Amerikiečiai Varšuvoje

Aktoriaus Jesse’io Eisenbergo parašytas ir režisuotas „Tikras skausmas“ („A Real Pain“, JAV, Lenkija, 2024) yra protinga ir taikli komedija apie susvetimėjimą ir trumpai sėkmingą bandymą vėl atrasti ryšį, sekanti pažįstama JAV indie tradicija, savo tonu ir emocine trajektorija primenanti tokius žanro klasikos pavyzdžius kaip „Mažoji mis“ (2006) ar neseni „Atstumtieji“ (2023). Vis dėlto mūsų auditoriją jis pirmiausia užkabina tuo, kad didžioji dalis veiksmo vyksta Lenkijoje, labai pažįstamose ir beveik savose vietose Varšuvoje bei Liubline. Filmo istorija, nors ir iš itin amerikietiško taško, žvelgia į mūsų Rytų Europos istoriją.

Bent jau iš filmo anonso susidaro toks įspūdis, kuris nėra visiškai tikslus. Realiai Lenkija čia lieka daugmaž tik fonu, su kuriuo veikėjai – niujorkiečiai pusbroliai Deividas (Jesse Eisenberg) ir Bendžis (Kieran Culkin), kurie leidžiasi į „Holokausto turą“, pagerbdami iš čia kilusią savo močiutę, – sąveikauja minimaliai. Ir tai nėra filmo trūkumas, tiesiog jo fokusas – kitur.

Negebėjimas užmegzti tikro ryšio su žmonėmis, su aplinka ir su praeitimi yra viena iš „Tikro skausmo“ temų. Kažkada buvę itin artimi, Deividas ir Bendžis jau seniai atitolę, gyvena labai skirtingus gyvenimus ir turi mažai ką bendro. Deividas pedantiškai tvarkingas, turi savo šeimą ir intensyvią karjerą (susijusią su internetine reklama, ką Bendžis laiko šūdmala ir nevengia to pareikšti), o Bendžis – šeimos nevykėlis, tebegyvenantis tėvų namuose ir dreifuojantis gyvenime. Jis pyksta ant Deivido, kad šis neranda laiko palaikyti ryšį su pusbroliu ir žiūri į jį šiek tiek iš aukšto, o Deividas pavydi Bendžiui jo charizmos ir įgimto sugebėjimo patraukti žmones.

Kelionė į Lenkiją – pusbrolių duoklė močiutei, kurios prisiminimas išlikęs kaip vienintelis jų saitas. Kartu su grupele į juos panašių vienokį ar kitokį ryšį su Rytų Europa turinčių užsieniečių jie aplanko svarbiausias „Holokausto turo“ stoteles: Varšuvos sukilimo paminklą, Liublino žydų kapines, Maidaneko koncentracijos stovyklą. Šis turas – tai standartinė institucionalizuota ir gerokai nukenksminta Holokausto atminties versija, kurią vienoje scenoje, visų pasibaisėjimui, užsipuola Bendžis, vienintelis iš grupės drįstantis išreikšti nuojautą, kad faktų ir skaičių žėrimas veikiau paslepia nei atskleidžia emocinę Holokausto patirtį. Kitus, ypač Deividą, Bendžio protrūkis suerzina – reakcija, kurios filmas irgi nesmerkia, nes kas gi, be faktų ir skaičių, mums belieka?

Vienas iš Bendžio priekaištų turo gidui (Will Sharpe) – kad jis neskatina jokio ryšio su vietiniais žmonėmis. Tas pats galioja ir filmui – Eisenbergas, nuo pernai turintis ir Lenkijos pilietybę, vis dėlto neklausia, kaip Holokaustą prisimena lenkai. Galbūt taip net ir geriau – tai per gili ir per tamsi duobė pusantros valandos filmui, o ir kiek intelektualiai sąžininga būtų amerikiečiams kritikuoti Rytų Europos atminties politiką, kad ir kokia begėdiškai nenuosekli ji yra?

Vienintelis tiesioginis pusbrolių susidūrimas su vietos gyventojais įvyksta vienoje scenoje filmo gale. Atsiskyrę nuo grupės Bendžis ir Deividas ieško namo, kuriame gyveno jų močiutė. Jį radę jaučia, kad reikia kaip nors šį momentą įreikšminti, tad padeda prie durų akmenį, – gestas, kurio prasmės abu iki galo nesupranta. Tai pamatęs kaimynas paprašo akmenį patraukti – name gyvena senyva moteris, ji gali užkliūti ir susižeisti. Praktiniai dabarties rūpesčiai užkloja praeities vertinimo klausimus. Jie kalbasi per vertėją, tačiau, rodos, supranta, iš kokių skirtingų perspektyvų mato tą patį istorinį įvykį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama