveik nepastebimi – į juos kaip ir anksčiau atvykdavo žmonių iš Žemaitijos ir kitų lietuviškų žemių, įsikurdavusių ištuštėjusiuose plotuose ir papildydavusių praretėjusias lietuvininkų gretas. Keitėsi ir Prūsijos valstybė. Karaliumi pasiskelbęs valdovas 1723 m. ten sukūrė pagrindus absoliučiai monarchijai. Būta ir rūpesčio liaudimi – 1736 m. pradėta visuotinio švietimo reforma, didesnėse gyvenvietėse kurtos mokyklos. Tada minėtas kaimas Bajohr Gerne (Jurgis Bajoras). 1740 m. sulaukus naujo karaliaus Pričkaus Didžiojo (Friedricho II), atėjo karų epocha. Į kariuomenę patekdavo ir lietuvininkų jaunimas, gausėjo žuvusiųjų karuose su Austrijos imperija. 1756 m. įsivelta ė Septynerių metų karą, kur grūmėsi dauguma Europos valstybių. 1757 m. per LDK/ATR žemes peėjusi Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius, po laimėtų mūšių užėmė Karaliaučių. Prasidėjo skausmingi rusiškosios okupacijos metai. Tų metų vasarą po naikinančio rusų artilerijos apšaudymo buvo užimta Klaipėda, siaubtos jos apylinkės. Uolusis Klaipėdos istorikas J. Zembrickis vėliau rašė: „Septynerių metų karas Klaipėdos apskričiai atnešė neapsakomų kančių. Rusų įsiveržimą lydėjo grobimai, gaisrai ir žudynės“. Paskui skųstasi, kad viskas sugriauta, rusai paskleidė užkrečiamųjų ligų. Buvo pagrobti net Kretingalės bažnyčios varpai. 1762 m. rusams pasitraukus, apylinkės dar ilgai negalėjo atsigauti, net ir sulaukiant pagalbos iš kitų vietovių. Sušlubavo karų bei suiručių nualinta ankstesnė regiono tvarka. Beveik stebuklu išsigelbėjusi Prūsija tapo visuotinai pripažinta karalyste ir vėl įsijungė į didvalstybių luomą. Ji dalyvavo 1772 m. pradėtuose Abiejų Tautų Respublikos padalinimuose, naikinant nusilpusią valstybę. 1773 m. įteisinta Rytprūsių provincija, iš Lenkijos karalystės perimti plotai tapo Vakarų Prūsija. 1782 m. Karaliaučiaus patvirtintas Rytprūsių valdžios centru. Per 1793-1795 m. ATR padalinimus Prūsija sau dar prisidūrė „Pietų Prūsiją“ ir „Naująją Prūsiją“ (Užnemunę – Sūduvą/Suvalkiją). Erdvesnės valdos paskatino ir ankstesniųjų teritorijų plėtrą. XVIII a. antrojoje pusėje po rusiškosios okupacijos atsigaunanti Klaipėda stiprėjo kaip ūkinis centras, besinaudojantis iš žlungančios ATR atplukdytomis gėrybėmis (mediena ir kt.). Vis tik aprašomasis pasienio ruožas tuomet tebebuvo nuošalėje. Kretinga dar netapo žymesniu centru, ūkiškai svarbesni keliai į Klaipėdą vedė iš rytų pusės (per Gargždus) ir iš pietryčių (nuo Nemuno žemupio). Vieškelis iš uostamiesčio per Kretingalę į Kretingą dar nebuvo koks ypatingas. Greta jo pasienyje tebegyvavo nedideli ūkininkų kaimeliai, stambesnių ūkių tame ruože beveik nebuvo. 1785 m. Bajorai (Bajor - Gerge, Bajahren) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas pasienyje su Lenkija (taip tuomet vadinta Abiejų Tautų Respublika). Ten buvo 3 ugniakurai (gyvenamos sodybos). Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Klaipėdos valsčiui ir Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai. Anuomet Bajoruose minėti: žemaitis Jurgis Pryšmantas, H. Staigis, H. Berčius. Egliškiai (Eglien – Niclau, Eglischken) buvo karališkųjų valstiečių kaimas prie Danės upės su 4 ugniakurais. Priklausyta Klemiškės (Clemmenhof) valsčiui. Lausočiai (Lambsaten – Paul) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su 3 ugniakurais, buvęs pasienyje su Žemaitija (Samogitia). Priklausyta Klaipėdos valsčiui. Taliai (Talen, Thalutten – Stantz) minėti kaip karališkųjų valstiečių kaimas pasienyje su Lenkija. Ten buvo 7 ugniakurai. Priklausyta Klemiškės valsčiui. Venckai (Wentzken, Paupellen – Jacob) apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su 3 ugniakurais prie Danės upės, pasienyje su Žemaitija (Sameyten). Priklausyta Klaipėdos valsčiui. Tie duomenys liudija, kad XVIII a. pabaigoje tame pasienio ruože išsibarstę kaimai buvę maži (teturėję po 3-4 sodybas). Didesnęs gyvenvietes pačiame pasienyje nebuvo (kiek atokesnė Kretingalė su sava sudėtingesne istorija nusipelno atskiro aprašymo). LDK epochos liekana tebebuvo pačiame pasienyje prie svarbiojo vieškelio veikusi Masalskio karčema – tuomet vienintelė viešoji įstaiga retai apgyventame ruože tarp Kretingalės ir Kretingos.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama