Ar liudytojas irgi kaltas?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Tikriausiai kiekvienas yra išgyvenęs tą neapsakomą nuobodulio ir monotonijos jausmą, apninkantį mašinoje kažkur Lenkijos gūdumoj, judant vis labiau į vakarus. Pakeliui šmėžuoja neišvaizdūs miesteliai, vasarą dažname išskleista cirko palapinė, sukasi atrakcionai ir aikštės centre būtinai stovi toks kioskas, kuriame įsitaisiusi impozantiška prekeivė balta prijuoste pardavinėja milžiniškus rožinės cukraus vatos gniutulus. Kadangi miestelyje šventė, nuotaika pakylėta, prekeivė kviečia paskanauti gardumyno nesibaigiančiu srautu keisčiausių pažadų ir vilionių: „Menas yra tarytum manipuliacija, nes norime ką nors išprovokuoti. [...] Tai bus istorija apie žmones, kurie subręsta sprendimui pasitraukti iš situacijos, nutraukti sutartį. [...] Šįkart tai bus kino aikštelė. [...] Paėmus galią iš paukščių, panaikinus jų grėsmę, tai tampa mūsų jėga. [...] Genijaus scenoje nebus. [...] Priešingai, tam tikra prasme, manau, šis darbas bus Hitchcocko pagerbimas. [...] Manipuliacija yra dažnas dalykas. [...] Ar liudytojas irgi kaltas?“ Teatleidžia man režisierė Anna Smolar, kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristačiusi savo premjerinį spektaklį „Paukščiai“, bet mano žiūroviškas atsakymas šiam priešpremjeriniam ideologinių čiauškesių gniutului tilptų į vieną žodį – ne.
Senokai lioviausi save kaltinti empatijos ir įsitraukimo į eilinį scenos meno eksperimentą stoka. Neleidžiu savęs traktuoti visiškai įsitraukusia į veiksmą, net jei dėl su žiūrovais bendraujančių aktorių ir padariau keletą mechaniškų judesių, vaizduojančių masuotės reakcijas į „puolančius“ menamus paukščius. Nenoriu tapatintis su Alfredo Hitchcocko „mūzos“ Tippi Hedren memuarais, įkvėpusiais spektaklio kūrėjus. Taip, eidama į premjerą iš naujo peržiūrėjau Hitchcocko šedevrą. Žiupsnelis Slavojaus Žižeko interpretacijų, legendinis François Truffaut interviu – jaučiausi pasiruošusi. Deja, Tippi, tiksliau, visi penki ją vaidinantys aktoriai (Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė bei Nelė Savičenko), ir visi keliasdešimt žalios spalvos atspalvių jos kostiumėlių užgriuvo tarsi iš pasalų. Masyvių metalo konstrukcijų pynė scenos šone, baltas ekranas, jame įmontuotas metalinis akies langelis, šonu į žiūrovus pasuktas milžiniško paukščių narvelio maketas, jame vyksta filmuojamos ir čia pat ekrane retransliuojamos scenos (scenografė ir kostiumų dailininkė Anna Met, vaizdo projekcijų autorius Ville Seppänenas). Nuo pirmų sceninio veiksmo akimirkų „Paukščiuose“ egzistuoja aiškiai apibrėžta svetimkūnė realybė, ir tai yra teatras. Juo labiau kinematografinei realybei akivaizdžiai pralaimintis, be filmuotos medžiagos sunkiai pakeliamas, neveiksnus teatras.
Ką naujo sužinome LNDT spektaklio „Paukščiai“ premjeroje? Hitchcockas savo filmais, persmelktais baimės ir įtampos, šimtmečiams į priekį įbaugino žiūrovus. Tačiau ne mažiau bauginantis maestro galėjo būti ir filmavimo aikštelėje bei realiame gyvenime. Atsitiktinai pamatęs viename iš reklaminių klipų 31 metų modelį iš Niujorko Tippi Hedren, režisierius nedvejodamas pakvietė ją vaidinti savo naujame filme „Paukščiai“ (1963), nors ji neturėjo jokios aktorinės patirties. Tippi džiaugsmingai sutiko, laikydama šį pasiūlymą nepaprasta sėkme. Tačiau jau po kelerių metų, tapusi puikia aktore, Tippi buvo pasiruošusi paaukoti savo karjerą, kad tik nebedirbtų su režisieriumi, kuriam ji tapo tikru apsėdimu. Kadangi Tippi anksčiau nebuvo vaidinusi kine, jis azartiškai ėmėsi formuoti savo „idealią moterį“. Hitchcockas pats rinko drabužius jos personažui, šukuosenas ir net lūpdažių spalvą. Nepatyrusi Tippi iš pradžių tai laikė savaime suprantamu dalyku ir besąlygiškai vykdė režisieriaus nurodymus. „Mano primadona“, – taip Hitchcockas vadino savo aktorę. Viskas pasikeičia, kai Tippi atstumia lytinių santykių užsimaniusį režisierių. Filmavimo pamainos įgauna makabrišką atspalvį.
Šiuos faktus scenoje įvairiais raiškos būdais bei skirtinga emocine įtaiga varijuoja spektaklio kūrėjai. Už kadro lieka kiti neparankūs faktai: savarankiškai davusi skaudų atkirtį priekabiautojui, Tippi jokių darbinių santykių filmavimo metu nenutraukė, o vis dėlto nusifilmavo ir antrame Hitchcocko filme „Marnė“ (1964), afišose pristatomu kaip suspenseful sex mystery (įtemptas sekso detektyvas). Hitchcocko kūrybos tyrinėtojai suskaičiuoja mažiausiai tris „mūzas“, „primadonas“, „platinines blondines“, žadinusias ypač stiprius Hitchcocko kūrybinius impulsus. Deja, kitos aistringus kūrybinius bei asmeninius santykius su režisieriumi išgyvenusios aktorės spektaklio kūrėjų nesudomino. Keista, kad vienintelė Tippi dukra, „Paukščių“ filmavimo metu buvusi penkiametė Melanie Griffith, tapo aktore. Beje, per spektaklį neparodoma jokio kadro iš paties filmo, kuriame Tippi ne tik sukūrė išskirtinę heroję, bet ir pati išliko kaip neįtikėtino gyvybingumo, charizmos, energijos bei džiaugsmo pliūpsnius spinduliuojanti moteris. Galbūt režisierius, dirbdamas su neprofesionalia aktore, ėmėsi drastiškų psichofizinių manipuliacijų vardan didžiausio tikslo – maksimaliai tikroviškos transformacijos, herojės pasikeitimo filmo pabaigoje. Spektaklio kūrėjai šios minties neplėtojo, ji būtų pernelyg šventvagiška progresyvios ideologijos kontekste. Užstrigę ties įvairiomis intonacijomis į kamerą kartojamu Tippi pažadu „nutraukti sutartį“, kūrėjai mums palieka atvirą spektaklio finalą, kuriame užtenka tikėti, kad viskas, ko labai labai – nuoširdžiai ir karštai – nori, galiausiai išsipildys.
Hitchcockas yra sakęs: „Skirtumas tarp įtampos (saspenso) ir netikėtumo yra visiškai aiškus, nors juos dažnai painioja. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Įsivaizduokite, kad mes visai maloniai šnekučiuojamės. O po stalu, prie kurio sėdime, padėta bomba. Viskas ramu ir tylu, ir staiga – BUM! Sprogimas! Netikėtumas. Žiūrovai šokiruoti, juk prieš tai ekrane buvo rodoma visiškai neutrali scena. O dabar pažiūrėkime, kaip išsispręstų situacija su įtampa. Bomba vėl po stalu, bet šįkart žiūrovai apie tai žino. Galbūt jie matė savo akimis, kaip ją ten padėjo koks nors anarchistas. Jiems žinoma, kad bomba sprogs lygiai pirmą valandą dienos, ir ekrane pasirodo laikrodis. Matyti, kad jis rodo be penkiolikos pirmą. Tokiomis aplinkybėmis net pats nekalčiausias pokalbis įgauna visiškai kitą prasmę, nes žiūrovai į viską žiūri jau turėdami šią informaciją. Jie seka veiksmą ekrane, ir kiekvieno jų viduje kyla šauksmas: „Liaukitės plepėti apie niekus! Tuoj sprogs!“.“ Galbūt šie postulatai visiškai nepritaikomi teatre?
Vienas esminių spektaklio „Paukščiai“ iššūkių kyla iš pasirinkto naratyvinio modelio (dramaturgijos ir teksto autorės Iga Gańczarczyk, Smolar): pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Tippi Hedren kaip aukos patirtį, tačiau ši reprezentacija neatsispiria pagundai estetizuoti bei suabsoliutinti jos kančią. Ar spektaklis sugebėjo sukurti naują kalbą, kuri ne tik reflektuotų prievartos mechanizmus, bet ir išvengtų jų kartojimo? Deja, akivaizdžiai feministinėje Smolar interpretacijoje matyti daugiau stilistinių reveransų Hitchcocko kūrybiniams metodams, nei jų kritinio dekonstravimo.
Sąmoningas feminizmas, kaip teorinė prieiga, implikuoja ne tik kalbėti apie moterų patirtis, bet ir permąstyti galios struktūras, kurios tas patirtis nulemia. Šiame kontekste kyla klausimas: ar spektaklis „Paukščiai“ siūlo alternatyvią galios analizę, ar tik pakartoja egzistuojančias dinamikas, suteikdamas joms naują sceninį pavidalą? Spektaklyje trūksta tikros feministinės rezistencijos – jo moteriški personažai lieka įstrigę patriarchalinio siaubo schemose, o jų likimai neperžengia numatyto kentėjimo trajektorijos. Kita opi problema – galios ir žiūros santykis. Spektaklis remiasi vizualiniais ir choreografiniais sprendimais (choreografas Pawełas Sakowiczius), kurie, užuot laužę tradicinį moters vaizdavimą, jį įtvirtina ir padaugina į seriją tipinių vaizdinių. Mes, liudininkai, arba žiūrovai, liekame toje pačioje pozicijoje kaip Hitchcocko kamera: pasyvūs stebėtojai, analizuojantys moters skausmą, tačiau neaktyvuojantys jos kaip veikėjos. Toks pasirinkimas kelia klausimą – ar feministinė prieiga čia išties tampa išlaisvinančia perspektyva, ar tik nauja forma pateiktas tas pats senas pasakojimas? Galima teigti, kad spektaklis „Paukščiai“ atlieka svarbią misiją, perkeldamas į sceną diskusiją apie patriarchalinę prievartą kine, tačiau jo meniniai sprendimai ne visada išsilaisvina iš patriarchalinio atpasakojimo rėmų. Sąmoningo feminizmo požiūriu spektaklis turėtų ne tik apmąstyti moterų vaizdavimo problematiką, bet ir radikaliai perkurti teatrinę kalbą, kad būtų įmanoma išties nauja feministinė vizija, o ne tik dar viena estetizuota prievartos rekonstrukcija.
Gaila, kad spektaklio kūrėjai apsiribojo gana sekliu Tippi Hedren atveju. Juk tikrosios „Paukščių“ ištakos slypi genialiame modernizmo literatūros šedevre – rašytojos Daphne’s du Maurier apsakyme „Paukščiai“. Gotikinių mirties – betikslės, chaotiškos, atstumiančios – vaizdinių kupinas, prigimtinės žmogui gamtos baimės įkvėptas rašytojos tekstas liudija du Maurier buvus reto talento ir dvasinės struktūros asmenybę, galėjusią net du kartus įkvėpti didįjį Hitchcocką, savo kino meistro karjerą JAV pradėjusį nuo šios rašytojos romano „Rebeka“ (1940) ekranizacijos. Įdomu, kokių čia būta performatyvių mainų tarp dviejų lygiaverčio masto kūrėjų?
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama