Drakula (Dracula: A Love Tale)

Filmui jau gerokai įsibėgėjus, ateina scena, paprastai pradedanti „Drakulos“ ekranizacijas: Džonatanas (Ewens Abid), advokatas iš modernaus Paryžiaus, atvyksta į viduramžišką Rytų Europą, į Valakijos princo Vladimiro Drakulos (Caleb Landry Jones) pilį. Vežėjas jį išmeta vidury miško, nes labiau artintis prie pilies atsisako, ir įduoda medinį kryžiuką, kad padėtų apsisaugoti nuo šėtoniškų jėgų. Šitai Džonatanas, žinoma, iškart atmeta kaip senus prietarus, kurie nedera su jo apšviesta ir racionalia pasaulėžiūra. Viešnagė Drakulos pilyje šią pasaulėžiūrą rimtai išbando, bet vis dėlto pirmasis objektas, kurį jis pastebi šeimininko valgomajame, yra šiuolaikinis gramofonas – kokio, kaip jis sako, dar nėra matęs net Paryžiuje. Taigi tradicinė Drakulos istoriją struktūruojanti priešprieša tarp racionalaus buržuazinės biurokratijos pasaulio – apšvietos superego – ir mitiško feodalinio id čia nėra tokia aiški.

Tuo tarpu Paryžiuje, kur psichiatrinės ligoninės direktorius (Guillaume de Tonquédec) ir bevardis kunigas (Christoph Waltz) bando rasti visos vampyrų padermės kūrėją, jau iškilęs Eifelio bokštas ir ruošiamasi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šimtmečio minėjimui. Revoliucija, žinoma, yra šio modernaus pasaulio gimimo taškas, tačiau, anot gydytojo, artėjanti sukaktis tik paaštrina jo pacientų psichozes. Pati šimtmečio šventė virsta bachtinišku karnavalu, kuris apverčia modernybės principus aukštyn kojom. Tad Paryžiuje pasirodęs princas Drakula čia jaučiasi kaip savas, ši aplinka tobulai tinka jo siekiams suvilioti Džonatano sužadėtinę Miną (Zoë Bleu).

Šią Drakula laiko savo prieš keturis šimtus metų žuvusios žmonos Elizabetos reinkarnacija – ir, kadangi jau prieš tai Mina prisipažino, kad visad jautėsi svetima savo laikmetyje, įtariame, kad jis greičiausiai teisus. Kaip kokioje nors romantinėje komedijoje, galiausiai pačiai Minai tenka rinktis tarp patikimo, bet nuobodaus Džonatano ir paslaptingo princo Vladimiro, o mes, žiūrovai, nė minutei neabejojame, už kurį iš jų sergame.

Nepasotinama meilė, geismas ir netektis tad yra „Drakulą“ varanti jėga, būtent ją simbolizuoja vampyrizmas. Itin efektingoje filmo pradžios scenoje Vladimiras ir Elizabeta ištisas dienas leidžia miegamajame vien mylėdamiesi ir valgydami, atsiriboję nuo išorinio pasaulio, kuris atsidūręs ant griuvimo ribos, nes prie pilies sienų artėja Osmanų armija. Princo generolai turi jį beveik prievarta ištraukti iš meilės guolio ir apvilkti šarvais, kad jotų į mūšį vykdyti savo pareigos Dievui ir Bažnyčiai. Mainais Vladimiras paprašo – arba veikiau pareikalauja – tik vieno: kad Dievas apsaugotų jo žmoną. Vis dėlto Dievas nesugeba įvykdyti savo susitarimo dalies ir Vladimiras jo išsižada tokiu šventvagišku ir begėdišku veiksmu (varžytis gali nebent tik seno Drakulos šukuosena), kad Dievas iš jo atima paskutinę savo malonę, mirtį (vienu metu princas vis bando nusižudyti daugybę kartų šokdamas iš savo pilies bokšto). 

Nuo tada Drakula gyvena draskomas ilgesio ir ryžto susigrąžinti Elizabetą. Kaip tikro romantinio herojaus, jo pastangos kelia ir liūdesį, ir juoką. Jis įsitikinęs, kad tokiai tyrai sielai kaip jo žmonos bus leista vėl grįžti į pasaulį, tad ieško galimų Elizabetos reinkarnacijų. Juodosios mirties metais, pasakoja jis, reinkarnacijos vyko itin intensyviai, tad ieškoti nebuvo lengva. Vėliau jis keliauja po Levantą ir Indiją, kur renka ingredientus, iš kurių Florencijos parfumeriai jam pagamina ypatingus kvepalus. Jais Drakula gali hipnotizuoti žmones ir palenkti juos savo valiai – dar viena keista Bessono detalė, antgamtines ar gyvuliškas vampyrų galias perkelianti ant chemijos mokslo.

Komiškas muzikinis montažas vėliau rodo, kaip Drakula ieško Elizabetos įvairiuose Europos monarchų dvaruose. Dekadentiško ancien régime ištvirkavimai nebuvo pati nemaloniausia paieškų dalis, pripažįsta jis, tačiau kažkurio iš paskutinių Liudvikų dvare bevaisės paieškos jį priveikė. Nusivylęs Drakula pratrūksta ir su savo iltimis „prasieina“ per visą pokylių salę, paversdamas jos svečius vampyrais, kad galėtų ieškoti Elizabetos už jį, o pats užsidaro savo pilyje. Greičiausiai vampyrai plačiau nepaplito Europoje tik todėl, kad didžioji dalis Drakulos palikuonių netrukus atsidūrė po giljotinos ašmenimis.

Bessonas teigia, kad „Drakulą“ parašė specialiai aktoriui Calebui Landry Jonesui, su kuriuo prieš tai dirbo „Dogmene“ (2023). Filmas išties daugiausia laikosi ant jo charizmos, sugebėjimo perteikti Drakulos liūdesį ir nuožmumą, romantizmą ir ironiją. Jo priešininkai palyginti prėski ir vienmačiai, net ir Zoë Bleu vaidinama Mina-Elizabeta. Šiokia tokia išimtis yra Chriztopho Waltzo kunigas vampyrų medžiotojas, turintis būti Drakulos vertas antagonistas. Waltzas tarsi atkartoja savo ankstesnius personažus iš Tarantino filmų – jis visad žino daugiau nei aplinkiniai ir mėgaujasi jų sumišimu, po truputį atskleisdamas savo pranašumą. Deja, filmas neišnaudoja viso potencialo, kurį turi ir aktorius, ir personažas.

Vis dėlto „Drakulą“ žiūrėti smagu ir teikia daug malonumo. Gotikinė Stokerio pasaka – vaisinga medžiaga Bessono cinéma du look stiliui ir jis ją efektyviai išnaudoja. „Penktojo elemento“ režisieriaus žvaigždė nuo 10-ojo dešimtmečio apogėjaus jau šiek tiek prigesusi, ir šis filmas greičiausiai jos iš naujo neįžiebs, tačiau pastaraisiais metais suaktyvėjusiam vampyrų žanrui Luco Bessono „Drakula“ – vertinga duoklė.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama