Tas saldus jausmas apsigavus

Pasaulyje yra vos keli vaizdiniai, kuriuos galima stebėti valandų valandas ir jie niekad nepabosta: ryškiai šviečiantis ugnies liežuvis, bangų mūša begalinio vandenyno plote ar kamuolys, tiksliai skrendantis į krepšinio lanką arba į žonglieriaus rankas. Šie skirtingi vaizdai turi bendrą bruožą – stebėdami juos tikime tuo, kas nepaaiškinama, tikime lemiama akimirka arba paslaptimi. Būtent tokio tikėjimo vedami rugsėjo 6 d. žiūrovai rinkosi į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę, kurioje pristatytas žongliravimo ir magijos kupinas spektaklis „Heka“. Tą patį vakarą, kai šiuolaikinio cirko entuziastai stebėjo „Heką“, krepšinio gerbėjai būrėsi prie ekranų žiūrėti Europos čempionato rungtynių. Ir viena, ir kita veikla tą vakarą tapo paveikia emocine patirtimi, kupina ovacijų, įsitraukimo ir netikėtų grimasų. Abiem atvejais žiūrovus vienija ne tik žvilgsnio intensyvumas, bet ir pasąmonės noras patikėti neįmanomu. Juk kas, jei ne magijos troškimas, leidžia iki paskutinės sekundės tikėtis pergalės, esant akivaizdžiai taškų persvarai?

Ar „Menų spaustuvės“ komanda, suderinusi spektaklį rodyti būtent pirmąjį rugsėjo šeštadienį, nujautė šį paralelinį kontekstą, nežinia. Ir vis dėlto „Heka“ nepasiduoda foninei konkurencijai – spektaklis nuo pat pirmų akimirkų kviečia įsitraukti į iliuzijos žaidimą, prilygstantį sporto sirgaliaus patiriamam jauduliui. Žaidimą tik paliudija raudonai apsirengęs pasakotojas, neaiškios tapatybės veikėjas, be perstojo kartojantis, kad galbūt jis yra legendinės Londono trupės „Gandini Juggling“ įkūrėjas Seanas Gandini, o gal tik juo apsimetantis aktorius.

Ši abejonė tampa įvadu į visą spektaklio struktūrą, paremtą nuolatiniu perėjimu tarp realybės ir fikcijos. Spektaklis, pavadintas pagal senovės egiptiečių dievo Atumo savybių personifikaciją, susieja žongliravimą, magiją ir performatyvumą į virtinę nenuspėjamų etiudų. Kai kuriose scenose šios disciplinos atliekamos vienu metu, kitose žaidžiama forma ir turiniu. Vienoje iš scenų pasakotojas improvizuoja stand up’o komediją, kitoje skaito ištrauką iš magijos istorijos veikalų, vėliau trupė ją skanduoja skirtingomis kalbomis, žongliruodama kamuoliukais. Spektaklis „Heka“ nėra vien trupės žongliravimo ir magijos aukštos technikos demonstracija. Jo misija – apeliuoti į žiūrovo vaizduotę, praplėsti suvokimo ribas ir pasiūlyti alternatyvų būdą matyti kasdienybę. Tai išryškėja siurrealistinėse scenose, kuriose, pavyzdžiui, du žonglieriai dėvi vienas kelnes ir žongliruoja kaip vienas keturkojis kūnas, primenantis graikų mitą apie pirmykščius žmones. Kitoje scenoje aktorius žongliruoja trimis skirtingo dydžio žiedais, kol šie tarsi pradeda gyventi savo gyvenimą ir pakimba ore prieš šeimininko valią. Tai akimirka, kai iliuzija pasiekia kulminaciją, įkvėpdama tikėjimą stebuklu.

Spektaklyje „Heka“ juntamas aiškus noras sugrąžinti žiūrovui vaikišką požiūrio tašką – tą naivų, bet tyrą susidomėjimą. Todėl čia atsiranda ir elementų, primenančių ankstyvąjį cirką, noras žadinti pirmapradžius nuostabos bei baimės jausmus. Scenografija ir dramaturginė struktūra primena be trukdžių veikiantį mechanizmą, tarsi estetinį perpetuum mobile. Tačiau už šios harmonijos slepiasi griežta logika. Praėjusiais metais „Menų spaustuvės“ festivalyje „Helium“ rodytas trupės „Tall Tales Company“ spektaklis „Square Two“ atskleidė, kad už paprastų žongliravimo modelių slypi sudėtinga matematika. Tą patį galima pasakyti ir apie „Heką“ – čia kiekvienas gestas apskaičiuotas, veiksmas numatytas iš anksto.

Be to, spektaklyje galima atpažinti ir vizualiųjų menų įtaką. Kai kurie sprendimai primena „De Stijl“ judėjimą ar net kubizmo formas. Pavyzdžiui, scena, kai mergina sėdi prie ilgo balto stalo ir atlieka keistus, vėliau į trumpas fantasmagoriškas istorijas išsiplėtojančius veiksmus: jos rankos dauginasi, kojos skyla, plaštaka virsta keistu padaru. Finalinėje scenoje šis vaizdas kartojasi, tačiau žiūrovui atsukama kita perspektyva. Stalas pasuktas, o triukų mechanizmai atskleidžiami. Taip paaiškėja, kad „suskilusios“ kojos atitrūkusi dalis iš tiesų priklausė kitam, po stalu pasislėpusiam atlikėjui. Ši dramaturginė struktūra sukuria žiedinę kompoziciją, padedančią abstrakčiomis idėjomis suteikti spektakliui užbaigtumo pojūtį. O kūrybinis pasirinkimas atskleisti magijos triuko užkulisius – drąsus sprendimas. Tačiau ši scena tampa paveiki tik tiems žiūrovams, kurie trokšta sužinoti techninį magijos triuko išpildymą. Kiti tam ir atėjo, kad apsigautų.

Galiausiai „Heka“ primena, kad žiūrėdami ir cirką, ir krepšinį tikime ne tik technika ar fizika, bet ir trupučiu stebuklo. Spektaklio pabaigoje, atskleidus triuką, iš salės pasigirsta juokas – palengvėjimo ir apgaulės džiaugsmo mišinys. Galbūt įdomiau nežinoti ir likti suklaidintam? Išeidamas iš salės supranti, kad garsiausios ovacijos skiriamos ne gudriems mechanizmams, o mūsų pačių troškimui bent trumpam patikėti nepatikimu. Dėl šio išeities taško „Heka“ tampa ne tik dar vienu kultūriniu renginiu, bet ir priminimu, kad menas, kaip ir žaidimas, gyvena iš žiūrovo atidaus, bet kartu naivaus žvilgsnio.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama