Animuotas pasaulis

Štai kaimynai latviai nustebino (o gal ir ne) pirmuoju Baltijos šalyse „Auksiniu gaubliu“ ir „Oskaro“ nominacijomis režisieriaus Ginto Zilbalodžio filmui „Potvynis“ („Straume“, Latvija, Belgija, Prancūzija, 2024), kuriuo atsidarys šių metų „Kino pavasaris“. Atsitiktinumas? Turbūt ne, nes sovietiniais laikais ir Latvijoje, ir Estijoje buvo įkurtos animacinių filmų studijos, tik sovietinė Lietuva buvo palikta be profesionalios animacijos. Taigi, atgavus nepriklausomybę, kai kitos šalys turėjo tarptautiniu mastu pripažintų animacijos kūrėjų, lietuviai žengė pirmus žingsnius. Aišku, turėjome Gražiną Brašiškytę, Maskvoje įgijusią animacijos dailininkės statytojos išsilavinimą, tačiau, deja, Lietuvoje jai kurti nebuvo lemta. 

Pradžia teikė vilties

Iki okupacijos turėjome dvi iškilias asmenybes, galbūt, susiklosčius palankesnėms istorinėms aplinkybėms, galėjusias padėti profesionalios animacijos pagrindus ir užtikrinti jos tęstinumą. Tai Vladislavas Starevičius ir Stasys Ušinskas. Starevičių savu menininku laiko ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Rusija bei Prancūzija. Vis dėlto pirmuosius savo lėlinės animacijos (tiksliau, vabzdžių) filmukus jis kūrė Kaune. Galima sakyti, kad būtent Starevičius animaciją iš atrakciono pavertė menu, o žiūrint jau Prancūzijoje sukurto filmo „Lapinas Reinekis“ („Le Roman de Renard“, 1937) įtempto veiksmo scenas ateina mintis, kad nemažą įtaką jam padarė Georges’o Mélièso kinematografiniai triukai. 

Šiandien Starevičius minimas kaip autorius, kuris sustabdyto kadro animacijai suteikė siurrealizmo ir makabriškumo prieskonį, tapdamas tokių menininkų kaip Janas Švankmajeris, Terry Gilliamas ar Wesas Andersonas pirmtaku. Pasak paties Starevičiaus, jis buvo menininkas iš pašaukimo, magas, o ne verslininkas kaip Waltas Disney’us, užtat iš savo kūrinių sunkiai pragyveno. Nors ir būdamas tuomet visiškai naujo animacinio kino stiliaus pradininkas, Starevičius nekūrė naivių siužetų filmų. Tai buvo šmaikštūs, išradingi ir siurrealistiški filmai, pasakojantys apie tuometę visuomenę ir labiau orientuoti į suaugusiųjų auditoriją. 

Deja, Vladislavo Starevičiaus sekėjų Lietuvoje neatsirado ilgus dešimtmečius, tik prieš pat karą, 1938-aisiais, buvo sukurtas garsinis marionečių filmas „Storulio sapnas“. Nesutariama, ar tai tik nufilmuotas spektaklis, ar vis dėlto filmas, tačiau dėl naudojamo montažo, skirtingų kameros rakursų ir planų drįsčiau „Storulio sapną“ vadinti filmu. Šis Stasio Ušinsko kūrinys taip pat buvo orientuotas į suaugusiųjų auditoriją, jis nukelia į didmiesčio naktinį gyvenimą, kur verda miestelėnų aistros ir intrigos, bei primena prancūzų nebyliojo kino žvaigždės Maxo Linderio komedijas. Beje, kurdamas „Storulio sapną“ Ušinskas iškart galvojo apie filmo rodymą užsienio auditorijai, tad jame faktiškai nėra lietuviškų motyvų, o siužetas universalus. Nenuostabu, kad 1939 m. Niujorke parodytas filmas sulaukė nemažo susidomėjimo, o režisierius gavo pasiūlymų kurti animacinį filmą pagal H. Ch. Andersono pasaką. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas planus sugriovė.

Sovietmetis ir pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis

Sovietmečiu Lietuvos animacija, regis, ne evoliucionavo, o pasinėrė į gilų letargo miegą, skirtingai nei vaidybinis ir dokumentinis kinas. Akivaizdu, kad to priežastys buvo ir animacinių filmų studijos neturėjimas, o Gražinos Brašiškytės animacijos, nors joje ir būta lietuviškų motyvų („Gintarinė pilis“, 1959), vis dėlto negalime vadinti lietuviška. 

Animacijos pulsą tuomet Lietuvoje palaikė mėgėjų kino studija „Banga“, įkurta Stepono Uzdono 1958 m. radijo gamykloje Kaune, tačiau filmai dramaturgine prasme labiau priminė skečus ar improvizacijas ir nelabai aišku, į kokią auditoriją jie buvo orientuoti: lyg ir skirti vaikams, tačiau su ironijos potekste, apeliuojančia į suaugusiuosius. Tarp jų buvo ir pirmasis Zenono Tarakevičiaus pieštinės animacijos pavyzdys „Vilkas ir siuvėjas“ (1964). Panašiu metu pradėjo kurti ir Antanas Janauskas, kurio animacinių darbų herojus, pasak Valento Aškinio, režisieriaus alter ego, keliavęs iš filmo į filmą: nuo pirmojo „Iniciatyva“ (1970) iki vėlesnių, pavyzdžiui, 1989-aisiais sukurto „Palankios aplinkybės“, vėliau – „Trumpo sujungimo“ (2003). Tačiau Janausko filmų braižas ilgainiui tampa monotoniškas, o temos atrodo senamadiškos, nelabai ką turinčios bendro su realijomis. Pasak paties režisieriaus, jis visada savo animacijoje naudojo sąlyginę kalbą, tačiau keičiantis laikams ji nė kiek nekito.

Viename interviu Janauskas sakė, kad geras animacinis filmas turi būti sodrus, o ekranas nebūti pasyvus. Šie apibūdinimai labai tinka grafikės Nijolės Valadkevičiūtės, baigusios režisūros studijas Maskvoje, kūrybai. Jos naudojamos technikos itin įvairios, o štai kone į distopinį pasaulį nukeliančiame filme „Perspėjimo signalas“ (1987) dera „stimpankų“ stilistika ir siurrealizmas. Jos animacinį kiną galima vadinti tikru arthausu, orientuotu į suaugusiųjų auditoriją.

Animacijos režisūros studijas Maskvoje baigė ir Ilja Bereznickas, neatsiejamas nuo garsiojo savo animacinio filmo „Baubas“ (1987), nors jo filmografijoje yra gerokai daugiau projektų (taip pat ir tarptautinių). Pasak režisieriaus, kai jis pradėjo kurti, pavyzdžiui, estai jau buvo vadinami klasikais ir pripažinti pasaulyje. Galima sakyti, kad šie žodžiai atspindi ir gana vėlyvą visos Lietuvos animacijos raidą. Bereznickas iš pradžių buvo puikus karikatūristas, tad šaržo, ironijos persmelkta ir jo animacija. Tačiau sakoma, kad į tą pačią upę įbristi dukart neįmanoma, tad režisieriaus ištobulintas ir tik su juo asocijuojamas braižas tapo monotoniškas, temos – per daug vaikiškos suaugusiems ir per mažai suprantamos vaikams, nors pats režisierius teigia, esą jo filmai yra suaugusiojo animacija vaikams. Be to, chaotiška arba trūkinėjanti filmų dramaturgija sunkiai pasiduoda analizei.

Kartu su Ilja Bereznicku studijas Maskvoje baigė ir Zenonas Šteinys. Jau pirmajame jo filme „Buvo buvo, kaip nebuvo“ (1986) galima justi lietuviškumo motyvų: nuo muzikos, primenančios liaudies dainas, iki trispalvės (geltona, žalia, raudona) gaidžio uodegos. Tačiau antrame filme „Dosnumas“ (1988) visiškai atsisakoma karikatūros braižo ir pereinama į pasakų mitologinį pasaulį, kuriame esama ir religinių simbolių (rūpintojėlis). Dar mitologiškesnis – „Kadaise Lietuvoje“ (1990) apie Vilniaus įkūrimo legendą, tačiau, pasak Valento Aškinio, tuomet filmas kritikų buvo sutiktas šaltai, o ir toks animacijos stilius Šteiniui visgi buvo tolimas. Taigi 1993-iaisiais režisierius vėl atsigręžia į karikatūrą ir sukuria komišką filmą suaugusiems „Ironmedis“, iš kurio akivaizdu, kad neprisirišimas prie lietuviškų legendų motyvų išlaisvina kūrėjo fantaziją. Šteinys mirė 1997 m., taip ir nepabaigęs savo autoironiško filmo „Batas“ (jį pabaigė kūrybinė grupė), kuriame vienišas batas, ieškantis savo šeimininko, tapo paties menininko, galbūt tuo metu nesuprasto, metafora.

Truputį vėliau į animaciją atėjusio Valento Aškinio kurti filmai – išskirtinai vaikiškai auditorijai, dažniausiai pasakų ar legendų ekranizacijos, dažnai su moraline potekste. Aškinis daug triūsė dokumentuodamas Lietuvos animacijos istoriją, išleido jos pirmą tomą. 

Tačiau animacijos žavesys slypi ne tik išgalvotame pasaulyje, akivaizdu, kad latvių filmas „Potvynis“ patrauklus ir tuo, kad pasakojama apie postapokaliptinį pasaulį, taigi apeliuojama į šiandienos realijas, tik naudojant animacijos priemones. Juk eiliniam žiūrovui įdomiausia pasakojama istorija, o ne panaudotos technikos – ar tai būtų suaugęs asmuo, ar vaikas. 

Aukso amžius?

Greit prasidėsiančiame „Kino pavasaryje“ įvyks serialo „BFF. Turbo lokys“ (rež. Urtė Oettinger, Ignas Meilūnas) premjera, scenarijų jam rašė Marija Kavtaradze ir Titas Laucius, tad norisi tikėtis rimto produkto. Vasario mėnesį kino teatruose pasirodė Igno Meilūno kartu su lenkais Marcinu Wasilewskiu ir Łukaszu Kacprowicziumi režisuotas serialas vaikams „Barbora“. Meinardo Valkevičiaus režisuotas trumpametražis filmas „Patrikas“ („The Perfect Fit“) šių metų pradžioje tapo pirmuoju lietuvišku animaciniu filmu, pasiekiamu „Disney+“ platformoje. 2021-aisiais buvo surengta Tarptautinė animacijos diena, jau ne pirmus metus Lietuvoje vyksta net du animacijai skirti tarptautiniai festivaliai – „Tindirindis“ bei animacijos ir videožaidimų festivalis BLON, o kur dar lietuviški filmai, atrinkti ir apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose. Regis, situacija sparčiai gerėja. Akivaizdu, kad įtakos tam turėjo ir profesionalų rengimas aukštosiose mokyklose: 2002-aisiais animacijos studijų kursas pradėtas dėstyti VDA Fotografijos ir medijų meno katedroje, o nuo 2003 m. – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. 

Peržiūrėjus nemažai dabartinių animacijos režisierių filmų, susidaro gana platus teminis ir stilistinis spektras: kiekvienas kūrėjas savitas, ne vieną galima atpažinti iš jam būdingo braižo. Akivaizdu, kad naujoji karta praplėtė animacijos suvokimą. Štai Skirmanta Jakaitė kuria kiną apie vidinio gyvenimo geografiją: filme „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (2011) pasakodama apie motinos ir dukters santykius tarytum kuria siaubo atmosferą, taip perteikdama žmogiškosios psichikos niuansus susidūrus su praradimo ir išsiskyrimo baime. Režisierė savo animacija geba perteikti vidines būsenas, sunkiai išreiškiamas žodžiais. „Neeuklidinėje geometrijoje“ (kartu su Solveiga Masteikaite, 2013) gana melancholiškomis spalvomis pasakojama apie stipriausią, bet kartu ir daugiausia skausmo sukeliantį meilės jausmą bei jo padarinius, galimybes ir negalėjimą pamilti vėl. 

Tarpdisciplininio meno kūrėja, filmo „Purga“ (2023) bendraautorė Gintarė Valevičiūtė- Brazauskienė viename interviu pasakojo, kad animacija – tai mąstymo būdas: objektą ar idėją galima ne tik animuoti, bet ir reanimuoti, atgaivinti, išjudinti, suteikti gyvybę ir pan. Jos nuomone, animacija gali turėti įvairias hibridiškumo formas. Viena iš režisierę dominančių temų – istorinė atmintis, puikiai perteikta kartu su Antanu Skuču kurtame filme „Purga“, nukeliančiame į tremties laikus ir atšiaurią Trofimovsko salą Arktyje. Savo autorinį bei teminį braižą išgryninusi ir Eglė Davidavičė. Jos kine pasakojama apie savęs suvokimą ir prisijaukinimą, o nuolat judančios linijos, iš kurių gimsta objektai, nepasiduoda gravitacijai. Eksperimentavimas ir žaidimas gyvomis linijomis leidžiasi laisvai interpretuojami ir vaizduojami, ypač filme „Gimimas“ (2017). 

Į komercinį ar, veikiau, plačiai šeimų auditorijai skirtą animacinį kiną orientuojasi Meinardas Valkevičius. Kūrėjo braižas – ryškios spalvos, patrauklus, visiems suprantamas vaizdas ir pasakojimas. Tokiuose darbuose kaip „Patrikas“ (2022) ar „Kakė Makė: mano filmas“ (2023) gręžiamasi į vaikams svarbias ir universalias temas: pritapimą, tačiau ir buvimą savimi, fantazijos išlaisvinimą, o istorijas užbaigia neperspaustas moralas. Vizualiai patrauklią animaciją kuria ir Gediminas Šiaulys, tačiau, skirtingai nei Valkevičiaus, šio režisieriaus filmuose daugiau poetikos, kurios suteikia ne tik vaizdas, bet ir specialiai filmams parinkta ar sukurta muzika. Pasak režisieriaus, animacija dėkinga tuo, kad galima drąsiai eksperimentuoti, tad, pavyzdžiui, jo filme „Kaukai“ (2017) mažajam žiūrovui apie mirtį ir gyvenimo ratą pasakojama ne tiesmukai, o siūlomas antgamtiškas, kone pagoniškas jos prisijaukinimas. 

Aptarti ir paminėti visus kūrėjus, tarp jų ir plataus diapazono Antaną Skučą, prireiktų viso „Kino“ numerio (gal ir ne vieno). Taigi, kad teksto skaityti nepabostų, paprašiau kelių animacijos režisierių lakoniškai apibūdinti animacijos padėtį Lietuvoje, taip pat pasidalinti įžvalgomis, kas gi yra geras animacinis kinas, ir išvardyti įdomiausius XXI a. animacinius filmus, kurie galbūt priartins ir Lietuvos žiūrovus prie animacijos pasaulio.

Iš pirmų lūpų

Ar egzistuoja Lietuvoje skirtingos animacijos mokyklos?

Skirmanta Jakaitė: Nežinau. Kuriu animacinius filmus, bet nesu kompetentinga vertinti, ką galima vadinti animacijos mokykla, ko ne.

Gediminas Šiaulys: Taip, galima kalbėti apie skirtingas kartas, bet vis dėlto labiau apie laiko pajautą, temų pasirinkimą, estetiką. Pavyzdžiui, režisierė Skirmanta Jakaitė tarsi priklausytų ankstesnei kartai, tačiau ji yra nepaprastai šiuolaikiška kūrėja: ir formos, ir temų pasirinkimu bei jų pateikimu. O yra jaunų režisierių, kuriančių „senus“ filmus. 

Eglė Davidavičė: Sunku kalbėti apie animacijos mokyklas, nes kiekvieno režisieriaus kelias savitas ir individualus, turiu omeny, kaip jis atėjo į animaciją. Dėl to Lietuvos animacinio kino įvairovė braižo, technikų požiūriu yra didelė, ir vargu ar galima sakyti, kad kažkokia animacijos mokykla egzistuoja. Mes turime VDA, kurioje yra animacijos specialybės kursas, kurį baigė ir Gintarė Valevičiūtė, ir Skirmanta Jakaitė, Antanas Skučas, bet Igno Meilūno atvejis visai kitas, nes jis, regis, atėjęs ne iš menų srities, o amato išmokęs per praktiką. Taigi visi keliai į animaciją labai skirtingi, man tuo nacionalinė animacija ir graži, kad ji nėra vienoda. Turbūt pasižiūrėję kokių dvidešimties filmų programą negalėtume pasakyti, kad va, tai lietuviški filmai. Nors galbūt, jei tokia animacijos mokykla gyvuotų, tai suteiktų, sakykime, saugumo, rimtumo jausmą būsimiems animacijos režisieriams. 

Agata Tracevič: Nepasakyčiau, kad Lietuvoje turime aiškiai išskiriamas animacijos mokyklas – mūsų kūrėjai labai individualiai žvilgia į estetiką ir istorijų pasakojimą, todėl galime džiaugtis gana įvairiaspalviu lietuviškų animacinių filmų katalogu. Nematau vienos dominuojančios krypties Lietuvos animacijoje – turime filmų ir suaugėliams, ir vaikams, įvairiausių stilių ir temų. Manau, kad tai didelis privalumas, suteikiantis daugiau kūrybinės laisvės.

Kokia, jūsų nuomone, dabartinė animacijos padėtis?

 S. J.: Lietuvos animacijos laukas labai įdomus, kūrėjai tokie skirtingi – yra lėlinės, pieštinės, tapytos animacijos, 3D, virtualios realybės kūrinių. Mūsų nedaug ir kiekvieno autoriaus kūriniai unikalūs.

G. Š.: Sakyčiau, Lietuvos animacija dabar išgyvena aukso amžių. Labai stiprūs nauji režisieriai, paleista didžiausia mūsų kino istorijoje animacinio serialo „BFF. Turbo lokys“ gamyba, bendradarbiaujama su dideliais užsienio animacijos projektais.

E. D.: Manau, padėtis labai nebloga, man atrodo, kad kasmet sukuriama bent pora kokybiškų ir profesionalių animacinių filmų, kurių meninė vertė tikrai gana aukšta, tad tuos filmus matau ne Lietuvos, bet pasaulio kontekste. Be to, po truputį atsiranda ir konkurencija, tačiau smagu, kad animacijos režisieriai išlieka nuoširdūs sau ir naudoja tas priemones bei technologijas, kurios geriausiai leidžia jiems papasakoti istorijas. Džiugu, kad technikų įvairovė tokia plati, o studentiški darbai laisvesni, labiau primenantys eksperimentus, tačiau studijos tam ir skirtos. Pavyzdžiui, Ignas Meilūnas kuria labai kokybišką lėlinę animaciją, o kartu turime ir braižą, kurį labai gerai galime atpažinti, pavyzdžiui, Skirmantos Jakaitės arba Gedimino Šiaulio. Tad labai smagu, kad kasmet yra ko laukti. 

A. T.: Žvelgiant globaliai, animacijos lopšys – Šiaurės Amerikos industrija – pastaruoju metu patiria tam tikrų iššūkių. Tačiau kitur pasaulyje animacija labiau klesti, tampa labiau pastebima – taip pat ir Lietuvoje. Mūsų animacijos bendruomenė auga ir stiprėja, festivaliuose vis dažniau pasirodo įdomių, stiprių filmų. Aišku, visuomet norisi daugiau – finansavimo, žiūrovų ir t. t., bet svarbu mokėti džiaugtis tuo, ką jau turime.

Kokios vyrauja temos ir kokių norėtųsi daugiau?

S. J.: Į šį klausimą galėtų atsakyti animacijos istorikai ar tyrėjai. Man atrodo, animacijos Lietuvoje nėra sukuriama tiek daug, kad dominuotų temos, kiekvienas filmas yra atskira teritorija. Aš neturiu pageidavimų temoms, įdomu matyti, kas vyksta, džiaugiuosi, kad galiu nustebti ir nežinoti, ko tikėtis.

G. Š.: Temos išties labai įvairios, ir tai džiugina. Man visada atrodo stipru, kai autoriai pasirenka asmenines temas, kuria apie tai, kas gyva, o ne tiesiog ekranizuoja pasakas. Tai paliečia. Eglė Davidavičė yra geras pavyzdys.

E. D.: Prieš trejus ar ketverius metus surengtoje Animacijos dienoje, kur vyko lietuviškos animacijos retrospektyvinis seansas, man pasirodė, kad visi filmai gana tamsūs. Minėjau, kad animacija lyg ir įvairi, bet iš tiesų yra tokio vienodumo: tamsumo, miško, slogios nuotaikos, ir tai truputėlį liūdina. Atrodo, dabar gyvename neramiame pasaulyje, bet jame, bent jau man, norėtųsi šviesos. Tokį uždavinį keliu ir sau – kalbėti apie kažką, kas vis dėlto baigiasi viltingai. Šviesiose temose gali atsirasti tam tikrų skaudulių, problemų, tačiau geriau kalbėti neapsunkinant žiūrovo, nekuriant slegiančio jausmo įspūdžio, kai ir taip gyvename labai triukšmingais ir neramiais laikais.

A. T.: Lietuvos animacijoje įprasti jautrūs, lėti filmai be dialogų – ir tai puiku. Vis dėlto būtų įdomu pamatyti kažką nutrūktgalviškesnio – galbūt mokslinės fantastikos, fantasy, komedijos žanro animacijos. Miuziklų,

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama