Pianistė Monika Dars: „Visuomet buvau ir esu nepataisoma romantikė“

Ieva PAKALNIŠKYTĖ   – Pavasarį Vilniuje įvyko Tavo koncertas „Echoes of the Baltics“, kurio programą jau buvai pristačiusi Belgijoje. Ar Baltijos šalių muzika – vis dar atradimas Vakarų Europai?  – Manau, vis dar tam tikras atradimas, tačiau smagu, kad M. K. Čiurlionio, A. Pärto, P. Vasko muzika pamažu įsitvirtina koncertų programose, klausytojai atranda mūsų regiono skambesį. Koncerte „Echoes of the Baltics“ atliekama muzika itin savita – santūri, bet kartu ir poetiška, joje slypi nemažai tautinių motyvų. Būtent šis susitikimas su Baltijos kompozitorių darbais, anot klausytojų, juos skatino daugiau pasidomėti tiek pačia muzika, tiek mūsų šalių kultūra ir istorija. Matydama tokį šiltą užsieniečių reagavimą manau, kad mūsų kaip atlikėjų atsakomybė yra suteikti šiai muzikai gyvenimą, Būtent tai ir stengiuosi daryti. Belgijoje programos „Echoes of the Baltics“ koncepcija buvo kitokia nei Lietuvoje. Latvių kompozitoriaus Pēterio Vasko „Metų laikus“ atlikau sujungdama elektroniką ir... parfumeriją. Klausytojams koncertas buvo tarsi netikėta meditacija ir transcendentinė patirtis. Sulaukiau atsiliepimų, kokią neįprastai ryškią emociją palieka ši muzika. – Ar jauti skirtumus tarp Lietuvos ir Belgijos koncertinės kultūros bei publikos? – Kiekvienos šalies kultūra atsispindi ir koncertinėje kultūroje. Pavyzdžiui, Vokietijoje sekmadienių rytais susirenka pilnos salės žmonių klausytis fortepijono muzikos su natomis rankose, jas kruopščiai seka atlikimo metu. Tokia meilė ir pagarba klasikinei muzikai labai žavi. Azijoje arba Amerikoje publika yra labai aktyvi ir entuziastinga, kartais gal net per daug. Lietuvos klausytojai man sukelia labai jautrius ir šiltus jausmus. Gal todėl, kad tai mano gimtinės atmosfera? Esminis dalykas, kurį pastebiu būdama Lietuvoje, – stiprus vidinis poreikis kultūrai, nuoširdi žmonių meilė menui. Namuose lankydama teatrus ir koncertus tarsi pasikraunu savo kūrybines baterijas. Renginių pasirinkimas – įspūdingas! – Likai Belgijoje. Kas Tave ten sulaikė – profesinės galimybės, kultūrinė aplinka ar vidinis balsas? – Niekada racionaliai nesu priėmusi sprendimo būti ir kurti vienur ar kitur. Viskas mano kelyje vyko tarsi savaime, taip susidėliodavo aplinkybės. Vienintelis racionalus sprendimas, kurį dabar pavadinčiau pabėgimu, buvo išsikraustymas į Šveicariją. Tiesa, ten neužsilikau. Drastiškai lagaminus kroviausi tris kartus, klausydama vidinio instinkto išbandyti nepažįstamas vietas ir mane profesiškai dominusias aukštąsias mokyklas. Labai vertinu kiekvieną šių etapų, tai mane formavo kaip asmenybę ir pianistę. Kiekvieną vietą, kurioje yra tekę gyventi, laikiau tam tikra stotele. Ir paklausta, kur link važiuoju, spontaniškai atsakydavau „namo“ tik ties Vilniumi. Žinoma, kaip menininkas tu visuomet balansuoji tarp laisvės ir įsišaknijimo, saviraiškos ir terpės, kurioje tavo kūryba yra laukiama. Tad ir paskutinis apsistojimas Belgijoje įvyko labai organiškai, tiesiog ėmė rastis veiklų, kurios man labai įdomios. Muzikui svarbu jaustis reikalingam ir rasti savo vietą, o man taip ir nutiko: daugėjo koncertų pasiūlymų, atsirado kamerinės muzikos ansamblių, su kurių muzikantais kurti yra tiesiog palaima. Svarbus ir dėstymas Monso karališkojoje konservatorijoje, meno rezidencija, darbas Anderlechto kultūros centre. Viena iš naujausių ir itin įdomių veiklų yra skambinimas kariljonu. Praeitą vasarą Vilniuje Kariljono festivalio metu vyko kursai, kuriuose dalyvavau ir aš. Labai susidomėjau šiuo instrumentu, pradėjau mokytis juo groti Mecheleno mieste esančioje Karališkojoje Jefo Denyno kariljono mokykloje. – Ar kada nors pagalvoji apie grįžimą į Lietuvą? Kas menininkui yra buvimas čia? – Manau, kad grįžimas nelabai susijęs su geografija. Būti čia galima per muziką, per tai, ką veiki ir kokią žinią skleidi kaip menininkas. Aš itin jautriai priimu kiekvieną pasirodymą Lietuvoje, man jie yra labai prasmingi. Taip pat jaučiuosi grodama Lietuvos kompozitorių muziką svetur ir skleisdama žinią apie mus, mūsų kraštą bei tradicijas. Manau, kad buvimas čia menininkui yra labiau simbolinis negu fizinis. Aš visuomet tarsi grįžtu į Lietuvą atlikdama savo šalies kompozitorių kūrybą, kai mano interpretacija alsuoja vidine tapatybe. Jaučiu buvimą čia, kai esu ištikima savo kūrybiniam ir moraliniam kompasui. Visa tai nepriklauso nuo geografinės vietos. – Kartu su violončelininke Natania Hoffman įrašėte albumą „Resistance“ (2023), kuris yra tam tikras manifestas. Kam šiandien turi priešintis menininkas?  – Kartu su N. Hoffman albumo idėją gvildenome apie metus, daug diskutavome ir ieškojome informacijos įvairiuose šaltiniuose. Pati idėja formavo ir programą. Pasirinkti kompozitoriai, tarp kurių D. Šostakovičius, A. Šenderovas, G. Ustwolskaja, gyveno ir kūrė veikiami savo laikmečio realijų, kiekvieno jų metodai buvo skirtingi, bet tikslas toks pat – meno, saviraiškos, pozicijos laisvė. Tai itin jautri tema. Visais laikais menininkai ir kultūros atstovai aktyviai reaguodavo į gyvenamojo laikotarpio aktualijas, darydavo įtaką visuomenės raiškai, pozicijai ir aktyvumui. Neseniai skaičiau vieno iš Amerikos prezidentų W. Wilsono mintį, kad nepriklausomybės istorija yra pasipriešinimo istorija. Žinoma, kovoti už tiesas galima įvairiais būdais, bet, mano manymu, pasipriešinimas, kad ir kokia forma jis vyktų, yra reikalingas ir reikšmingas. – Kamerinė muzika reikalauja ypatingo susikalbėjimo. Ką Tau reiškia muzikinė partnerystė, su kuo dažniausiai groji? – Pianisto profesija gana vieniša, nuo mažumės daug valandų praleidi tik su instrumentu. O kamerinė muzika, kurią atlieki grodamas ansamblyje, teikia daug džiaugsmo. Tai genialus komunikacijos, kūrybos ir asmenybės niuansų derinys. Kamerinėje muzikoje aiškiai jauti paties proceso džiaugsmą, nes tada nesi susitelkęs tik į save, atsiveri kitų muzikantų idėjoms, pasiūlymams ar net provokacijoms, drauge gali sukurti šį tą ypatingo ir prasmingo. Gimsta tai, ko nesugebėtum sukurti vienas, visi tarsi atliekame jautrią, intymią išpažintį. Būtent dėl šių momentų aš taip myliu kamerinę muziką. Panašaus rezultato kartais galima tikėtis ir grojant solo su orkestru. Žinoma, kaip ir gyvenime, taip ir muzikoje ne visada ir ne su visais scena ar repeticijų salė įsielektrina. Aš ypač mėgstu violončelę, jos tembrą ir melodingumą, mėgaujuosi grodama duetu su šiuo instrumentu. Kitas ansamblio tipas, mane žavėjęs dar nuo paauglystės, yra fortepijoninis kvartetas – tobula pusiausvyra tarp instrumentų, alto tembras puikiai papildo tradicinį fortepijoninį trio. Gaila, kad kvarteto repertuaras nėra labai gausus, tačiau šių dienų kompozitoriai vis daugiau kuria būtent tokiai instrumentų sudėčiai. Su savo ansambliu „Urban Piano Quartet“ įrašėme albumą, kuriame skamba kompozitoriaus P. Vasko Fortepijoninis kvartetas. Kartu pasirodėme Schoenfeld tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse Harbino mieste Kinijoje, laimėjome ketvirtą vietą. Kartu su „Urban Piano Quartet“ esame groję kompozitoriaus Wilfriedo Westerlincko mums dedikuoto kūrinio „Urban Landscapes“ premjerą. Ateities planuose – Arvydo Malcio ir D. Elfmanno kūriniai kvartetui. – Dėstai kamerinę muziką Monso karališkojoje konservatorijoje. Kaip mokai jauną žmogų klausytis kito? – Muzikantui būtinas žinių troškimas, aistra ir atsidavimas. O mokyti klausytis turbūt yra viena didžiausių subtilybių. Girdėti kitą, numanyti jo reakcijas – kartais muzikantas turi būti truputėlį magas. Kalbant apie techninį aspektą, man tai yra laiko, erdvės ir paties garso meistriškumas, o ne tik aukšto lygio natų atlikimas. Muzika prasideda tuomet, kai techninė dalis jau būna įvaldyta, ji yra atspirties taškas judėti į kūrybinę raišką. Kaip sakė mano mylimas pianistas Vladimiras Horowitzas: „Grojimas fortepijonu susideda iš 3 dalykų: suvokimo, širdies ir techninio sklandumo. Visi trys turi būti tolygiai išlavinti. Be suvokimo tiesiog ištiktų fiasko, be technikos būtum mėgėjas, o be širdies – mašina.“ Aš pati kamerinėje muzikoje labiausiai ūgtelėjau, kai dar būdama studentė grojau su profesionalais. Ansambliškumą geriausiai tobulinti grojant drauge su studentais, eksperimentuojant ir diskutuojant. Reikia skatinti pačius muzikantus kvestionuoti sprendimus ir idėjas, lūžio taškas įvyksta tuomet, kai ansamblis ima skambėti, valdyti garsą ir laiką. Tai siekiamybė, o kaip iki to prieiti, yra labai individualu. Žmogus pats turi norėti tam tikro skambesio ir jį girdėti dar prieš paliesdamas instrumentą. Visa tai ir atveda prie jauno muzikanto aistros muzikai. – Ką Tau reiškia solinis grojimas – ar tai labiau asmenybės išraiška, vidinis monologas, ar misija, kreipimasis į kitą? – Man tai yra būdas išreikšti save. Grodama solo į sceną „išnešu“ savo balsą, estetiką ir atveriu vidinį pasaulį. Solistas tarsi turi labai daug laisvės, bet tik tuomet, kai žinai, ką su ta laisve daryti. Tada atlikimas įgauna prasmę ir formą. Rečitalio repertuaro pasirinkimas ir jo atlikimas yra tik tavo rankose. Tai yra terpė, leidžianti įgyvendinti menines vizijas ir nutiesti tiltą tarp idėjos ir klausytojo. Viskas priklauso tik nuo tavęs, nuo to, kiek esi pasiruošęs, įsigilinęs, linkęs dalintis su publika ir atsiverti. Atliekama muzika tampa tavęs paties tęsiniu, tavo balsu. Žaviausia, kad kiekvieną kartą tas balsas gali būti kitoks. Tai tarsi ir dovana, ir pareiga. – Kurie kompozitoriai Tau artimiausi? Ar yra tokių, prie kurių grįžti kaip prie dvasinio šaltinio, ir tokių, kurie kelia iššūkį, bet traukia kaip mįslė? – Mes, pianistai, esame išlepinti fortepijoninio repertuaro, pasirinkimas didžiulis – imk ir grok. Aš visuomet buvau ir esu nepataisoma romantikė. Mano vidiniai orientyrai – XIX ir XX amžių kūrėjai, itin mėgstu skambinti Brahmso, Chopino ir Liszto kūrinius. Pastarasis mane labai domina ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip asmenybė, paradoksali figūra. Negaliu nepaminėti ir kitų, ypač malonus atradimas yra amerikiečių kompozitorė Amy Beach. Dėmesio verti tiek jos fortepijoniniai opusai, tiek kamerinė muzika. Pastaraisiais metais ėmiau vis labiau domėtis šiuolaikine ir minimalistine muzika. Mane įtraukia santykis tarp tylos ir garso, ta asketiška muzikinė drobė, kuri geba sukurti tokį stiprų emocinį foną. Galbūt tai pasąmoningas kontrasto romantinės muzikos repertuarui poreikis, o gal tiesiog priešprieša šiuolaikinio gyvenimo tempui ir aplinkos triukšmui. – Kaip pasirenki konkrečią programą ir ją įgyvendini? – Renkantis programą man svarbiausia keli dalykai. Pirmas klausimas, ar aš myliu tuos kūrinus. Jei taip, nekantrauju sėstis prie fortepijono. Mane domina programos, turinčios idėją ir koncepciją. Tiesiog sudėti niekuo nesusijusius kūrinius ir groti vien iš pianistinio pasitenkinimo man nėra įdomu. Būna, kad kūrinį norėtum groti, bet pati idėja neišsikristalizuoja. Tada ieškai toliau ir galbūt visai netikėtai išgirdus koncertą, perskaičius knygą ar pamačius spektaklį aplanko mūza. – Kas labiausiai nulemia kūrinio interpretaciją – partitūra, emocinis fonas ar gyvenimiškos patirtys? – Manau, kad viskas daro poveikį tiek interpretacijos paieškoms, tiek rezultatui. Na, gal tik partitūra (priklausomai nuo kompozitoriaus) yra nekintamas šaltinis. Žinoma, įkvėpimo apimti mes interpretuojame vienaip, bet atlikę kruopštų darbą su partitūra – kitaip. Kalbant apie patirtis už muzikos ribų, jos būtinos. Menininkui kaip žuviai vandens reikia įkvėpimo ir lavinimosi šaltinių. Nesvarbu, ar tai intelektualinės patirtys, ar „įsižeminimas“ gyvenimiškuose dalykuose. – Ką veiktum, jei nebūtum pianistė? – Manau, vis vien būčiau pasirinkusi kūrybinį kelią. Drąsiai svajodama galbūt būčiau įkūnijusi savo visų laikų aistrą – teatrą. Prieš pradėdama groti fortepijonu lankiau teatro užsiėmimus, bet paskui susikoncentravau į grojimą. Kūrybinės saviraiškos siekiau rašydama pjeses, poeziją, vis dar esu įsimylėjusi teatrą, operą ir režisūrą. – Kokie Tavo artimiausi muzikiniai planai? – Numatyti solo ir kamerinės muzikos koncertai, taip pat ruošiu naują rečitalio programą. Labai daug džiaugsmo teikia susitelkimas į naują repertuarą, tai tarsi kelionė į dar neaplankytas vietas. Ypač vertinu laiką, kai aplinka šiek kiek nurimsta ir didelę laiko dalį galima skirti naujiems kūriniams. Vasarą vesiu meistriškumo kursus Italijoje, rudenį – Kroatijoje. Svarstau apie solinio albumo išleidimą.   Moniką DARS kalbino Ieva PAKALNIŠKYTĖ

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama