Po daugybės įžangų – „Lietuviai“ nacionalinėje scenoje

Rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvyko Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ („I Lituani“) premjera. Tai pirmasis šios prieš pusantro šimto metų sukurtos operos repertuarinis pastatymas Lietuvoje. Tiesa, po nepriklausomybės atkūrimo „Lietuviai“ mūsų krašte skambėjo ne kartą, pradedant 1991 m. parodytu Čikagos lietuvių operos ir LNOBT spektakliu, tačiau šie atlikimai buvo proginiai ir vienkartiniai. 2009 m. minint Lietuvos vardo 1000-metį, LNOBT parodė specialų pastatymą Trakų pilies kieme. Nuo 2020 m. LNOBT koncertiniai atlikimai keletą metų skambėjo Liepos 6-ąją Valdovų rūmų kieme. Koncertinį atlikimą parengė ir Nacionalinė filharmonija, minėdama savo 80-metį, o vėliau išleido puikiai įrašytą kompaktinę plokštelę. Tačiau operos spektaklis tik gyvuodamas teatro scenoje gali suteikti publikai galimybę visavertiškai pažinti kūrinį.

Naująjį pastatymą su savo komanda kūrė patyręs operos meistras, argentiniečių režisierius Hugo De Ana, jis taip pat yra spektaklio scenografijos ir kostiumų dailininkas. Premjeras dirigavo Ričardas Šumila, dainavo puikūs solistai – tiek pirmosios, tiek antrosios (rugsėjo 6 d.) sudėties. Tačiau ši opera ir jos kelias į Lietuvą yra apaugę tokiais įvairiais kontekstais, kad pastatymo aptarimą pradėsiu nuo jų.

„Lietuviai“ sukurti pagal žymaus mūsų kraštų romantiko Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“ (1828). Žinoma, dainuojamas ne Mickevičiaus, bet libreto autoriaus Antonio Ghislanzoni pagal Mickevičių parašytas tekstas italų kalba, veiksmas taip pat vyksta pagal libretisto užduotą planą. Tačiau pirmavaizdis svarbus, nes būtent poemos tema apie XIV a. Lietuvos ir Kryžiuočių ordino priešpriešą paskatino garsiąją Ricordi leidyklą, globojusią ne vieną žymų italų kompozitorių, atkreipti dėmesį į šį kūrinį, atliepusį tuometinius besivienijančios Italijos visuomenės siekius, ir pasiūlyti ką tik Milane išgarsėjusiam Ponchielli kurti operą.

Nors „Konrado Valenrodo“ veiksmas vyksta viduramžiais, Mickevičiaus iškeltos patriotinės temos labiau atspindėjo XIX a. dvasinę „temperatūrą“ valstybingumą ir net vardą žemėlapiuose praradusių Lietuvos ir Lenkijos teritorijose, kai atviras pasipriešinimas po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų tapo nebeįmanomas. Poemos pradžioje pateikiama Machiavelli citata: „Dovete adunque sapere, come sono due generazioni da combattere... bisogna essere volpe e leone“ – „Todėl turite žinoti, kad yra du kovos būdai... reikia būti lape ir liūtu.“ Valenrodas – tai lietuvis Valteris, „infiltravęsis“ į kryžiuočių gretas ir tapęs jų magistru, bet širdyje nepamiršęs tėvynės, juolab kad Lietuvoje paliko mylimą žmoną Aldoną. Konradas / Valteris įkūnijo dvilypę „lapės“ ir „liūto“ būtį – nuo kūrinio pavadinimo net kilo valenrodizmo sąvoka: kai tampant savu ir prisitaikant priešo stovykloje iš vidaus griaunama priešo galia.

Beje, pagrindinio veikėjo pirmavaizdžiui pasitarnavo realus istorinis asmuo – XIV a. gyvenęs didysis kryžiuočių magistras Konradas von Wallenrode, kuriam valdant (1391–1393) kryžiuočiai buvo atžygiavę iki Vilniaus ir beveik įveikę sostinės gynybą, tačiau turėjo atsitraukti dėl keisto didžiojo magistro sprendimo atšaukti kariuomenės vadą Wildsteiną iš pareigų. Tikrasis Wallenrode greičiausiai nebuvo lietuvių palaikytojas, tačiau Mickevičiui labiau rūpėjo ne istorinė tiesa, bet galimybė poetiškai perteikti jam aktualias idėjas.

O kas rūpėjo kompozitoriui ir ką mes girdime bei matome scenoje? Poetizuotas, legendinis operos siužetas tapo pagrindu Ponchielli sukurti Milano „La Scala“ teatrui, kuriame 1874 m. įvyko premjera, didingą trijų veiksmų operą su prologu – veikalą, kuriame solistai galėtų ir turėtų demonstruoti virtuoziškumą, bel canto, skambėtų įspūdingi chorai, spalvingi orkestriniai epizodai, dalyvautų baletas, scenovaizdis stebintų efektais, o kūrinį užbaigtų katarsinis tragiškas finalas. Ponchielli „Lietuviai“ – tai Grand opera (didžiosios operos) žanro veikalas, savotiškas graikų tragedijos atitikmuo XIX a. muzikinio teatro scenoje. Tokia pat yra, pavyzdžiui, Verdi „Aida“.

Beje, „Lietuvių“ premjera Milane buvo sėkminga, vėliau opera rodyta kituose Italijos teatruose, nukeliavo net iki Buenos Airių ir Montevidėjo, tačiau perkopus XX a. slenkstį buvo beveik pamiršta. Prieš karą „Lietuvius“ norėta rodyti Kaune, tačiau veikalą tik 1981 m. pastatė Čikagos lietuvių opera. O į Lietuvą „Lietuviai“ atkeliavo jau atkurtos nepriklausomybės laikais.

Naujuoju pastatymu LNOBT, sakytume, įvykdė daugelio kartų puoselėtą savotišką moralinį įsipareigojimą į nacionalinio teatro repertuarą įtraukti vienintelę operą, kurios pavadinime minimas tautos vardas. Kita vertus, šis repertuarinis pasirinkimas atitinka šiuolaikinę tendenciją ieškoti pamirštų, muzikos istorijos paraštėse atsidūrusių autorių ar jų kūrinių ir juos prikelti naujam gyvenimui.

„I Lituani“ yra itališka opera – čia net kryžiuočiai savo menėse linksminasi skambant nuotaikingai muzikai, kurios lengvumas mums asocijuojasi su itališku muzikiniu charakteriu. „Lietuviai“ atitinka klasikinės italų operos standartą ir ta prasme, kad reikalauja stiprių solistų. Rugsėjo 5-ąją dainavo Denys Pivnitskyi (Konradas / Valteris), Viktorija Miškūnaitė (Aldona, jo žmona), Tadas Girininkas (Albanis, senas vaidila), Eugenijus Chrebtovas (Arnoldas, lietuvių kunigaikštis, Aldonos brolis), Konstantinas Tomanas (Vitoldas). Rugsėjo 6 d. pasirodė Kristianas Benediktas, Sandra Janušaitė, Liudas Norvaišas, Steponas Zonys ir Alfredas Miniotas. Tai buvo dvi stiprios, viena kitai nenusileidžiančios solistų sudėtys. Tiesa, per pirmąją premjerą buvo juntama daugiau jaudulio, galbūt dėl to, kad premjeros rytą atsisakyta spektaklį rengusio dirigento Gianlucos Marcianò paslaugų dėl jo galimo dalyvavimo muzikiniuose renginiuose Rusijoje. Prie dirigento pulto force majeure aplinkybėmis stojo Ričardas Šumila, tad spektaklio atlikėjams teko derintis vieniems prie kitų iškart premjeroje. Antroji premjera atrodė muzikiniu požiūriu stabilesnė, o ir sceninio vyksmo atžvilgiu vieningesnė.

Rugsėjo 5 d. dainavęs tenoras iš Ukrainos Pivnitskyi turi puikų, stiprų balsą ir labai išraiškingai įkūnijo Konrado dramą; tik kartais atrodė, kad galingai išgaunamos viršutinės natos dėl emocijų pertekliaus vos vos išsprūsta iš intonacinės kontrolės. Įkūnydama Aldoną, Miškūnaitė įrašė dar vieną svarbų vaidmenį į savo nemenką repertuarą. Kaip visuomet aktoriniu požiūriu artistiška solistė, regis, ir dainuodama labiau akcentavo retorinę išraišką – emocijas, dramą. Miškūnaitė labai tiksliai perteikė visus reikiamus šios išties nelengvos partijos niuansus (ko verta vien Aldonos arija!), tuo pademonstruodama puikų pasirengimą; bet dar norėtųsi tolygesnio melodinio vedimo. Girininkas raiškiai ir užtikrintai atliko Albanio vaidmenį – dainininko vokalinė forma pasigėrėtina. Chrebtovo Arnoldas buvo įtikinantis, išraiškingas, vokalinė partija gerai parengta, dainininkas puikiai jaučiasi tiek dainuodamas solo, tiek ansamblinėse scenose. Jaunosios kartos solistas bosas Tomanas gražiai debiutavo Vitoldo vaidmeniu, stengdamasis kurti įtikinamą charakterį.

Rugsėjo 6 d. spektaklis suteikė galimybę išgirsti labai gerai tarpusavy derantį solistų ansamblį. Nuostabiai dainavo Sandra Janušaitė, regis, Aldonos partija parašyta jai – jos stipriam ir ištvermingam sopranui. Kad ir ką Jaunušaitė darytų šiame pastatyme, ką ir kaip dainuotų, atrodė, kad taip ir turi būti, taip ir turi skambėti. Ji organiškai suaugo su atliekama partitūra ir jos interpretacijos muzikalumas leido be išlygų mėgautis opera. Kristiano Benedikto dainavimas džiugino ausį puikia tartimi, tikslia interpretacija ir šiltu muzikalumu. Jo Valteris perteiktas sceniškai korektiškai, o su Janušaite jie sudarė derantį scenos duetą; tiesą sakant, ne pirmą kartą – galima prisiminti ir jųdviejų daugiau nei prieš dešimtmetį nepamirštamai dainuotus Otelą ir Dezdemoną Verdi „Otele“ arba Zygmundą ir Zyglindą Wagnerio „Valkirijoje“ (abu pastatymai Eimunto Nekrošiaus). Liudo Norvaišo (Albanio) sodrus, bet neperspaustas bosas gražiai įsiliejo į operos visumą, leido mėgautis melodinga Ponchielli muzika. Steponas Zonys tiksliai vokaliniu ir aktoriniu požiūriu įkūnijo Arnoldą. Labai gerą įspūdį padarė jaunosios kartos boso Alfredo Minioto Vitoldas – balsas skambėjo laisvai ir lakiai. 

LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) šioje operoje, kurioje chorui tenka ypač daug medžiagos, pademonstravo aukščiausią meistriškumą. Pasirodė ir baletas (choreografas Michele Cosentino). Dirigentui Ričardui Šumilai teko nelengva užduotis staigiai perimti spektaklį. Premjera skambėjo gerai, niekas „nesugriuvo“, antrą vakarą, regis, – net vieningiau. Bet dar norėtųsi, kad atsirastų platesnio masto muzikinė spektaklio „makro“ logika, muzikinių procesų vedimas ir platus jų matymas – ryškesnė interpretacija, ne tik atlikimas.

Spektaklis labai vizualus, su scenografija ir kostiumais (Hugo De Anos) sąveikauja šviesų dizainas (dailininkas Valerio Alfieri), yra ir vaizdo projekcijų (dailininkas Sergio Metalli). Elementų gausa siekiama sužadinti žiūrovų vaizduotę, jų tikrai daug, tačiau visi ženklai pagrįsti libretu.

Sakyčiau, jei teatras įvykdė moralinį įsipareigojimą Lietuvoje pastatyti šią operą, kiekvienas save gerbiantis operos mėgėjas turėtų jausti kultūrinį įsipareigojimą ją pamatyti. Žinoma, tuomet vertėtų nusiteikti visam vakarui teatre: niekur neskubant, palikus dienos rūpesčius už teatro durų – taip, kaip daro tikra itališkos operos publika!

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama