Neišsemiama epocha
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Jau norėjau recenziją pradėti žodžiais, kad sėkmingai kunkuliuojantys Čiurlionio metai įsuko į finišo tiesiąją, kai ties tuo posūkiu buvau išmušta iš vėžių ir nublokšta į kelio pakraštį: Čiurlionio metai pavirto politikų prekybos kultūra metais... Ką gi, Čiurlionis ne tokius tamsius laikus išgyveno. Tad keliuosi nuo šalikelės ir kviečiu branginti tai, kas sudaro mūsų kultūros vertę ir kokybę.
Lietuvos nacionalinė filharmonija rugsėjo 20 d. pradėjo jau 85-ąjį koncertų sezoną. Skambėjo Nacionalinio simfoninio orkestro programa „Čiurlionio kodas III“. Čiurlionio gimtadienio išvakarėse vykęs koncertas įprasmino mūsų genijaus amžininkų ir bičiulių kūrybą, jo laikmečio retrospektyvą ir kontekstą. Skambėjo Čiurlionio uvertiūra „Kęstutis“ (Jurgio Juozapaičio instrumentuotė), lenkų kompozitorių Ignaco Jano Paderewskio, Eugeniuszo Morawskio-Dąbrowos ir vokiečių simfoninės poemos žanro viršukalnės – Richardo Strausso (kurio partitūras studijavo ir persirašinėjo Čiurlionis) – opusai. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo pagrindinis kviestinis dirigentas Victorienas Vanoostenas, skambino lenkų fortepijono žvaigždė Szymonas Nehringas.
Koncertą iškilmingai pradėjusi Čiurlionio simfoninė uvertiūra „Kęstutis“ atvėrė dar vieną, istorijos smėlio beveik užpustytą, lietuviškos muzikos istorijos puslapį. Uvertiūrą simfoniniam orkestrui Čiurlionis 1902 m. sukomponavo Leipcige, studijuodamas Carlo Reinecke’s kompozicijos klasėje ir nuolat turėdamas kovoti su primetamais formaliais reikalavimais. Uvertiūra Leipcige nebuvo atlikta, vėliau visai pražuvo. Laimei, stebuklingai išliko geram draugui Morawskiui siųstas klavyro rankraštis, nors nepilnas. Vis dėlto, anot Vytauto Landsbergio, kūrinio vaizdą galima susidaryti remiantis Čiurlionio laiškuose Morawskiui ir broliui Povilui užrašytais tam tikrais apibūdinimais. „Kuris nors šių dienų kompozitorius galėtų restauruoti „Kęstučio“ įžangą (trūksta 19 taktų), prikurti kodą, instrumentuoti visą veikalą (klavyre yra kai kurių Čiurlionio nuorodų), ir turėtumėm tokios bendraautorystės išgelbėtą reikšmingą, tikriausiai repertuarinį mūsų kultūrinio palikimo puslapį“, – rašė Landsbergis 1986-aisiais savo knygoje „Čiurlionio muzika“.
Šios svarbios misijos ėmėsi kompozitorius Jurgis Juozapaitis, 1993-iaisiais restauravęs ir instrumentavęs „Kęstutį“. Po metų uvertiūrą pirmą kartą atliko Robertas Šervenikas su LMTA studentų orkestru (ji gyvuoja orkestro repertuare iki šių dienų), 1995 m. 120-osioms Čiurlionio gimimo metinėms skirtame koncerte Nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrinį atliko Valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Tais laikais galbūt deramai nebuvo įvertintas Juozapaičio įdėtas triūsas, talentas ir atkurtos partitūros istorinė reikšmė. Dabar yra žinių apie susidomėjimą atgimusiu kūriniu ir užsienyje. 2019 m. Čiurlionio kūrinių (tarp jų yra ir uvertiūra „Kęstutis“) simfoniniam orkestrui kompaktinę plokštelę įrašė („Baltic Mobile Recordings“) Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, išleido garsi Suomijos muzikos įrašų leidykla „Ondine“. Taigi Čiurlionio partitūra gyva ir gražiai skamba: neprimoderninta, o Juozapaičio atkurta laikantis visų autentiškų ženklų, atskleidžianti epišką vaizdinį, dainą primenantį bangavimą, pastoralines nuotaikas, santūrias čiurlioniškas spalvas, polifoninius raštus. „Čiurlionio kodo III“ koncerte maestro Vanoosteno vedamas Nacionalinis simfoninis orkestras visa tai perteikė nuoširdžiai ir pagarbiai, o neišlikusi ir talentingai Juozapaičio sukomponuota pabaigos koda tolstančiais timpanų žingsniais nuvedė tarsi į nebūtį, į istorijos slėpinius, kurie su Čiurlionio tyrinėjimais vis gilėja ir platėja.
Prasmingai sudarytą koncerto programą tęsė po epiškojo „Kęstučio“ kitokias čiurlioniško laikmečio spalvas atvėręs elegantiškas, jaunatviškai nerūpestingas, blizgančiai virtuoziškas, emocingas Čiurlionio amžininko pianisto, politiko ir kompozitoriaus Ignaco Jano Paderewskio trijų dalių Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll – jaunojo kūrėjo ilgai rašytas ir užbaigtas 1888 m. Paryžiuje, po metų atliktas Vienoje. Ne pirmą kartą Nacionalinėje filharmonijoje koncertuojantis jaunas lenkų pianistas Szymonas Nehringas, nelyginant pats Ignacas, koncertą skambino laisvai, nuotaikingai, partitūroje nardydamas kaip žuvis vandeny. Orkestras neatsiliko gyvybingumu, tembrų žaisme, sudarė kone idealią darną su solistu. Bisui pianistas publikai įteikė pagarbią dovaną, itin jautriai ir raiškiai paskambindamas Čiurlionio Preliudą H-dur (VL 186).
Nustebino bent jau man negirdėta Čiurlionio artimo draugo ir bendramokslio Varšuvoje Morawskio simfoninė poema „Nevermore“ („Niekada“, 1911), įkvėpta amerikiečių romantizmo poeto ir novelisto Edgaro Allano Poe kūrybos (konkrečiai pasakojamojo eilėraščio „Varnas“ – „The Raven“). Čia gana ryškiai atsiskleidžia modernėjantis Morawskio mąstymas, netikėta muzikinės kalbos raiška. Nacionalinis simfoninis orkestras, vedamas maestro Vanoosteno, sėkmingai supažindino su Morawskio talentu tembrais (ypač gražiai skambėjo mediniai pučiamieji), įdomia melodikos plėtote kurti paslaptingą, niūroką nuotaiką, kuri vaizdingai ir ryškiai perteikia literatūrinių šaltinių esmę. Įdomus kūrinys. Tiesa, buvo juntama tam tikra Richardo Strausso įtaka, o tai koncerto programoje pasitarnavo kaip prasmingas perėjimas prie paties Strausso opuso, vainikavusio visą koncertą.
Strausso simfoninę poemą „Mirtis ir pragiedrėjimas“ („Tod und Verklärung“), perteikiančią filosofinį, apibendrinantį žvilgsnį į menininko gyvenimą ir mirties atėjimą, Nacionalinis simfoninis orkestras atliko itin pakylėtai, užsidegęs, su neįtikėtina tutti jėga, numalšinama poetiškai lyrinių melodijų pynėmis, atskirų balsų intymiais pokalbiais (ypač žavėjo pirmojo smuiko Rasos Vosyliūtės ir fleitininko Giedriaus Gelgoto jautrumas garsui). Orkestras skambėjo kaip vienis ir, atrodytų, be jokių pastangų pasakojo simbolistine ištarme perteikiamas bendražmogiškąsias tiesas. Reikia pripažinti, kad dirigento Vanoosteno akivaizdžiai mėgstamas autorius Richardas Straussas ir gana dažnas jo atlikimas Nacionaliniam simfoniniam orkestrui leidžia vis labiau atsiskleisti ir išlaisvėti interpretacijos atžvilgiu.
O Čiurlionio epocha, kurios žinomiausius ir mažai žinomus autorius bei jų šedevrus pristato prasmingas filharmonijos ciklas „Čiurlionio kodas“, yra neišsemiama ir kaip niekad vėl aktuali. Kaip ir pats Čiurlionis, kurio kodą šiemet įvairiausiomis formomis stengiasi įminti bei įprasminti ne tik Nacionalinė filharmonija, bet ir visa Lietuva.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama