Neramaus laiko skambesys

Kasmetinis, jau 29-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje šiemet vėlgi generavo kelis sluoksnius idėjų, atliepiančių aktualias visuomenės būsenas ir kultūros vaidmens apmąstymus. Festivalio organizatoriai – Thomo Manno kultūros centras, vadovaujamas Linos Motuzienės, ir jo tarptautinio kuratoriumo nariai – skelbė šių ir artimiausių metų temą „Išniręs laikas“ bei šių metų potemę – „Tikėjimas“. Temos pasirinkimas grįstas citata iš Williamo Shakespeare’o „Hamleto“: „Išniro laikas“ (angl. The time is out of joint). Tai, pasak organizatorių, nuoroda į mūsų laikų jauseną, kai griūva senosios tvarkos, nyksta vertybinės gairės, ateina nenuspėjamų virsmų pojūtis, o žmogus paliekamas vienas priešais nesuprantamas, nevaldomas jėgas. Kuratoriumo pirmininkės Irenos Vaišvilaitės žodžiais, „tokios krizės lydi žmonijos istoriją nuo seniausių laikų ir visose kultūrose galima rasti reakcijų į didžiųjų, grėsmingų ir tragiškų virsmų patirtis“. Pasak jos, žmogiškumą ir žmogaus vertę teigiančią asmens laikyseną klasikinė Europos kultūra įvardijo dorybėmis. Antikos dorybes (išmintį, teisingumą, tvirtybę ir saiką) krikščionybė papildė trimis, kurias vadino didžiosiomis, – tikėjimu, viltimi ir meile, pabrėžiant, kad visos jos kyla iš tikėjimo. Tad būtent šios dorybės pasirinktos artimiausių trijų festivalių potemėmis. Šiemet festivalis susitelkė į tikėjimą, kaip vieną iš veiksnių, suteikiančių stiprybės, ką minėjo ne vienas Žodžio programos dalyvis (Laura Sintija Černiauskaitė, iš dalies Viktoras Bachmetjevas, Giedrė Kazlauskaitė, viena iš esė konkurso laureačių Dovilė Gervytė).

Kasmet stebina, kaip su nūdienos Lietuvos ir pasaulio aktualijomis surezonuoja Thomo Manno gyvenimo įvykiai ir kontekstai, kuriuos atskleidžia Žodžio programos svečiai. JAV Dartmuto universiteto profesorė Veronika Fuechtner (pokalbio moderatorius Antanas Gailius), tyrinėjanti migracijos, lyties ir kultūrinio tapatumo temas vokiečių literatūroje, nustebino atskleidusi Manno motinos Julios Mann, dariusios didžiulę įtaką rašytojo estetinei pasaulėvokai, brazilišką kilmę. Kaip svarbus dėmuo viešnios pranešime iškilo rasizmo, kitokios tapatybės priėmimo reiškinys – skaudi istorinė realybė, kuri matoma ir Manno šeimos biografijoje. „Thomas buvo sūnus migrantės, kuri ne tik išmoko vokiečių kalbą, bet ir turėjo pereiti kultūrinės bei socialinės adaptacijos procesą, kurį ji savo atsiminimuose aprašė kaip trauminį“, – teigia Fuechtner.

Taip pat pirmą kartą į Nidą atvykęs literatūros tyrinėtojas, germanistas Martinas Mittelmeieris pristatė savo naują knygą „Heimweh im Paradies: Thomas Mann in Kalifornien“ („Namų ilgesys rojuje: Thomas Mannas Kalifornijoje“, pokalbį moderavo istorikė Ruth Leiserowitz). „Klausimas apie tėvynę tampa gana aktualus, kai tenka emigruoti, o „ilgesys“ susijęs su klausimu, kuris nuolat lydi Thomą Manną ir atsiskleidžia kūriniuose „Lota Veimare“ arba „Daktaras Faustas“: kas buvo su vokiečiais, kad jie pasidavė nacizmo gniaužtams?“ – dar prieš susitikimą į Leiserowitz klausimą atsakė Mittelmeieris. Savo pranešime Manno humanizmą jis apibūdina kaip „neapsiribojantį sekmadieninėmis gražbylystėmis bei apeliavimu į žmogaus gerumą, teisingumą ir grožį, bet žino apie jame tvyrančią tamsą. Kuris tą tamsą taip parodo mene, savo romanuose, kad ji galėtų būti sutramdyta politinėje plotmėje, – tai urbaninis demoniškumas, kaip pats yra kartą sakęs.“

Visą aktualijų panoramą palietė filosofas Viktoras Bachmetjevas (pokalbį moderavo Aurimas Švedas). Akcentuočiau jo nagrinėtą mūsų santykio su sovietmečio patirčių sukuriamomis traumomis klausimą. Pranešimo temą bene labiausiai priartinęs prie hamletiškojo „išnirusio laiko“, jis teigė, kad laikas „išnyra“ (sugriūva), kai pradeda rodytis praeities šmėklos (aliuzija į Hamleto tėvo šmėklą). „Šmėkla iš praeities yra ryškus sutrikusios epochos, neišspręstų praeities neteisybių ženklas. Dabar vis išnyra sovietinės praeities ženklai, tačiau, paradoksas, juo intensyviau jie trinami, juo labiau rėžia akį. Svarbu neįsileisti šmėklų įviliojamiems į prieblandą. Tempkime jas šviesą“, – ragino filosofas.

Kaip svarbus teminis sluoksnis šių metų festivalyje driekėsi jubiliejinės – Thomo Manno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių – gijos. Ypač Muzikos programoje abiejų asmenybių kontūrai ir jų laikmečio kūrybiniai kontekstai prasmingai įsikomponavo į skirtingų atlikėjų pasirodymus, pradžiugindami darnia sąveika ir naujais atradimais. Muzikos programų sumanytoja ir kuratorė Vytautė Markeliūnienė įvardijo muzikos, kaip laiko meno, parametrą, kuris visokeriopai skleidėsi kiekviename koncerte. Beje, Žodžio programoje laiko sąvoka ir įvairios jo prasmės (kaip netikėtai išnirusio ar drastiškai „išnarinto“, istorinio dokumentikoje ar meninio literatūroje, asmeninio biografinio ar bendruomeninio laiko) buvo apmąstomos bene visų dalyvių: nuo Veronikos Fuechtner ir Martino Mittelmeierio iki Viktoro Bachmetjevo, Giedrės Kazlauskaitės, esė konkurso laureatų Kristinos Alsytės ir Jono Valonio; jos taip pat glūdėjo ir Kino naktų filmuose.  

Festivalio pradžios vakaras liepos 12-ąją ryškiai liudijo neramiam „išnirusiam laikui“ svarbius dalykus. Apie tai savo kalboje priminė nuoširdus festivalio globėjas ir bene visų jo renginių lankytojas Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Cornelius Zimmermannas. Pasidžiaugęs Vokietijos ir Lietuvos bendradarbiavimo epicentre matomu Th. Manno festivaliu, kuriame vieninteliame viskas verčiama į vokiečių ir iš vokiečių į lietuvių kalbą (tobulai vertėjaujant Jūratei Žukauskaitei, koncertus Vytautei Markeliūnienei ir Rimai Povilionienei komentuojant taip pat dviem kalbomis), Manną ir Čiurlionį pavadinęs bendros europinės tapatybės dalimis, ambasadorius akcentavo ir politinę bendrystės reikšmę. Anot jo, turime remti Manno humanistinę dvasią, kaip ir jis sunkiu metu prisiimti atsakomybę ir nelikti nuošaly nuo politinių procesų. „Šiemet kalbame apie atsakomybę ir tikėjimą. Pasauliui kyla grėsmė dėl įsigalinčio populizmo, tad privalome ginti savo vertybes“, – sakė ambasadorius. Pasisakymo pabaigoje jis pasidžiaugė liepos 7-ąją Nidoje įvykusiu išskirtiniu renginiu, kai pirmajai Th. Manno kultūros centro direktorei, dvylikos festivalių organizatorei Vitalijai Teresai Jonušienei buvo įteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžius, dalyvaujant Vokietijos ir Lietuvos prezidentams. Prieš pirmąjį koncertą Jonušienė buvo pagerbta ambasadoriaus inicijuotais aplodismentais, o paskutinio koncerto metu garbiajai direktorei padėką festivalio vardu išreiškė Vytautė Markeliūnienė, įteikdama įspūdingą gėlių puokštę ir dedikuodama koncertą.

Pirmasis muzikinis vakaras savo įprastoje erdvėje – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – uždavė deramą toną visai koncertinei savaitei. Pirmą kartą festivalyje pasirodęs 2019 m. susibūręs vokalinis ansamblis „Duodeco“ (Augustė Andrijauskaitė, Justina Leinartaitė, Ūla Zemeckytė, Gintarė Kulikauskytė, Paulius Klangauskas, Gabrielius Gaidamavičius, Arūnas Maliukas ir dainuojantis vadovas Povilas Vanžodis) pademonstravo puikų europietiškos kultūros išmanymo ir atlikimo estetikos derinį. Vokaliniai a cappella perlai (Juano del Encinos, Williamo Byrdo, Henry Purcello, Antono Brucknerio, Moseso Hogano, Erico Whitacre’o ir kitų) nuo Renesanso, religinių ir pasaulietinių dainų iki šiuolaikinių autorių skambėjo itin darniai ir jautriai subalansuotais tembrais bei dinamika, kai to reikia, subtiliai paryškinant atskirų balsų linijas, kartais dainininkams keičiant vietą ir taip sukuriant savitą, skoningą choreografiją. Išskirčiau Charles’io Villierso Stanfordo „The blue Bird“ su kitoje bažnyčios pusėje prie vargonų soluojančia Leinartaite ir neįtikėtinai darniu, skaidriu bendru skambesiu. Ypač įsiminė tarp užsienio autorių į programą įtrauktas ir jauno lietuvio kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus „Pavasario madrigalas“ (Vytauto Mačernio žodžiai), parašytas sekant Renesanso stiliumi. Ansambliečiai jį atliko labai stilingai, lengvai, žaismingai, tarsi perteikdami savo jaunatviškus įspūdžius, potyrius. Programą „Duodeco“ baigė daugiabalse, mąslia ir graudoka Roberto Lucaso Pearsallo „Lay a Garland“ („Uždėk jaunamartei vainiką ant karsto“), o nuoširdūs aplodismentai (netgi atsistojus) sausakimšoje bažnyčioje dar kartą patvirtino, kad Th. Manno festivalio publikai nereikia dirbtinio šventiškumo ar fanfarų. Bisui ansamblis gražiai interpretavo Čiurlionio „Oi, giria giria“ – tarsi užbaigdamas visą sakralinį muzikos ritualą, atskleidusį, kas šiems dainininkams svarbu, artima, vertinga.

Neperdedu sakydama, kad Th. Manno festivalis – vienintelė vieta, kur galima išgirsti ką tik iškilusias ir pasaulyje jau pripažįstamas vokalo meno žvaigždes. Kaip meistras ir mokytojas jas į Nidą jau keletą metų atlydi geriausias pasaulyje pianistas koncertmeisteris britas Simonas Lepperis, nuoširdžiai pamilęs Neringą ir festivalį. Bendradarbiaudama su Lepperiu, Markeliūnienė sudaro unikalias kamerinio vokalinio žanro Lied programas, publikai dovanodama aukščiausios prabos turinį ir jo išpildymą. Šiemet klausėmės genialiojo austrų kompozitoriaus, Lied pradininko Franzo Schuberto (kurį itin mėgo ir Mannas, istorikų teigiama, kad namie Schubertą padainuodavo ir jo muzikali motina) pirmojo vokalinio ciklo „Gražioji malūnininkė“ (Wilhelmo Müllerio eilės). Jis, beje, scenose skamba kur kas rečiau nei antrasis ciklas „Žiemos kelionė“. Galimybę išklausyti dvidešimties dainų pasakojimą apie malūnininko pameistrio meilės išgyvenimus suteikė jaunasis baritonas Jamesas Newby ir pianistas Simonas Lepperis. Newby – BBC Naujosios kartos menininkas (New Generation Artist), 2022–2023 m. sezoną kaip kylančių žvaigždžių programos dalyvis atstovavęs garsiajai koncertų salei „Barbican“ per rečitalių turą prestižinėse Europos koncertų salėse, o jo debiutinis albumas pelnė „Diapason d’or Découverte“ prizą. Ir štai jis Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje su Lepperiu atlieka vieną ryškiausių šio sceninio dueto repertuaro kūrinių.

Ypatingo grožio balsu dainininkas nuosekliai perteikė visą sodrią nuotaikų bei išgyvenimų skalę, niuansus, net paprastos kartojamos frazės skambėjo kaskart vis su kitu atspalviu. Lepperis iškart „sulipdė“ balso ir fortepijono partijas į vienį, tapo lyg antra vokalisto oda, jautria dinamika, taikliais štrichais, skaidraus upelio čiurlenimu, rūsčiais nuožmaus medžiotojo garsais prisidėdamas prie čia pat kuriamo mažo spektaklio tikrąja šio žodžio prasme.

Beje, greta kamerinio muzikavimo Newby kuriami vaidmenys operos spektakliuose (Hanoverio, Reino, Berlyno, Vienos, Barselonos ir kituose teatruose) galbūt padarė įtaką dainininko sceninei raiškai, nes visa ciklo dramaturgija buvo perteikiama labai natūraliai, su vidine emocija, neperspausta vaidyba. Newby nepasakojo kažkieno istorijos – atrodė, pats ją išgyveno. Nesu patyrusi, kad priešpaskutinė ciklo daina „Malūnininkas ir upelis“ taip sujaudintų iki širdies gelmių – išskirtiniu dainininko ir pianisto piano, iškalbingomis pauzėmis, o paskutinė „Upelio lopšinė“ virstų tokiu prasmingu šviesaus susitaikymo ir atsisveikinimo epilogu...  

Šiemet festivalis nustebino net trimis solidžiais pianistų rečitaliais. Jų, kaip ir visų festivalio koncertų, turinys atskleidė, kokia svarbi kruopščiai apgalvota programos koncepcija, o ne chaotiškas kūrinių rinkinys (kaip dažnai pasitaiko scenose). Savo viziją Markeliūnienė derina su naujausiu atlikėjų repertuaru, o tikslingas muzikos derinys kur kas labiau sudomina ir klausytojus. Rečitalius skambino pirmą kartą šiame festivalyje pasirodę, aktyviai Europos salėse koncertuojantys Rokas Valuntonis ir Morta Grigaliūnaitė bei po ilgesnės pertraukos čia sugrįžęs Lietuvos fortepijono meno grandas Jurgis Karnavičius.

Išgirdome gana skirtingas programas (pastebimai vyravo ciklai) ir jų interpretacijas. Valuntonio programos ašis – gerai žinomas Roberto Schumanno ciklas „Karnavalas“. Pjeses pianistas paskambino nuotaikingai, gyvybingai, pasirinkęs greitoką tempą. Kiekvienas „Karnavalo“ paveikslas ar herojus buvo perteiktas charakteringai, ryškiai, aiškiai, o kartu sėkmingai aprėpta dramaturginė ciklo visuma. Buvo justi, kad Schumannas yra „jo kompozitorius“. Ypatingą techninę ir emocinę darną pianistas pasiekė skambindamas Claros Chumann „Tris romansus“, op. 21. Šios, kažin ar plačiai žinomos, elegantiškos ir virtuoziškos miniatiūros suskambėjo labai stilingai ir sodriai, sakyčiau, netgi „nukonkuruodamos“ prieš tai atliktas Fryderyko Chopino Keturias mazurkas ir vakarą su jauduliuku pradėjusį Čiurlionio Ciklą tema b-moll (VL 269, 270, 271). Dar norėčiau pabrėžti, kad visą programą Valuntonis skambino mintinai.  

Stabtelint ties Čiurlioniu reikia pasakyti, kad specialaus koncerto jo 150-mečiui paminėti festivalis nerengė. Anot Markeliūnienės, Čiurlionio muzika čia skamba nuolat – labiau punktyriškai, netikėtai, natūraliai iškylant Čiurlionio ir Manno aplinkos tapatybės ryšiams. Čiurlionį atlikėjai šįmet daugiausia rinkosi kaip bisą (nuo pat pirmojo koncerto). O dėl to, su kokia meile kiekvienas jį pateikė, kad ir kokia buvo koncerto programa, paskutinė dovana klausytojams atrodė nuoširdžiausia: Valuntonis lyg deimančiuku blykstelėjo trumpa variacija iš Variacijų D-dur (VL 151), kito rečitalio atlikėja Grigaliūnaitė ištaigingai paskambino pjesę „Ruduo“ (VL 264) ir Mazurką fis-moll (KJŽ 773), o bisinės čiurlionianos kulminacija tapo kvapą gniaužiančiai Karnavičiaus interpretuotas nuostabusis Noktiurnas fis-moll (VL 178).

Grigaliūnaitės rečitalis tarsi pratęsė Schumanno portreto tapymą, tik šįkart – vėlgi kitokiomis spalvomis nei anksčiau Valuntonio atliktas „Karnavalas“. Aštuoniolikos pjesių cikle „Davidsbiundlerių šokiai“ jaučiama mažiau programiškumo, jis persmelktas asmeninių nuotaikų, išgyvenimų. Tai Grigaliūnaitė perteikė labai jautriai, daininga frazuote, nuostabiu piano, rubato ir su išskirtine skambinimo elegancija. Įdomu, kad greta romantinio ciklo visai organiškai į programą įsipynė šiuolaikinių autorių – įžymiųjų suomių Kaijos Saariaho ir Einojuhani Rautavaaros – kūriniai. Nenuostabu, kad čia pianistė atsiskleidė dar stipriau, mat šiais metais, leidyklai „Piano Classics“ pasiūlius, Morta ėmėsi įspūdingo iššūkio – įrašė visą Rautavaaros fortepijoninę muziką. Įrašai jau sulaukė puikių BBC „Record Review“ atsiliepimų, o Nidos publika turėjo progą pirmą kartą Lietuvoje išgirsti įžymiojo Rautavaaros trijų dalių „Koncerto paukščiams ir orkestrui“ versiją fortepijonui, kurią parašė Peteris Lönnqvistas. Iš įrašo sklindantys (beje, labai kokybišku garsu) Liminkos pelkių (Šiaurės Suomija) paukščių balsai neįtikėtinai gražiai derėjo su fortepijono faktūra, melodingais motyvais erdvę užvaldydavo tai pianistė, tai įrašas, pasigirstančius choralo kontūrus apipynė paukščių čiulbesys, lyg akvarelė liejosi sodrūs balsų sluoksniai... Po koncerto pianistė sakė, jog neseniai jai paskambino aranžuotės autorius ir pagyrė, kad jam labai patikęs šio kūrinio atlikimas jos įrašuose. Ko gero, tokį efektingą, o kartu prasmingai su gamtos temomis susietą kūrinį, ir neabejotinai kokybiškai pateiktą, publika prisimins dar ilgai.

Dar stipriau mano mintyse įsitvirtino Karnavičiaus rečitalio įspūdis ir kiek daug ten pasisemta. Pianistą kalbinant muzikologei Rimai Povilionienei, Nidos publika ne tik su juo artimiau susipažino, bet ir iš pirmų lūpų sužinojo apie unikalią Gabrielio Fauré noktiurnų programą bei jos kontekstus. Kaip sakė Karnavičius, tai pirmas kartas Lietuvoje, kai koncerte skamba vien Fauré noktiurnai. „Fauré yra subtilumo, intymumo poetas. Tai ne masėms skirta muzika. Džiaugiuosi, kad jo klausomės šioje ypatingoje erdvėje, nes tam Fauré muzika ir skirta“, – pabrėžė pianistas.

Monografinė Fauré noktiurnų programa pianisto biografijoje ne atsitiktinė, o brandinta, lipdyta daugelį metų. Tam įtaką darė ir pianisto tėvo bei mokytojo, buvusio Muzikos ir teatro akademijos rektoriaus Jurgio Karnavičiaus stažuotė Paryžiuje iki 1938 metų. „Matydamas tėvą, suformuotą prancūzų kultūros, negalėjau ja nesidomėti, – sakė pianistas. – Radau namie tėvo Paryžiuje pirktas šeštojo noktiurno natas, o vėliau atėjo mintis – kodėl nepagroti visų trylikos noktiurnų?“

Koncerte skambėjo devyni noktiurnai, paskirstyti grupėmis – nuo ankstyvųjų (op. 33) iki paskutinių (op. 97, 104, 107, 119). Išgirdome, kaip per daugiau nei keturis dešimtmečius kito kompozitoriaus braižas ir šio romantiško žanro matymas. Skambinant Karnavičiui viskas atrodė aišku, skaidru, buvo girdėti visa faktūra, visi balsai – ir atskirai kiekvienas išdainuotas, „išrašytas“, ir visi kartu tiksliai, pasvertai subalansuoti. Sudėtingos miniatiūros reikalauja ir nemenko virtuoziškumo, bet čia, kaip sako pianistas, veikia kiti jo parametrai. Paskutiniai opusai išsiliejo keistomis moduliacijomis, harmonijomis. „Nuo devintojo jaučiami didžiuliai pokyčiai. Visi noktiurnai minoriniai, jų tonacijos šaltos, nejaukios. Na taip, „išniręs laikas...“, – koncertuose vis išnyrančią festivalio tematiką priminė Karnavičius. Tai buvo nuostabios muzikos atradimo vakaras, kai grojo neprilygstamas meistras, ir grojo tai, kas pačiam malonu, į ką dabar įsigyvenęs. Kokia prabanga klausytojams!

Vienas svarbiausių festivalio akcentų – daugelį metų puoselėjamos lietuviškos muzikos programos. Jas vadinčiau solidžia atsvara Lietuvos scenose vis dar per retai skambančiai mūsų autorių kūrybai, o mitas, kad „publika neateis, nesupras“, Th. Manno festivalyje kasmet vis sėkmingiau paneigiamas. Šiemet Liet

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama