Neprilygstama „Toskos“ interpretacija

Rugsėjo 19 d. nuskambėjus paskutiniams Giacomo Puccini „Toskos“ garsams žaibiškai praskriejo mintis: kodėl šios jaudinančios, dideliu profesionalumu pažymėtos Lietuvos atlikėjų interpretacijos nefiksuoja mūsų radijas ir televizija?! Ją išsaugoti tiesiog privalu. Šiais laikais, kai nuolat pasigiriame aukštomis technologijomis, nepakanka vienos recenzijos ir saujelės gerą atmintį turinčių asmenų. Atmintyje išsaugoti dalykai nugula į prisiminimus, kuriais gali tikėti, gali netikėti, o kuo prisiminimus pagrįsi, jei garsu ar vaizdu fiksuoto įrodymo nėra?

Mūsų kultūros istorijoje panašių pavyzdžių apstu. Pamenu, kažkada įvairiuose šaltiniuose ieškojau bent kokio konkretesnio fakto apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skambinimą, kokio profesionalumo, techninio ir meninio lygio jis buvo. Ir ką gi, radau, kad mėgo improvizuoti, dar daug romantiškų atsidūsėjimų, gražių žodžių, bet nieko konkretesnio. Tenka guostis, kad profesionalių muzikantų, juolab muzikos kritikų, Čiurlionio laikais beveik nebuvo, kaip ir Lietuvos valstybės. Čia iš istorijos, betgi turime daugybę pavyzdžių iš naujesnių ir visai nesenų laikų. Mūsų radijas kartais transliuoja gyvai įrašytus (kitokių jis seniai nebedaro), bet nelabai sėkmingus koncertus, todėl kyla įtarimas, kad atlikėjai prieš transliacijas jų nėra perklausę, nes išgirdę galbūt nė neleistų transliuoti... Pradėjusi garsiai reikšti savo pasipiktinimą sužinojau, kad šią „Toską“ LRT vis dėlto įrašė Kaune, Pažaislio festivalyje. Ką tai reiškia? Ateičiai užfiksuotą atlikimą lauko sąlygomis. Ar toks įrašas gali prilygti parengtam LVSO koncertų salėje? Abejoju...

„Toską“ atliko solistų ansamblis, puikiai derėjęs ne tik jautrumu muzikos raiškai, precizišku ir gyvu dainavimu, bet ir tinkamais balsų charakteriais bei tembrais. Tai Kseniya Bakhritdinova (Toska), Edgaras Montvidas (Kavaradosis), Kostas Smoriginas (Skarpija), Joris Rubinovas (Andželotis), Arūnas Malikėnas (Zakristijonas), Mindaugas Jankauskas (Spoleta), Aleksandras Kunskis (Piemenėlis), Kauno valstybinis choras (vadovas Robertas Šervenikas), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vadovas Vytautas Miškinis). Grojo Valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius.

Dar šių metų pradžioje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) taip pat įvyko koncertinis „Toskos“ atlikimas, kuriame dainavo garsūs užsienio solistai. Veikalas skambėjo su kupiūromis. Šiame LVSO variante opera pateikta be jokių kupiūrų. Svarbiausia, ją labai gerai atliko išimtinai lietuvių muzikantai ir dainininkai be jokios užsienio žvaigždžių pagalbos. Tiesa, Montvidas ir Smoriginas plačiai reiškiasi užsienio teatruose, tačiau Lietuvos nėra išsižadėję, dažnai dainuoja koncertuose, operų spektakliuose, o Montvidas jau keleri metai yra Pažaislio festivalio meno vadovas. Beje, pirmiausia tos pačios sudėties „Toska“ ir nuskambėjo šiame festivalyje.

Nenutylėsiu, būta netikėtumų, kai iš anksto reklamuota Toskos atlikėja Aušrinė Stundytė dėl nežinomų asmeninių priežasčių atsisakė dalyvauti. Laiko iki premjeros buvo likę nedaug. Pažaislio festivalio meno vadovui ir operą rengusiam Gintarui Rinkevičiui teko patirti išties nemalonią staigmeną. Problemą išsprendė Montvidas, šią partiją pasiūlęs LNOBT solistei Ksenijai Bakhritdinovai. Ji sutiko ir niekada nedainuotą partiją išmoko per nepaprastai trumpą laiką, viso labo dešimt dienų. Tiesą sakant, susižavėjau jos ryžtu, darbštumu ir pasiektu rezultatu – jos Toska skambėjo pagirtinai, su visais reikalingais draminiais akcentais ir gero lygio vokalu! Puccini muzika tartum išlaisvino solistės asmenybę, atvėrė negirdėtus balso obertonus, spalvas, naujus vokalo resursus. Ksenijos Toska ir be grimo bei scenos atributų gyveno pilnakraujį gyvenimą, tokį, kokį jai suteikė kompozitorius.

Tą patį reikėtų pakartoti ir apie visus kitus atlikėjus, pradedant vakaro jubiliatu Montvidu. Solistas svajojo padainuoti šią partiją ir tam išmintingai rengėsi. Pasak jo, privalai būti sudainavęs tam tikrus vaidmenis, kol prieini prie šio. Vienas vaidmuo veda prie kito, staigių šuolių daryti nereikia. Dainininko karjeros kelią prieš savaitę nušvietė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, recenzuodama jubiliejinį jo koncertą Operos ir baleto teatre, tad nesiplėsiu. Pastaruoju metu solistas daugiausia dėmesio skyrė Chosė partijai operoje „Karmen“. Šį vaidmenį atliko Bazelio, Ciuricho, Lozanos teatruose, jau pakviestas dainuoti ir Berlyno „Deutsche Oper“. Visai neseniai Klaipėdos festivalyje su teatro orkestru jis dainavo Lohengriną maestro Rinkevičiaus diriguojamoje Richardo Wagnerio operoje, kiek anksčiau – Eriką „Skrajojančiame olande“ Šiaurės operoje („Opera North“). Montvidas kviečiamas į Europos miestuose rengiamus koncertus, kuriuose skamba stambios formos kūriniai. Portugalijoje jis dalyvavo atliekant Leošo Janáčeko „Glagolines mišias“, Antono Brucknerio „Te Deum“, Miunchene – Albano Bergo „Voceko“ koncertiniame pastatyme, diriguojant Simonui Rattle’ui.

Koncerte jo įkūnytas Kavaradosis žavėjo nepriekaištinga vokaline technika, gyva emocija, skriejančia tiesiai į klausytojo širdį. Jautrus frazavimas, gražus frazių ir melodijų legato, kokybiškos aukštos natos, dėmesys dinaminiams niuansams, muzikos stiliaus suvokimas – tai pastaruoju metu ypač sėkmingai jo naudojami resursai, interpretuojant skirtingų stilių muziką. Greta išraiškingų solinių arijų puikiai atlikti duetai su Toska, emocingai skambėjo tragiškos paskutinio veiksmo scenos.

Skarpijos vaidmenį kūręs Kostas Smoriginas atsiskleidė kaip sodraus tembro brandus bosas-baritonas. Solisto dainavimas buvo tobulas vokalo ir vaidybos požiūriu. Laisvai valdomas turtingų spalvų balsas leido jam atskleisti visus Skarpijos charakterio bruožus – žiaurumą, įniršį ir sproginėjantį erotizmą, siekiant Toskos kūno mainais už Kavaradosio gyvybę. Meilindamasis Toskai Skarpija imasi apgaulės, sukeldamas jai pavydą. Šiems muzikos epizodams Smoriginas suteikė subtilių balso spalvų, aksominio minkštumo.

Pagirtinai savo partijas atliko Malikėnas, Rubinovas ir Jankauskas, kiekvienas suradęs tinkamų priemonių kuriamiems vaidmenims. Malikėnui ypač gerai pavyko perteikti bažnyčiai uoliai tarnaujančio Zakristijono charakterį, kurio partija kompozitoriaus valia šiek tiek šaržuojama. Sėkmę laidavo pasitelktas specifinio skambesio balso tembras ir komiškas teksto skandavimas. Jauniausiam atlikėjui Kunskiui teko nedidukė piemenėlio partija, atlikta gražiu diskantu.

Valstybinis simfoninis orkestras, „Ąžuoliukas“ ir Kauno valstybinis choras šiame koncerte taip pat žėrėjo. Orkestras grojo išraiškingai, emocingai ir tiksliai, kaip ir balkone dainavę chorai, o visą operos vyksmą su gausiomis emocinėmis bangomis ir sukrečiančiomis kulminacijomis valdė energinga ir jautri Rinkevičiaus ranka. Muzika vykstančią dramą pasakojo taip vaizdingai ir įtaigiai, kad teatrinių dekoracijų nepasigedome.

Šis 37-ojo sezono pradžios koncertas greta paskyrimo Montvido penkiasdešimtmečiui pasipildė dar vienu įvykiu. Kostas Smoriginas buvo apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Sveikinimai visiems šio išskirtinio vakaro dalyviams!

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama