Apie pelių, raganų ir žmonių kovas

Dažnai prisimenu vienos aktorės prisipažinimą: „Sofa yra mano tėvynė.“ Naujų krypčių ar tendencijų tyrėjai sako, kad netrukus mūsų lovos taps geros savijautos zonomis, tinginiavimas – terapija, o pižama – kiekviena proga tinkamu drabužiu. Jie mano, kad visko, kas analogiška, ilgesys tik stiprės. Ir tai suprantama, nes vis labiau bijome karo, ekonomikos krizių ir klimato katastrofų. Vis dažniau kalbama ir apie profesinį perdegimą, tad vaistu nuo didėjančio nerimo ar įtampos gali tapti gyvenimas lovoje, atsisakymas būti produktyviam, rafinuoti rūpinimosi savimi ritualai ir gal net hedonizmas. Įtakingos tendencijų prognozavimo įmonės WGSN (Worth Global Style Network) ekspertai tai grakščiai pavadino „terapine tinginyste“. Jai ir siūlau atsiduoti per šias Velykas.

Pastaraisiais metais kostiuminis kinas išgyvena renesansą. Filmai ir serialai apie karalius ir karalienes, aristokratus ar juos stebėjusius menininkus įrodė, kad anų laikų jautrumas gali sudominti visai kitokiu jautrumu pasižyminčius šių dienų žiūrovus.

Danų režisierius Bille Augustas išgarsėjo ekranizacijomis – Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotu „Pele užkariautoju“ (1987) pagal Martino Anderseno Nexø romaną ir paties Ingmaro Bergmano jam patikėta savo šeimos istorija „Geri ketinimai“ (1992). Tada kalbėta, kad kine jis atgaivino akademizmą. Prieš porą metų pasirodęs „Bučinys“ (LRT, 20 d. 23 val.) paskatino kalbas apie klasikinės melodramos sugrįžimą. „Bučinys“ – prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasirodžiusio Stefano Zweigo romano „Širdies nerimas“ ekranizacija. (Beje, romaną filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ perrašė Wesas Andersonas.) Zweigo gerbėjai taip pat turės pastabų Augustui, nors jis yra gana nuoseklus ekranizuotojas ir atsargus interpretuotojas: režisierius išsaugojo veiksmo laiką, nors perkėlė jį iš Austrijos-Vengrijos imperijos į Daniją. Kita vertus, viskas priklausys nuo to, kiek jums artimas romanas ir jo temos.

Filmo veikėjas yra kavaleristas Antonas (Esben Smed). Jo motina sutepė šeimos vardą ištekėdama už žemesnio socialinio sluoksnio vyro, todėl kvietimas tarnauti elitiniame pulke ir karininko laipsnis Antonui yra būdas susigrąžinti gerą vardą. Antoną įsimyli labai turtingo barono duktė Edita (Clara Rosager). Po nelaimingo įvykio ji liko paralyžiuota. Antono apsilankymai barono rūmuose žadina ginklo draugų pajuokas, nes ryšys su neįgalia moterimi jiems atrodo gėdingas karininkui. Ar savo kailiu patyręs socialines patyčias Antonas galės pasiūlyti jį pamilusiai moteriai ką nors daugiau nei užuojautą?

Klasikinės melodramos bruožų turi Ariano Vazirdaftari „Ne ji“ (LRT Plius, 24 d. 21.33) – trileris, bandantis prisiliesti prie tapatybės paslapties. Filmo veikėja Roja (Tannaz Tabatabei) planuoja persikelti į Kopenhagą, kai prie namų sutinka praradusią atmintį ir pasimetusią jauną moterį (Shandi Karamroudi). Roja merginą priglaudžia, bet netrukus sužino, kad išvykti iš Irano nepavyks, o nepažįstamoji ima keistai elgtis. Roja nežino, kad mergina turi ją pakeisti.

Religinė tapatybė taip pat žadina smalsumą. Gadas Elmalehas filme „Pabūk dar“ (LRT Plius, šįvakar, 18 d., 21 val.) jos paieškas paverčia diskusija su šeimos nariais. Trejus metus JAV gyvenantis režisierius grįžta į Prancūziją, bet neįstengia prisipažinti, kad tapo kataliku. Kai tėvai apie tai vis dėlto sužino, nusprendžia grąžinti sūnų į judaizmą.

Švenčių dieną, po pietų, lengva pasiduoti nieko nedarymui, bet nepražiopsokite geriausio ne tik šio savaitgalio filmo – Clinto Eastwoodo „Tobulo pasaulio“ (LNK, 19 d. 15.40). Jis perkels į 1963 m. Teksasą, kur iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai Bačas ir Teris pagrobia aštuonerių metų Filipą. Jiems reikia įkaito. Tačiau Bačas nužudo Terį, kai šis nori nuskriausti berniuką, ir kartu su Filipu ima judėti sienos link. Kelyje tarp Bačo (Kevin Costner) ir vaiko mezgasi draugystė bei abipusis susižavėjimas. Filipas niekad nešventė Helovino ir negavo kalėdinių dovanų – jo šeima yra Jehovos liudytojai. Bačas moko berniuką vairuoti mašiną, pasitikėti savimi. Jie slapstosi fermoje ir tampa prievartos šeimoje liudininkais. Bačas įsikiš, ir tai taps kruvinos atomazgos pradžia.

Bėglius vejasi Teksaso reindžerio Redo Garneto (pats Eastwoodas) vadovaujama grupė – kriminologė Salė (Laura Dern), FTB snaiperis, policininkai. Prieš keliolika metų Garnetas, rūpindamasis Bačo ateitimi, pasodino jį į pataisos namus. Salė nori grąžinti Bačą į kalėjimą, policininkai – jį nušauti. Nors „Tobulas pasaulis“ kupinas veiksmo, tai netrukdo režisieriui įsižiūrėti į personažus, gilintis į jų santykius, kaltės jausmą ir kurti moralinio nerimo prisodrintą atmosferą.

1967-ųjų pabaigoje po tėvų mirties mažas berniukas atsikrausto gyventi pas senelę. Ši netrukus pastebi, kad miestelyje gausu raganų, kurios linkusios paversti jos anūką kokiu nors gyvūnu. Senelė nusprendžia pasislėpti prabangiame viešbutyje. Ji manė, kad ten sutiks tik nuobodžiaujančius turtuolius, bet būtent šiame viešbutyje nusprendė surengti puotą svarbiausioji ragana.

Roberto Zemeckio 2020 m. filmas „Raganos“ (LNK, 19 d. 19.30) – dar viena Roaldo Dahlio (1919–1990) knygos ekranizacija. Rašytojo pasakos garsėjo netikėtomis pabaigomis, sentimentalumo stoka ir juoduoju humoru. Jį daug kas ekranizavo (net Quentinas Tarantino) ir ekranizuoja iki šiol. „Raganos“ pasirodė 1983 m., knyga iškart buvo pavadinta mizoginiška, seksistiška ir antifeministine. Ji daug radikalesnė už ekranizacijas, kurių pirmoji buvo 1990 m. pasirodžiusios kultinės Nicolo Roego „Raganos“.

Zemeckio „Raganose“ norvegai senelė ir anūkas virto afroamerikiečiais, veiksmas persikėlė į Alabamą. Atsižvelgiant į laiko dvasią buvo išdidintas berniuko psichologinės traumos dėl tėvų mirties motyvas, raganos taip pat tapo įvairių rasių, nors joms liko vadovauti baltoji (Anne Hathaway).

Atrodytų, kas geriau nusimano apie pramoginį kiną visai šeimai, jei ne Zemeckis, bet šiame filme dominuoja režisieriaus susižavėjimas naujausiomis technologijomis, o ne dramaturgija. Todėl personažai įkalinti karikatūrų rėmuose, pagrindinis konfliktas – schematiškas. Vis dėlto pasižiūrėti verta, nes Zemeckis išsaugojo Holivudui nebūdingą originalią Dahlio pabaigą ir savais būdais pabandė apeiti rašytojo mizoginiją. Iš patirties žinau, kad dažnam lietuviui tai vis dar neįmanoma misija.

Jūsų – Jonas Ūbis 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama