Tiek daug yra dalykų, kuriuos norėtųsi išmokti

Dar gyvenant Mažeikiuose ir mokantis muzikos mokykloje įkurtas vokalinis merginų ansamblis, po to chorinio dirigavimo studijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – tokia buvo Raimondos Skabeikaitės muzikos kelio pradžia. Po nesėkmingo pirmojo bandymo patekti į Graco menų universitetą Austrijoje Raimonda įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, menotyros specializaciją, kurią iškeitė į muzikos edukacijos studijas. Jau kitais metais pradėjo studijuoti chorinį dirigavimą Grace. Šiandien Raimonda yra baigusi muzikos edukacijos studijas VDU, chorinio dirigavimo bakalauro ir orkestro dirigavimo magistro studijas Grace, šiuolaikinės muzikos atlikimo magistrantūrą IEMA Frankfurte, stažavosi Liucernos festivalio akademijos šiuolaikinės muzikos dirigavimo programoje. Neseniai Raimondai Skabeikaitei buvo suteiktas Nacionalinės talentų platformos šansas padirbėti pirmosios šiais metais LNOBT rengiamos premjeros – Mozarto operos „Don Žuanas“ – dirigento asistente.

Dešimt metų praleidote Austrijoje ir Vokietijoje, kur sukaupėte išties nemažą profesionaliosios muzikos patirtį. Papasakokite, kaip ši patirtis formavo jus kaip muzikę. Kokie esminiai momentai ar sutikti žmonės darė įtaką profesiniams pasirinkimams?

Be dėstytojų ir kolegų Lietuvoje nebūčiau išvykusi studijuoti į užsienį. Tiesa, gal gyvenimas iš dalies būtų paprastesnis pasilikus čia, bet būtent jie mane skatino išvykti, įgauti daugiau patirties ir žinių. Tikrai nebuvo lengva, pirmiausia dėl kalbos, nes vokiečių pradėjau intensyviai mokytis tik atvykusi studijuoti į Gracą. Taip pat supratau, kad studijose Lietuvoje stigo meno stilistikos žinių, nes Austrijoje visko pagrindas yra analizavimas – dėmesys skiriamas kompozitoriaus harmoninei kalbai, formai ir kitiems, tik jam būdingiems, muzikos komponavimo elementams. Kai visa tai žinai, dėlioji savo interpretaciją. Graco pedagogai mane kaip reikiant „šlifavo“. Nuvykau ten su lietuvišku požiūriu, kad viską moku ir žinau, bet supratau vis dėlto daug ko nežinanti. Pirmieji metai buvo savęs tramdymas ir tuo pačiu metu išsilaisvinimas. Reikėjo tramdyti suformuotus įpročius, o išsilaisvinimas reiškė supratimą, kiek daug yra dalykų, kuriuos norėčiau išmokti. Visi prisidėjo prie mano kaip muzikės formavimosi, tad būtų sudėtinga išskirti tik kelis.                 

Kokiomis veiklomis užsiėmėte greta studijų?

Viskas prasidėjo nuo mažesnių veiklų, nes nemokėjau vokiečių kalbos. Tai buvo darbas katedros chore, kuriame giedojau. Taip susidūriau su repertuariniais niuansais, nuo oratorijų iki tikrojo Johanno Sebastiano Bacho ir klasikų muzikos atlikimo. Antraisiais metais patekau į operos teatro chorą, teko dainuoti ir mažas solo partijas, tačiau vėliau tapo sudėtinga tai derinti su studijomis. Taip pat vadovavau mėgėjų chorams. Austrijoje stipri pučiamųjų orkestrų tradicija, tad įgijau praktikos ir šioje srityje. Su kolegomis Grace įkūriau vokalinį ansamblį „Horus Vocals“, su kuriuo dalyvavome ne viename festivalyje, konkurse Italijoje, buvome kelis kartus atvykę į Lietuvą, konkrečiai į Klaipėdą, kur pasirodėme kaip jaunųjų dirigentų meistriškumo kursų ansamblis, ir į mano gimtąjį miestą Mažeikius, kuriame dalyvavome Tarptautiniame meno festivalyje.

Grace prisijaukinote Mozartą, o šiandien save laikote labiau šiuolaikinės muzikos atstove. Kaip tai nutiko? Kaip buvo prieita prie šiuolaikinės muzikos?

Pastaruosius keletą metų teko daugiau dirbti su naująja muzika, todėl laikau save šiuolaikinės muzikos atstove. Mes jau pamiršome pandemiją, kai gyvenimas muzikantams bei visiems meno kūrėjams buvo ypač sudėtingas. Ir aš turėjau pragmatiškai spręsti, ką tuo laiku galiu nuveikti, o tai priartino prie šiuolaikinės muzikos. Pats susidomėjimas moderniąja muzika atėjo labai anksti, to net nesuvokiant. Pirmaisiais studijų metais chore rengėme Graco universiteto kompozicijos profesorių – kompozitorių – kūrinius chorui. Man labai patiko ir įsiminė Clemenso Gadenstätterio „Locked-in“. Šis kūrinys tyrinėja paradoksą tarp noro išreikšti save ir negalėjimo tai padaryti, kai negalėjimas kalbėti tampa unikaliu išraiškos būdu. Pavyzdžiui, atsibudę iš komos ar paralyžiuoti žmonės nebegeba išsireikšti mums suprantama kalba. Tad buvo labai įdomu ieškoti ir bandyti perteikti emocijas, jauseną žmonių, esančių tokios būklės. Tai visiškas nutolimas nuo klasikinės muzikos, ir šią patirtį pamenu kaip šiandien. Taip pat turėjau daug šiuolaikinės muzikos praktikos ansambliuose, atliekant studentų aranžuotes.

Stažavotės IEMA (International Ensemble Modern Academy) ir Liucernos festivalio akademijos šiuolaikinės muzikos dirigavimo programoje. Taip pat esate pelniusi pirmąją vietą tarptautiniame šiuolaikinės muzikos dirigentų konkurse Italijoje „Città di Brescia Giancarlo Facchinetti“ , o 2022 m. – tarptautiniame Nino Rotos dirigentų konkurse. Dirbote su nedideliais ansambliais. Ar svajojote diriguoti orkestrui?

Darbas ansamblyje yra mielas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia čia visi esame lygūs. Kūrinio interpretacija priklauso tiek nuo manęs, tiek nuo atlikėjų, nes ansamblį laikau demokratišku deriniu ir tam tikri dalykai būna priimami abipusiu sutarimu. Iš praktikos žinau, kad tai skamba kiek utopiškai (nes taip – galutinį sprendimą priima dirigentas), bet ansamblio nariai tai supranta ir priima kaip natūralų dalyką. Antra, kamerinio ansamblio muzikantai žino, kada jie yra solistai, o kada atlieka akompanavimo funkciją. Be to, mes galime diskutuoti, galiu jų klausti, nes tikrai nežinau visų techninių skirtingų instrumentų problemų ir sprendimo būdų. Yra daug naujų šiuolaikinės muzikos ansamblių ir atlikėjų, kurie kuria sau ir kolektyvui, tad gimsta visiškai nauja ir tik jiems būdinga muzika.

Orkestras – kitoks organizmas, kur kas kompleksiškesnis ir turintis konkrečias hierarchijas. Jeigu nemylėčiau orkestro, nebūčiau studijavusi šios specialybės. Nieko nėra be reikalo, bet taip pat kai kada reikia išlaukti tinkamo laiko, tinkamos vietos, tinkamo orkestro, nes labai svarbu vidinė orkestro dinamika bei „chemija“ tarp dirigento ir muzikantų. Pierre’as Boulezas, nors ir pradėjo nuo mažų ansamblių, šiandien yra žinomas kaip vienas geriausių ne tik šiuolaikinės, bet ir klasikinės muzikos dirigentų. Jeigu bus lemta, atsiras orkestras, kuriam bus įdomu su manimi dirbti.      

Vos grįžusi į Lietuvą laimėjote atranką į Lietuvos operos ir baleto teatro rengiamos Mozarto operos „Don Žuanas“ premjeros dirigento asistentus. Koks tai darbas, kokie įspūdžiai pradėjus dirbti?

Šiuo metu daugiau dirbu su solistais, esu tarsi dirigento ausys. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti su vokiečiu dirigentu Valentinu Egeliu, – mes turime tokį patį suvokimą apie Mozarto muziką. Egelis yra jaunas dirigentas, todėl vyksta betarpiškas ir kolegiškas darbas. Aš išsakau savo nuomonę, pakomentuoju, stengiuosi per daug nesikišti. Kai reikės perimti scenines repeticijas, teks ir diriguoti. Sceninė repeticija nėra tas pat, kas repeticija su orkestru, tad rasis jau kitos užduotys: reikės būti salėje ir klausyti garso balanso, intonacijos ir pan. Dirigentas negali visko aprėpti vienas, jam reikia papildomų rankų ir ausų, o tam yra asistentai.

Esate dainavusi Graco operos teatro chore. Ar pastebėjote kokių nors skirtumų pradėjusi asistentės veiklą Lietuvos operos ir baleto teatre?

Vienas konkretus dalykas, kurio mes Lietuvoje neturime, yra korepeticijos studijos. Korepetitoriumi Lietuvoje vadinami žmonės, kurie groja sceninėse repeticijose ir padeda pasirengti solistams. Įprastai korepetitoriai specializuojasi operų repertuare, moka bent tris keturias užsienio kalbas, žino fonetiką ir išmano dainavimo techniką. Graco universitete studijos remiasi tiek simfoniniu, tiek operiniu repertuaru ir yra atskiros – korepeticijos – studijos, tarsi antrosios studijos: reikia groti, dainuoti, mokytis repertuarą, išmanyti stilistikas, atlikimo tradicijas. Lietuvoje yra koncertmeisteriai, tačiau tai pianistai, kurių funkcija – akompanuoti. Darbas su žmogaus balsu itin sudėtingas, ir korepetitoriai išmano šią specifiką. O koncertmeisteriai tiesiog gerai dirba savo darbą, tačiau trūksta konkretumo. Manau, tai vienintelis dalykas, kurio nėra Lietuvoje, nors turime ne vieną muzikinį teatrą, daug talentingų pianistų. Korepetitoriaus darbas yra vienas svarbiausių ir sudėtingiausių teatre, tad lenkiu žemai galvą visiems, kurie šį sunkų darbą dirba.

Gyvendama Austrijoje ir Vokietijoje aktyviai dalyvavote tenykštėje kultūroje. Pasidalinkite įžvalgomis, kokie skirtumai juntami grįžus į Lietuvą.

Dar per trumpai esu Lietuvoje, kad galėčiau lyginti, bet matau didžiulį norą keisti tam tikrus dalykus. Prie kultūros skirtumų priskirčiau labai svarbų faktą, kad tiek Vokietijoje, tiek Austrijoje kultūra yra nacionalinio identiteto dalis. Apie kultūros svarbą valstybės lygiu galima spręsti matant koncertų salių ir operos teatrų gausą. Siekiama gerinti meno srities plėtrą bei socialiai apsaugoti kultūros kūrėjus ir veikėjus. Grįžusi čia ėmiau ieškoti gairių, pagal kurias matyčiau, koks valstybės numatytas atlygis skiriamas atliekant tam tikras menines veiklas. Tokių gairių neradau. Tada iškilo dar vienas klausimas: kaip reikia rengti projektą nežinant, koks yra minimalus, tarkime, muzikanto uždarbis už repeticijas, atlikimą. Tokios informacijos taip pat neįmanoma rasti. Tad čia matau rimtą problemą, kuri apsunkina menininkų gyvenimą. Kai nėra aišku, ar už trijų valandų repeticiją bus mokama 20, ar 60 eurų, iš to laimi tik organizatoriai, nes jie visuomet siekia mokėti mažiau. Manau, kad valstybei ir visiems kultūros sektoriuje dirbantiems žmonėms būtų pravartu įvesti sąžiningo mokėjimo už darbą standartus. Taip pat Lietuvos kultūros taryba galėtų atsižvelgti, ar teikiami projektai išties atliepia atlikėjų lūkesčius bei interesus.
Matau norą neatsilikti nuo Vakarų. Sparčiai tobulėjame technologijų, ekonomikos požiūriu, tačiau kultūros atžvilgiu vis dar esame lyg užsikonservavę. Vis atsiranda jaunų ir perspektyvių kompozitorių, kurie išvyksta studijuoti į užsienį ir ten likę gyventi kelia kartelę pasauliniu lygmeniu. Puikus pavyzdys – kompozitorė Justė Janulytė. Nežinau nė vieno orkestro ar aukštos klasės choro, kurie neatliktų jos muzikos. Taip pat yra itin stipri jaunų dirigenčių moterų karta, reprezentuojanti Lietuvą užsienyje. Tai Mirga Gražinytė, Giedrė Šleikytė, Izabelė Jankauskaitė ir kitos, dirbančios užsienyje ir galbūt mažiau žinomos čia. Pasitikėjimas lietuviais muzikais užsienyje yra didžiulis, nes tai talentingi, darbštūs ir perspektyvūs žmonės. Kodėl jie ne Lietuvoje? O kiek moterų yra baigusių orkestro dirigavimo studijas Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo? Norėtųsi lygybės. Štai, pavyzdžiui, Austrijoje didžiosios koncertų salės turi nuostatus, kuriuose parašyta, kad penkiasdešimt procentų dirigentų privalo būti moterys, penkiasdešimt – vyrai, ir nekyla jokių klausimų. Tai tiesiog reglamentuoti dalykai, kitokia darbo etika, kitoks požiūris.
 

Ar turite idėjų, tikslų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti Lietuvoje?

Idėjų turiu, bet, matyt, turėčiau keisti profesiją ir eiti į politiką. Noriu, kad visuomenė gebėtų vertinti meno ir menininkų svarbą Lietuvos kultūrai ir jos identitetui, o valstybės vadovai atkreiptų dėmesį į daug bei sunkiai dirbančius menininkus ir siektų, kad jų atlygis būtų sąžiningas, atitinkantis Europos standartus. Taip paskatintume sugrįžti jaunus muzikus, išvykusius studijuoti į užsienį. Norėčiau, kad menas būtų prieinamesnis regionuose, o kokybė visuomet būtų prioritetas. Mano tikslas – dalintis savo sukaupta patirtimi, nesvarbu, ar mes kalbame apie muziką, ar apie gyvenimą. Jeigu pavyks, noriu save realizuoti ir pedagoginėje veikloje, per kūrybines veiklas priartinti žmonėms šiuolaikinio meno supratimą, paneigiant nuomonę, kad šiuolaikinė muzika yra tokia, nuo kurios įskausta galva.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama