Algirdui Drevinskui – aukščiausias dainininko įvertinimas Vokietijoje
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Saulėtą Lietuvos Valstybės dienos šventės sekmadienį, liepos 6-tąją, iš Vokietijos atskriejo džiugi žinia: mūsų tėvynainis, dainininkas, tenoras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, ilgametis Saro krašto Sarbriukeno Valstybinio teatro solistas Algirdas Drevinskas pelnė aukščiausią dainininko Vokietijoje įvertinimą – Kammersänger garbės titulą. Saro žemės kultūros ministrė Christine Streichert-Clivot, pasibaigus Mozarto operai „Užburtoji fleita“, kurioje pamėgtą Tamino vaidmenį A. Drevinskas yra atlikęs daugiau nei 100 kartų, scenoje jam įteikė raštą, liudijantį šio prestižinio garbės vardo suteikimą.
Algirdas Drevinskas, dainavimo studijas baigė prof. Virgilijaus Noreikos klasėje prieš tris dešimtmečius. Sėkmingai studijas pratęsęs prof. Jozefo Loiblio klasėje Graco meno universitete Austrijoje,1998 m. ten įgijo magistro laipsnį su pagyrimu. Tais pat metais dainininkas tapo nuolatiniu Valstybinio Sarbriukeno teatro solistu, dainuojančiu pagrindines partijas. Solidaus kūrybinio kelio eigoje dainininkas sukūrė per 100 lyrinio ir dramatinio tenoro bei komiškų vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, dalyvavo daugiau nei 90 stambios formos vokalinių-simfoninių kūrinių atlikime. A. Drevinskas dainavo Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lietuvos teatruose bei muzikiniuose festivaliuose Europoje, Japonijoje, JAV.
Garbingo apdovanojimo proga Giedrė Kaukaitė pakalbino Algirdą Drevinską.
Mielas Algirdai, esame pažįstami ilgiau kaip tris dešimtmečius, nuo pat Tavo studijų Vilniuje laikų. Kaip šiandien jautiesi sulaukęs šio išskirtinio apdovanojimo?
Esu laimingas, tarsi pakylėtas! Mums, meno žmonėms, įvertinimas yra svarbi gairė, drauge liudijimas, kad esi teisingame kelyje. Juolab, kad save laikau ne tik dainininku, bet ir savotišku neoficialiu Lietuvos kultūros pasiuntiniu, juk daugumai žmonių iš viso pasaulio būnu pirmas sutiktas „gyvas“ lietuvis.
O kaip tą teisingą kelią įvardytumei konkrečiau?
Debiutavau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dar antrame studijų kurse, tad po 34 metų veiklos šis aukštas įvertinimas liudija, kad išlikau ištikimas savo kriterijams, stengdamasis būti garbingu, nemesdamas kelio dėl takelio, kitiems nepavydėdamas, rūpindamasis savaisiais įsipareigojimais, tobulėjimu ir dvasine pusiausvyra. O manasis kelias – kurį ir laikau tikslu – dar tęsiasi, tebedainuoju, su kolegomis sutariu, turiu puikią šeimą. Kas gali būti nuostabiau!
Džiaugiamės, galėdami visų klasikinio dainavimo meno gerbėjų Lietuvoje vardu Tave kuo nuoširdžiausiai pasveikinti. Beje, kas Tave pasveikino pirmieji? Kolegos? Kas dar?
Žinoma, pirmieji – tai publika, kolegos, tie, kurie buvo šio spektaklio salėje ir scenoje. Na, ir, aišku, šeima: žmona, taip pat dainininkė, sopranas Elizabeth Wiles ir abu vaikai – dukra Klara ir sūnus Julius. Ypač džiaugiuosi gimtojo Biržų miesto Vlado Jakubėno meno mokyklos direktorės Editos Timukienės sveikinimu. Juk ten vaikas būdamas pradėjau pažintį su muzika. Ir dabar kone visas vasaras su vaikais (ir jei žmona tuo metu negastroliuoja) visi kartu atostogas leidžiame mano lietuviškoje tėviškėje. Išskyrus, kai atostogavome žmonos tėviškėje Teksaso valstijoje, JAV. Galiu pasigirti, kad karvę pamelžti dar nepamiršau!
Pirmieji susitikimai su būsima profesija visiems mums be galo svarbūs. O kaip įvardytumei svarbiausius savojo sceninio kelio etapus?
Man pasisekė, kad be meno mokyklos Biržuose, vienas pirmųjų mano pedagogų buvo puikus dirigentas Kazys Kšanas Klaipėdoje, vėliau, aptikus vokalinius duomenis, susitikau su ryškia Sergejaus Larino asmenybe Vilniuje, akademijos parengiamajame kurse. O jam išvykus iš Lietuvos, buvau laimingas, patekęs į profesoriaus Virgilijaus Noreikos klasę. Tačiau manasis, turbūt, prigimtinis tikslumo ir aiškumo troškimas, atsisakant pasitaikančių apgaulingai „mistinių“ dainavimo įvaizdžių, sutapęs su nuoširdžiu bičiulės Violetos Urmanos paraginimu, paskatino sėsti į traukinį ir kone be cento kišenėje atvykti pas profesorių Jozefą Loiblį į Gracą. Čia aptikau pilniausią vokalinio meno fizinio proceso principų ir meninės išraiškos vienovę. Gautos žinios ir praktika padėjo nepasimesti po ilgesnio laiko sugrįžus į Vilnių dainuoti Alfredą Verdi „Traviatoje“, kiek vėliau ir Idomenėją to paties pavadinimo Mozarto operoje, o juk nacionalinio teatro akustika gana sudėtinga. Jaučiuosi įgijęs konkretų profesinio saugumo jausmą.
Tai galiu patvirtinti. Kai prisiklausiusi Tavo pasakojimų pati atvykau į profesoriaus Jozefo Loiblio kursus Grace, stebėjau ir Tavo pamokas. Tu būtum idealus vokalo pedagogas! Pabaigai tradicinis klausimas: kokie kūrybiniai ir asmeniški lūkesčiai?
Kai scenoje sukurti 108 įvairiausi, dideli ir maži, dramatiški ir linksmi vaidmenys, sudainuota daugybė stambios formos kūrinių solo partijų, suvoki, kad jau yra sukaupta rimta profesinė patirtis ir svarus repertuaro bagažas. Tačiau profesinis smalsumas tebekirba, rūpi nauji vaidmenys ir oratorijų partijos. Repetuoju būsimą kito sezono pradžios premjerą – egzotišką Imres Kálmáno operetę „Hercogienė iš Čikagos“. Esu dėkingas naujai savo teatro vadovybei už pagrindinį Princo Sandoro vaidmenį.
Palinkėsime Algirdui Drevinskui didelės sėkmės, tęsiant kūrybinę ir laimingo asmeninio gyvenimo kelionę.
***
Kammersänger (vyrams) ir Kammersängerin (moterims) terminas atsirado Vokietijoje ir Austrijoje monarchų laikais, XVII–XVIII amžiuje, kai dainininkai tarnavo kunigaikščių ar karalių rūmuose ir buvo didikų tiesiogiai globojami. Analogiški terminai egzistuoja Švedijoje ir Norvegijoje, iš dalies ir Danijoje. Šiandien šis titulas nebesusijęs su rūmų tarnyba ir tapo prestižiniu garbės vardu, suteikiamu operos ar klasikinės vokalinės muzikos dainininkams, turintiems ilgą ir sėkmingą kūrybinę biografiją, už jų už išskirtinius nuopelnus kultūrai. 2009 m. Kammersängerin garbės titulas suteiktas Violetai Urmanai Austrijoje. Algirdas Drevinskas – antrasis mūsų tėvynainis dainininkas šiemet Vokietijoje pelnęs Kammersänger garbės vardą.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama