Nebekraujuoju, gliaudau saulėgrąžas, šoku tūkstantį metų

Lovísos Ósk Gunnarsdóttir spektaklis „When The Bleeding Stops“ (Islandija), choreografės Maríos del Mar Suárez La Chachi darbas „Taranto Aleatorio“ (Ispanija) ir Agnietės Lisičkinaitės bei Gretos Grinevičiūtės kūrinys „Šokti 1000 metų“ (Lietuva) – trys šių metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ darbai, kuriuose jaučiausi panašiai: ne pernelyg arti šokio, bet labai arti žmogaus.

Ypač įstrigo vienas, su pačiu šokiu mažiau susijęs momentas: pro Nacionalinę dailės galeriją, kurios fojė, priešais didžiulius vitrininius langus, buvo rodomas „Šokti 1000 metų“, skubriai ėjo moteris. Staiga ji žvilgtelėjo pro langą galerijos vidun ir sustojo. Taip išbuvo gal penkias, gal septynias minutes. Kodėl tai pasirodė taip ypatinga? Nes tai buvo žmogus, tiesiog gyvenantis savo gyvenimą, nesiruošęs eiti tą vakarą į teatrą, nesumokėjęs už bilietą, neįsipareigojęs sėdėti ir žiūrėti spektaklio. Tai buvo tikrai šokio paviliotas žmogus, kuris tiesiog negali praeiti pro šalį. Jos gyvenimą šitas šokio spektaklis, kurį ji tiesiogine žodžio prasme tematė iš nugaros (jai žvelgiant vidun, spektaklio atlikėjai vis dar sėdėjo prie stalo, nugaromis į ją), sustabdė.

„Šokti 1000 metų“ – tai šokio spektaklis, kuriame šalia profesionalių šokėjų šoka ir dokumentiniai vyresnės kartos žmonių kūnai. Kažkas, kas tikra, žmogiška ir neištreniruota. Čia yra ir tokių kūnų, kurie dėl skausmų, ribotų judėjimo amplitudžių negali šokti išraiškingai, todėl daugiausia tiesiog sėdi, prie stalo ar ratukuose. Šiame spektaklyje lengva suprasti, kaip įdomu, kai scenoje ne visi šaukiasi dėmesio. Kaip reikia, kad būtų ir tų, kurie tyli, kurie galbūt netgi nejuda, bet yra. Tuomet žiūrovas turi galimybę užsižiūrėti į tuos esančius, juose pailsėti, juose netgi patirti tuos kitus, šokančius, nes tarp pirmų ir antrų gimsta ryškus kontrastas. Spektaklis itin tapybiškas, suvienodinantis skirtingų – jaunų ir amžėjančių, profesionalių ir neištreniruotų – kūnų legalumą būti scenoje.

„When The Bleeding Stops“ – veikiau stand up’as nei šokio spektaklis. Choreografė, šokėja Gunnarsdóttir pasakoja savo istoriją – nuo pat kūdikystės nuolatos sūpuota ir šokdinta, greitai ir pati pradėjusi be paliovos judėti, kad nuramintų kūną. Kam jį raminti? Kam tik norite: gal jūs gyvenate Islandijoje, kur visomis kryptimis pučiantys vėjai visiems kūdikiams ir kitokio amžiaus žmonėms pertraukia ausis? O gal esate moteris, kuriai prasidėjo menopauzė? O gal moteris, kurios ginekologas ne visai žino, kas jums prasidėjo, ir jūs šitą nežinojimą labai imate į širdį?

Gunnarsdóttir pasakojimas vertas dėmesio ne tik dėl to, kad yra autentiškas, sukaltas ne pagal kokius nors istorijų kalimo, o pagal normalius gyvenimo dėsnius, todėl neįtikėtinai įtraukiantis; bet ir dėl paties patyrimo, kiek judesio gali būti kūne, kuris neatėjo į sceną pašokti. Judesys joje tiesiog įsikūręs – tai svarbiausia jos charakterio savybė. Net jei ji akimirką judina tik akis, šios vis tiek šoka.

Spektaklis „When The Bleeding Stops“ paveikia kaip įgalinimo aktas daugybei dokumentinių moterų: spektaklio pabaigoje ant visų scenos sienų matome į uždarą feisbuko grupę moterų iš įvairiausių šalių sukeltus vaizdo įrašus, kuriuose jos tiesiog šoka savo emocijas, istorijas, buvimą. Čia nėra tikslo atrodyti gražiai – tikslas tik vienas: leisti sau jausti kūnu, leisti sau nuo savęs pailsėti judant kad ir pačiu keisčiausiu būdu. Spektaklio pabaigoje moterys ima plūsti ir į sceną. Iš pradžių – tos, kurios sutiko dalyvauti projekte. Vėliau – ir tos, kurios atėjo spektaklio pažiūrėti. Viskas čia paprasta ir netgi tikėtina, vis dėlto labai pagaulu. Veikiausiai dėl paties tono, kuriuo kalba ir į gyvenimą žiūri darbo kūrėja Gunnarsdóttir: ji yra ne ką nors rodanti, o kviečianti. Ir kviečia ji ne kokiai rafinuotai patirčiai, bet paprastam dalykui – susitikti su savo paties kūnu, leisti jam patirti menopauzę, leisti liautis kraujavus, leisti senti ir nerimauti, skaudėti, liūdėti, whatever (angl. ką tik nori).

La Chachi spektakliui „Taranto Aleatorio“, man regis, labiausiai tiktų būti gatvėje, kur nors daugiabučių kiemuose, prie laiptinių ar ant suoliukų, kuriuos užima rajono vaikai, senoliai ar gaujos. Spektaklis turėjo labai gerai atrodyti Gargžduose, kur buvo rodomas lauke, kultūros centro terasoje. Vilniaus „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje jį žiūrėti buvo ne taip natūralu, kaip norėtųsi.

Spektaklio pradžioje dvi treningus dėvinčios atlikėjos sėdi ant kėdučių, gliaudo saulėgrąžas ir rūko. Tai, kas nejučia ima vykti tarp jų, iš pradžių nuginkluoja: tai labai savitas dviejų kūnų pokalbis, mezgamas per nebūtinai artikuliuotą ir klusnų garsą arba judesį. Taip, iš karto galima viską formalizuoti, apibrėžti, kad šokamas čia flamenkas, o dainuojamos – taranto raudos (isp. quejíos), bet viso to laikinai atsisakius galima tiesiog patirti be galo įdomų dviejų moterų apsikeitimą savijautomis, laikysenomis, istorijomis. Tai šiek tiek primena gyvūnišką apsimainymą energija, kada vienas pajudina uodegą, kitas užgieda, ir tai, kas tarp jų vyksta, suprantama tik jiems patiems. Bet į tai žiūrėti – labai lengva: visi formalūs „Taranto Aleatorio“ gestai ir garsai pripildyti intensyvaus kasdieniškumo, prigimtinio žmogiško polinkio šiaip jau užsiimti niekais, žaisti, tik vadinti tai rimtais vardais ir atlikti rimtais veidais.

Šioje apykaitoje, kai šokis lemia balsą, o balsas – šokį, pilna humoro. Visą laiką balansuojama tarp profesionalumo (flamenką šoka La Chachi, taranto raudas dainuoja dainininkė Lola Dolores) ir atsipalaidavimo, tarp paruošto, apvaldyto kūno-balso ir jų abiejų netikėtų nuslydimų, nutrūkimų. Gražiausia čia tai, kaip šiems dviem skirtingomis kalbomis kalbantiems kūnams pavyksta susišnekėti – jie užmezgę totalų, nesibaigiantį pokalbį, tokį ryšį, kuris intymesnis net už intymumą: atrodo, kad šios moterys jau yra apkalbėjusios, išjautusios visą viena kitos gyvenimą ir dabar liko tik tai – kažką uždainuoti, treptelėti kulniuku, išlukštenti saulėgrąžą, prisiminti raudą. Vis dėlto spektakliui pritrūksta dramaturginio vystymo: įsivažiavęs jis tarsi sustoja, mindžikuoja vietoje, visai kaip kasdieniškas pokalbis. Užtat paskutinė „Taranto Aleatorio“ dalis taip įsisuka, įsisiaučia kūne, kad išeini su jame įsikūrusiais flamenku ir tarantu: smagiai pajunti, kaip sunku nustovėti vietoje ir viską nutylėti.

Per MO muziejuje organizuotos tarptautinės konferencijos „Įtrauktis profesionaliame mene“ atidarymą jos organizatorė Kamilė Čelutkaitė pasakojo apie Paryžiuje surengtoje šiuolaikinio vaizdo meno parodoje matytą įsimintiną įrašą, kuriame du šiuolaikinio šokio šokėjai, cituoju, „prilaikydami įgalina senjorą, buvusį boksininką, eiti miško taku. Taip, įgalinti vieną žmogų judėti reikia dviejų žmonių.“ Žiūrint „New Baltic Dance“ spektaklius, šiemet aplankė ir atvirkščia idėja: kad įgalintų visos salės žiūrovų kūnus judėti, kartais užtenka vieno šokėjo.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama