Guli? Guliu. Kiek laiko? Nuo ryto

Yra pjesių, kurias rašo žmonės, patys nesusidūrę su aprašomu fenomenu. Ir yra pjesių, parašytų remiantis asmenine patirtimi. Tarp šių pjesių milžiniškas skirtumas. Visada girdėti, ar autorius savo kailiu žino, apie ką kalba. Jeigu žino, pjesė paprastai būna pilna pačių keisčiausių detalių, kokių niekada nesukurtum apie temą mąstydamas iš atstumo. Tos detalės, beje, labai tiksliai atpažįstamos žiūrovų, kurie irgi asmeniškai susidūrę su aprašoma patirtimi. Pauliaus Ignatavičiaus „Kodas F32“ – kaip tik tokia pjesė. Joje viskas intensyvu, sodru ir integruota, tačiau visiškai tikra. Sukurta teatrui, tačiau pilna gyvenimo. Čia galima pasitikėti kiekvienu žodžiu, nors drauge visai nenori, kad už to slypėtų tikro žmogaus istorija. Deja, tokių žmonių yra daug, jų istorijos – negirdimos, suslapstytos tarp sienų. Visoms joms tinka vienas ir tas pats: „Guli? Guliu. Kiek laiko? Nuo ryto.“

Andros Kavaliauskaitės Alytaus miesto teatre pastatytas ir pačios vaidinamas monospektaklis „Kodas F32“ pagal Ignatavičiaus pjesę yra kur kas rėksmingesnis už depresija sergančio žmogaus retoriką, tačiau nuoširdus ir susirūpinęs. Spektakliui būdingas didelis tempas ir – paradoksalu – nuolatinis evoliucionavimas, kurio depresija sergančiojo gyvenime visai nebūna. Vis dėlto, ko gero, maždaug taip sergančiajam atrodo visas savo gyvenimą toliau gyvenantis pasaulis – skubrus ir reikalaujantis „greičiau susitvarkyti“. Neatsitiktinai vienas gražiausių spektaklio gestų – stilizuotas terapeutės baksnojimas delnu per riešą: nesvarbu, ką ir kiek laiko kalba, savo kūne ji visada palaiko šį ritmą. Kad sukeltų einančio laiko jausmą tam, kuriam laikas sustojo.

Spektaklio prasminiai brangakmeniai – svirplių svirpimas, liaudies dainos, kurioms labai tinka gilus ir stiprus Kavaliauskaitės balsas, bei kartkartėmis ekrane sušmėžuojanti grafika, kurioje yra elniukų. Šios detalės išduoda, kad visas pasakojimas – tai dukters, vis šūktelinčios „TET! TET!“, prisiminimai apie tėvą. Dukteryje kartu atgyja ir visi kiti šios istorijos personažai, tiesa, kur kas mažiau mieli ir švelnūs už elniukus, kartais galbūt pernelyg ekspresyvūs, kartais – itin trankūs muzikiniu požiūriu, išmušantys iš vėžių žiūrovą ir įtraukiantys jį į kažką tarp archetipinės pasakos ir šiuolaikinio reels’o, tarp senolių lopšinių ir tiktoko mashup’ų. Žiūrovas tiesiog užbombarduojamas informacija bei poveikiu, ir iš tiesų suima noras galėti ilgiau pabūti su liaudies dainomis, pasilikti su vaiko pasakomis – abu šie žanrai gražiai atskleidžia Kavaliauskaitės aktorinį potencialą.

Spektaklyje galbūt pirmą kartą patiriu tokį įkrautą kvapo, kaip poveikio žiūrovui, panaudojimą: žiūrovas regi, kaip aktorei atnešami du buteliukai kvepalų, kaip ji apipurškia jais svarbiausius sceninės tikrovės objektus – kabantį medinį lėktuvėlį, krėslą, striukę. Žiūrovą tuoj pat pasiekia stiprus kvepalų aromatas. Jis nuo pat pradžių atlieka reikšmingą vaidmenį, tačiau tik ilgainiui paaiškėja, kokia jo prasmė: kvepalais stengiamasi užmaskuoti tą negyvybę, kuri laikosi namuose, kai juose gyvena depresija sergantis žmogus. Tokia mikrožinutė puikiai suvokiama tų, kurie yra patyrę tai savo gyvenime: tie žmonės žino, kad depresija turi kvapą. Lygiai kaip žino, kokia neįveikiama užduotis yra įkalbinti depresija sergantį žmogų keltis, išeiti į lauką; neatsitiktinai spektaklyje tai daroma ne kartą, ir būtent tai – toks, regis, paprastas dalykas – kelia didžiausią frustraciją.

Ypatinga vieta spektaklyje tenka duonai. Jos laužymas ir dalijimas, apskritai duonos vaizdinio pasitelkimas teatro spektakliuose nėra retenybė. Tačiau šiame darbe namie kepta duona kaip simbolis tiesiog šokiruoja – tai vienas galingiausių buitinių depresijos antonimų: depresijos apimtuose namuose niekada negaruoja pyragai, niekas neminko duonos. Prieš duonos mizansceną įvykstantis vaiko pokalbis su Viešpačiu šitą duoną įkrauna magiškumo: koks iliuzinis yra vaiko pašnekesys su Dievuliu, tokia iliuzinė ir duona.

Spektaklio pabaigoje režisierė ir aktorė kreipiasi tiesiogiai į žiūrovus, kviesdama juos sustiprinti ryšį su savo tėčiais, ragindama net jiems parašyti, kviesdama norinčiuosius po spektaklio pasiimti po ryšulėlį, kuriame galės palikti raštelį. Mano nuomone, tai sutrikdo spektaklio realybę ir paverčia ją socialine akcija. Spektaklis dėl to tiesiog sugriūva. Žiūrovas praranda galimybę mąstyti apie kūrinį laisvai ir megzti su juo kokį tik nori ryšį – jis įpareigojamas atnaujinti ryšį su tėčiu. Bet koks įpareigojimas, kurio imasi meno kūrinys, iškart užbaigia jo kaip meninio reiškinio egzistenciją: juk iš tiesų jo paskirtis be tiesioginių raginimų sukelti žmogui jausmą, impulsą, mintį. Leisti jam pačiam viduje „susikelti tėtį“ ar bet ką kita, koks-skirtumas-ką.

Bet kuriuo atveju po „Kodo F32“ kitaip mąstysime apie po kilimais slepiamus blizgius saldainių popierėlius; kitaip matysime kalendorius, kuriuose nebežymimos datos, kada einama pasitikti elnių; kitaip girdėsime pasakas apie berniukus, kurie prašo Dievulio atnešti tėčiui dovanų akį ir ausį – nes jis „nebegirdi“ ir „nebemato“. Geriausia dalis – kad Ignatavičiaus pjesė neužsiima jokia hierarchija: joje palaikomos ir bandomos suprasti visos pusės. Ir tos, kurios guli nuo ryto, ir tos, kurios kas dieną nepailsdamos viliasi, kad nebegulės.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama