1340 puslapių Lietuvos kino

Tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, pasirodęs prieš pusmetį, – kultūros įvykis, nes apima visą Lietuvos kino istoriją ir pristato daugybę asmenybių. „Kino“ žurnalas parengė didžiulį leidinį, kuris iškart tapo reikalingas ir akademinei bendruomenei, ir paprastam kino mėgėjui ar eiliniam knygų skaitytojui. Septyniasdešimt du tekstus rašė dvidešimt septyni pagrindiniai lietuvių kino kritikai ir kinotyrininkai. Atskiri rašiusiųjų „kadrai“ tapo tritome intelektualia kino istorija, skatinančia susimąstyti apie kino filosofiją, apie nuostabius kino žmones. Širdis krauju apsilieja, kai pagalvoji, kad daugelis iš jų dar taip neseniai vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, kad dar taip neseniai galėjome jų ko nors paklausti. Dabar dauguma apsigyveno šiame tritomyje, kuris tapo jų tikraisiais namais. Solidų leidinį rengė Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas. Šią idėją dar prieš dešimt metų pasiūlė Paukštytė. Leidinyje nėra atsitiktinių tekstų – išsamiai analizuojamas visas profesionalus Lietuvos kinas ir jį kūrusios asmenybės.

Kartais net atrodo, jog analizuojamų režisierių pasaulis perteiktas su tokiu entuziazmu, kad dar labiau išplėtojus tai galėtų virsti atskiromis knygomis, kurios leistų dar individualiau suvokti jų kūrybą ir Lietuvos kino problemas. Kita vertus, viskas sukaupta vienoje vietoje ir nors autoriai skirtingi, išlaikytas analitinis tekstų stilius, o tai leidiniui suteikia solidumo, nuoseklumo, objektyvumo. Tokia gausa skirtingų tekstų leidžia apčiuopti pačios kino kritikos slinktis – laikas keitė ne tik kino temas, bet ir jo suvokėjus. Trijose knygose besikeičiantys, vienas kitą papildantys tekstai leidžia suvokti, kas kokiam rašančiajam įdomu, kokios tyrimų sritys jiems artimesnės.

Kino pradžią rekonstravo Aistė Račaitytė, tarpukario Lietuvos kino skerspjūvį atliko ir sudėtingiausius kino laikotarpius ištyrinėjo Živilė Pipinytė, kiną Antrojo pasaulinio karo okupacijų metais iš miglos ištraukė Audrius Dambrauskas, autorinio kino pradžią, 7-ąjį dešimtmetį, apibendrino Linas Vildžiūnas, 8–9-ojo dešimtmečių kinui naujos gyvybės įpūtė Rasa Paukštytė, dokumentiką išanalizavo Rūta Birštonaitė ir Rūta Oginskaitė, animaciją – Valentas Aškinis... Gausybė įdomiausių kino portretų. Paukštytė, Pipinytė ir Vildžiūnas rūpinosi pagrindiniu dalyku – nepraleisti nė vieno svarbaus istorinio fakto, profesionaliai ištyrinėti kiekvieną kiną kuriantį menininką. Dėl to tokia gausa autorių, be jau minėtų, – Lukas Brašiškis, Gediminas Jankauskas, Elena Jasiūnaitė, Vaidas Jauniškis, Narius Kairys, Auksė Kancerevičiūtė, Neringa Kažukauskaitė, Izolda Keidošiūtė, Gina Kimantaitė, Gediminas Kukta, Santa Lingevičiūtė, Rimgailė Renevytė, Laura Šimkutė, Renata Šukaitytė, Ieva Toleikytė, Ieva Tumanovičiūtė, Mantė Valiūnaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Sonata Žalneravičiūtė.

Pirmas tomas ypač įdomus, nes jame sukaupta daug unikalių faktų. Darbas su šaltiniais atima labai daug laiko. Aistė Račaitytė rašo apie pirmuosius kino žingsnius nuo 1897-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo. Autorė kino istoriją taikliai susieja su bendra kino filosofija, atkreipdama dėmesį, kad tikrasis filmas gimsta ne regimoje realybėje, o žiūrovų galvose. Ji primena faktus apie Thomo Alvos Edisono kinematoskopą, aparatą, „per kurio okuliarą įmetus keletą kapeikų buvo galima žiūrėti judančias fotografijas“. Į Vilnių jis buvo atvežtas dar 1897 metais. Tekstas vedžioja po Vilnių, belieka įsivaizduoti to meto žmones ir džiaugtis jų susižavėjimu bet kokia atklystančia naujove. Rodos, apie meno draugijos „Liutnia“ patalpose (šioje vietoje dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) nuo 1911 m. veikusį kino teatrą žinoma nemažai, bet pavadinimas „Bronislava“ išniro tik dabar. Bilietas kainavo iki 50 centų. Autorė rašo, kad salėje buvo daugiau nei 700 sėdimų vietų, nors kituose šaltiniuose minima 500 (po Algimanto ir Vytauto Nasvyčių rekonstrukcijos, baigtos 1981-12-20, praplėtus šonines fojė, įrengta 660 vietų).

Autorė nuosekliai atskleidžia, kas ir kada prisidėjo prie kino vystymosi, kaip jį lydėjo iliuzionistai, šokėjai, estrados dainininkai. Kaip pamažu muzika buvo pritaikoma prie vaizdo, kad jį geriau suvoktų žiūrovai. Kino paveikumas buvo didelis, dėl to jį kaip metodinę priemonę naudojo įvairios mokslo draugijos. Račaitytė pasakoja, kaip Amerikoje buvo laukiama Antano Račiūno nufilmuotų gimtinės vaizdų: kino seansai buvo rengiami bažnyčiose, lydimi eilėraščių skaitymo. Lietuvių kino pradžia – labai šmaikšti, ko tik neprisigalvota: kad kino pasakojimas būtų įdomesnis, Račiūnas sumokėjo avis prausiančioms merginoms po dolerį, kad jos į kubilą įmestų savo draugę...

Živilės Pipinytės tarpukario kino analizė „Pamokomi „Naujosios Romuvos“ skaitymai“ itin svarbi: autorė rašo apie kino meno aptarimą spaudoje, pirmojo lietuviško kino žurnalo „Kino naujienos“ svarbą, apie Lietuvoje iki šiol neveikiančią nacionalinę sinemateką. Įdomu skaityti apie pirmuosius kino teatrus ir įvairias aplinkybes, susijusias su kino teatrų veiklos pradžia. Pipinytės tekstas – atskiras kino vadovėlis. Čia pasakojama ir apie pirmąsias kino kronikas, bendrovę „Akis“, kuri pirma ėmėsi kurti vaidybinius filmus. Perskaitai ir tokią iki šių dienų besikartojančią frazę: „Filmo siužetas prastutis, bet toks mums visiems artimas, mielas ir pažįstamas“ (Apie filmą „Onytė ir Jonelis“. Iš Stasio Grigaliūno straipsnio „Mūsų pirmoji filma“, p. 42). Visada įdomu skaityti apie Stasio Ušinsko „Storulio sapną“ – kiekvienas naujas rakursas ar detalė kitaip nušviečia visą istoriją. Įdomiai nuskamba ir nepasiteisinusi spektaklius kūrusio Juozo Vaičkaus „pranašystė“: „Garsinių filmų gamyba ateityje mažės, jie sudarys apie 25 procentus, likusieji bus nebylūs“ (p. 44).

Knyga labai taikliai perteikia visą kultūrinę situaciją – kartu su kinu modernėja visa Lietuva. Kino recenzentai ne tiek priekabūs, kiek atviri. Cituojamas Vytautas Alseika rašo ne tik apie kino reikalus, bet ir apie švarą kino teatruose: „Šančiuose veikiantys „Saturn“ ir „Lyra“, nors abu lietuviški ir gerai įrengti, ne visada švarūs“ (p. 49). Gaila, kad šiandien apie tai nepriimta rašyti, nes kartais mažiausios detalės apie teatro ar kino teatro pritaikymą žiūrovams atskleidžia svarbius dalykus.

Garsiausi Holivudo filmai Lietuvos ekranus pasiekdavo gana greitai. Tarpukario Lietuva knygoje alsuoja tikru kino renesansu. Čia smulkiausios detalės kuria ir dokumentinį, ir meninį foną, kur kaip tikrame kine gali regėti autentišką aistrą ir energiją kuriant lietuvišką kiną. Juokingas kino cenzūravimas, kurį atlikdavo eiliniai nomenklatūrininkai, dažnai net filmų nematę, tiesiog pagal jų aprašymus. Gimnazijų cenzoriais būdavo mokyklų vadovai ar mokytojai. Jie sekdavo mokinius, ar šie slapta nesilanko uždraustuose seansuose. Dažnai mokiniams į kino teatrus prasmukti padėdavo pažįstami operatoriai. Kinas buvo suvokiamas ir per kino žurnalus, daugiausia vokiečių ir prancūzų („Filmwoche“ ir „Pour Vous“). Gal dėl to žmonės mėgo rinkti atvirukus su aktorių portretais. Jų tikrai buvo nemažai, jie atkeliaudavo ne tik iš Europos, bet ir Amerikos. Atvirukai buvo parduodami kino teatruose, laikraščių kioskuose, knygynuose. Su jais užaugo ne viena žiūrovų karta.

Tritomyje nemažai perpublikuotų tekstų, bet jie svarbūs, sugrupuoti ne tik pagal laikmetį, bet ir pagal esminius kino lūžius. Ypač įdomus Živilės Pipinytės pokalbis su kino žurnalistu Vytautu Alseika, kuriame aptariami jo svarbiausi „brovimosi“ į kiną metai.

Tekstai, susiję su skausminga Lietuvos istorija, bene labiausiai intriguoja. Toks yra ir Audriaus Dambrausko straipsnis „Raudonoji ir rudoji migla. Kinas Antrojo pasaulinio karo okupacijų metais“. Jis iliustruoja, kaip ekranuose rodytą „Lietuvos apžvalgą“ pakeičia „Tarybų Lietuva“, kronika nauju pavadinimu per metus išleidžiama daugiau nei keturiasdešimt kartų.

Elena Jasiūnaitė analizuoja socrealizmą kine („Marytė negrįžo namo“). Akivaizdu, kad tekstą rašė šiuolaikinis žmogus, į temą pažvelgęs ne iš patirties ar išgyvenimo, bet iš dabartinės perspektyvos, naudojantis šiuolaikine terminija. Kaip gyvenime, taip ir knygoje: sovietinis laikotarpis didžiulis, pilnas įvairių peripetijų, bet jo esmė – nyki, tačiau mums svarbi, nes tai ta pati kino istorija.

Pipinytės tekstas „Tarybų Lietuva“. Įsivaizduotos šalies metraštis“ tiesiog ant padėklo išrikiuoja socrealizmo apraiškas ir visas su jomis susijusias peripetijas. Akiratyje filmai „Aušra prie Nemuno“, „Marytė“, „Tiltas“, „Kol ne vėlu“, „Ignotas grįžo namo“ ir kt. „Ironiška – primityvų propagandinį užtaisą kai kuriuose filmuose palaiko „degančių akių“ herojai ar pseudoistorinis pokyčių fonas ir jo nulemtas veiksmas (skrenda lėktuvai, puola fašistai, griūva tiltai...), o sovietinės kasdienybės temomis kurti filmai, jau tapę laiko atgyvena, nebepaneša net ir tokio krūvio“ (p. 94).

Rašydama apie Viktorą Starošą, Pipinytė fiksuoja „Žalgirio“ sirgalių tautos susiformavimą: kaip dokumentika tampa tikruoju istorijos metraštininku. Skyrelyje apie Leoną Tautrimą ji atskleidžia ir „kitokio laiko atspaudus“. Tautrimas, kūręs siužetus „Leninas su mumis“, „Stalino vardo kolūkyje“, sukuria ir labai įdomų filmą „Apkasų gėlė“ apie iš Lietuvos į JAV pasitraukusį trisdešimtmetį Algimantą Šalčių. Filmas tampa vizitine Sovietų Lietuvos kortele. Autorė portretuojamą kūrėją atskleidžia visapusiškai, išskiria ir Tautrimo emocingiausius filmus apie Lietuvos gamtą. Raimondo Vabalo portretas „Simbolinis tautos laukas“ – taip pat taiklus. Pipinytė glaustai pasako esmę – pabrėžia šio režisieriaus dėmesį Lietuvos istorijai.

Vabalo portretą dar labiau užaugina Rasos Paukštytės pokalbis su režisieriumi „Šiandien – „post scriptum“. Pokalbis įvyko 2000-aisiais, likus metams iki Vabalo mirties. Režisieriui laikas yra didžiausias kritikas: „O jis – didysis kritikas – yra įvairialypis“ (p. 346).

Kinotyrininkas Linas Vildžiūnas fiksuoja kino lūžį – tekste „Gintariniai metai. Surasta nacionalinio kino tapatybė“ išskiria 1959-uosius, kai pasirodė Vytauto Žalakevičiaus filmas „Adomas nori būti žmogumi“, „nustebinęs, net sutrikdęs nauja menine kalba“ (p. 143). Tekstas laisvai kvėpuoja, nes autorius medžiagoje nardo kaip žuvis vandenyje: čia viskas atpažįstama, prie daug ko prisiliesta asmeniškai. Nemažai dėmesio skiriama ideologiniams klausimams – su jais susidurdavo visi to meto režisieriai. Ryškiausias pavyzdys – „Gyvieji didvyriai“, kurio scenarijų Žalakevičius rašė kartu su Algimantu Čekuoliu. Tekste ryškiai „prasisuka“ ne tik režisieriai, operatoriai, bet ir dailininkai, kompozitoriai.

Išsamiai analizuodamas filmus, Vildžiūnas įrodo, kad „septintojo dešimtmečio viduryje lietuvių kiną jau galime vadinti susiformavusiu meniniu reiškiniu su savo temomis ir išraiškos priemonėmis“ (p. 174).

Rūtos Birštonaitės tekstas „Antrarūšis menas, virtęs aukso fondu. Septintojo dešimtmečio poetinė dokumentika“ – apie Roberto Verbos, Almanto Grikevičiaus darbus, tačiau žvelgiant iš visai kitos perspektyvos, per visai kito laiko langą, bandant įminti filmų poetiškumo šaknis. Tekstas parašytas su aiškiai juntama meile lietuviškam kinui.

Šmaikštumu išsiskiria Rasos Paukštytės tekstai. Įdomus jos pokalbis su pirmuoju Kino komiteto pirmininku Vytautu Baniuliu „Kai niekas nenorėjo pirštų kišti prie kino“ (2010). Kadaise skaitytas tekstas apie sovietmečio tikrovę knygoje įgyja daug sodresnį kontekstą. („Dvidešimt metų mūrijome tą studiją ir jie per dvi savaites viską nugriovė. Nugriovė tą studiją, nugriovė kultūros „gabalą“. Nugriovė tai, kas buvo svarbu, – idėją. Todėl, kad iki pastatant LKS paviljonus Antakalnyje visokiuose tualetuose filmuodavom“, p. 230). Gyvas ir kartu labai liūdnas pokalbis – apie skausmingai buką realybę. Šis interviu – kaip kino scenarijus. Gal kažkas kada nors realizuos. Aišku, tik greta reikės tokio – panašaus į Baniulį su labai gyva kalba.

Nors tekste apie Vytautą Žalakevičių „Šiek tiek kentauras“ Paukštytė rašo, kad „užfiksuoti visų turbūt neįmanoma, nes legendų jau neatskirsi nuo tikrovės, anekdotų – nuo faktų“ (p. 246), jai puikiai tai pavyksta padaryti. Žalakevičių ji perkandusi labai gerai, todėl lengvai pastebi jo gebėjimą mokytis iš savo klaidų: po „Gyvųjų didvyrių“ jis kuria „Vienos dienos kroniką“. Gausu ir vaizdingų paties Žalakevičiaus minčių: „Filmas yra sunaikinamas ne tada, kai tu iš jo išimi kadrus ar jį sutrumpini, o tada, kai kažką jam prieštaraujančio pridedi. Venera be abiejų rankų vis tiek liks Venera, o su trimis – jau Šiva ne Šiva“ (p. 257).

Rašydama apie režisierių, Paukštytė aptaria ir aktorius, o tai tekstui suteikia ypač daug naujos apmąstymų erdvės. Nes aktorių vieta kine kol kas laukia savo analizės.  

Labai įdomus Lino Vildžiūno pokalbis su Vytautu Žalakevičiumi „Esu romantikas“, įvykęs dar 1978 m., kai jaunas kritikas važiavo paskui filmą „Kentaurai“. Parengto pokalbio režisierius nesutiko publikuoti – knygoje jis skelbiamas pirmą kartą.

Auksė Kancerevičiūtė, analizuodama režisieriaus Arūno Žebriūno kūrybą – „Tarp aukštybių ir žemės“ – jo paties mintimi taikliai charakterizuoja režisierių: „Angelas skrido, palietė savo sparnu, taip ir tapo žmogus menininku“ (p. 353). Tekste daug girdėtų Žebriūno minčių, bet visada malonu jas pasikartoti: „Aš dailininkas brūkšnys architektas brūkšnys režisierius“ (p. 362).

Lietuvių režisieriai ne tik vienas kitą papildo, bet ir tarytum pratęsia vienas kitą. Tai, apie ką interviu kalbėjo Vabalas, Žebriūnas įgyvendino: jis švelnus, lyriškas, lietuviškas, suprantamas ir reikalingas kiekvienam lietuviui.

Knygoje dažnas autorius cituoja bene garsiausią XX a. lietuvių kino kritiką šviesaus atminimo Saulių Macaitį. Be to neapsieita ir mąstant apie Žebriūno „Velnio nuotaką“: „Tokio nutrūktagalviško, o sykiu ir tokio liūdno velnio, koks lietuvių kinui unikalioje „Velnio nuotakoje“ pasirodo Gedimino Girdvainio Pinčiukas, pasaulio ekranuose greičiausia išvis nebuvo ir nebus“ (p. 365). Straipsnio pabaigoje užsimenama apie Žebriūno įsitraukimą į politinę veiklą, kai jis tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Norėtųsi tęsti šią temą, sužinoti apie jo asmeninį indėlį į Sąjūdį.

Rūtos Birštonaitės studijoje „Plieno paukščiai giedrame danguje“ režisierius Almantas Grikevičius išsiskleidžia kaip akyliausias žmonių tyrinėtojas. Naudodamas kontrastus, užuominas, fragmentiškumą, jis per trumpą laiką plačiaformačiais vaizdais atskleidžia sudėtingiausias laiko ir žmonių situacijas. Nors knygoje apie tai nerašoma, kaip tęsinį norisi prisiminti Grikevičiaus ketinimą pastatyti spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Iš pradžių net programėlėje jis buvo įrašytas kaip vienas inscenizacijos autorių. Paskutiniais Grikevičiaus gyvenimo metais ne kartą tekdavo jį matyti prospekte, lėtai praeinantį pro teatrą...

Rūtos Oginskaitės tekstas apie Robertą Verbą „Kad jie neišnyktų“ parašytas su didžiule meile režisieriaus fiksuojamam pasauliui: „Truputį fantastinis, gal pernelyg giedras R. Verbos pasaulis, bet – geriausiuose filmuose – sukurtas be melo, vien kantraus ir meistriško stebėjimo metodu“ (p. 390). Ypač jaudina finalas: „Kol sirgo, jaudinosi, kad vis dar yra sekamas valstybės saugumo tarnybų, stengėsi slėpti nufilmuotas juostas, kad Atgimimo laikų archyvas išliktų tautai“ (p. 409).

Įdomus Algirdo Aramino portretas „Ekrano lyrikas“. Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė operatoriaus, režisieriaus kūrybą priskiria „poetinei lietuviško kino krypčiai. Jo autorinis braižas, nors ir nelabai stiprus ir ryškus, yra savitas ir išsaugotas visoje kūryboje“ (p. 411). Gabus, darbštus, atkaklus Araminas į kiną atvedė daug jaunų aktorių. Kažukauskaitė atskleidė nematomąją kūrėjo pusę, rašydama apie jo atradimus, pavyzdžiui, kaip filme „Ilga kelionė prie jūros“ Rimgaudas Karvelis pirmą kartą ekrane kuria herojaus vaidmenį, „kaip atsiveria iki tol neatskleista jo melancholija, liūdesys, nerimas“ (p. 420). Retas režisierius skyrė tiek dėmesio vaikams kaip Araminas. Jo frazė „Viskas yra stebuklas, bet reikia jį pamatyti“ išlieka taikliausiu kūrėjo motto.

Izolda Keidošiūtė, neabejoju, galėjo parašyti apie visas kino asmenybes. Tritomiui ji parašė apie Marijoną Giedrį (1933–2011) – „Filmas baigėsi, istorija papasakota“. Kadangi autorė puikiai išmano laikotarpį, kuriuo kūrė Giedrys, jos tekstas spinduliuoja gyvybe. Rodos, rašo biografinius faktus, bet jie alsuoja gyvenimu, perteikia visuomeninį ir politinį kontekstą. Ypač brangūs tekste aprašyti prisiminimai, labai jautriai charakterizuojantys ir kitas asmenybes. Pats Giedrys pasakoja apie filmavimą prie Rubikių ežero, kasdien valgomą žuvį, su Broniumi Babkausku ėjimą į paštą skambinti jo žmonai (Babkauskas sakydavo: „Tu pradėsi kalbėti, o paskui man duosi...“, p. 426). Kaip ir Giedrys, Keidošiūtė nepabūgo įvairių rakursų, skaudžių ir linksmų niuansų, taikliai charakterizuojančių menininką visame lietuvių kino kontekste.

Keidošiūtė didelę pagarbą atiduoda cituojamiems Sauliui Macaičiu, Skirmantui Valiuliui, Marijanai Malcienei, Laimonui Tapinui. Taip išsiskleidžia kino kritikų įžvalgų panorama ir tai praturtina visą tritomį.

Visų autorių tekstai atvėrė labai įdomią panoramą, visapusiškai išskleidžiančią Lietuvos kino sudėtingą ir gyvybingą istoriją, kurią suformavo reikšmingos asmenybės. Tekstai – vienas už kitą

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama