Permąstyti imperinį Rusijos pasakojimą

Permąstyti imperinį Rusijos pasakojimą...MYROSLAVAS SHKANDRIJUS (g. 1950) – ukrainiečių kilmės kanadiečių literatūrologas, Manitobos universiteto slavų filologijos profesorius emeritas, tokių knygų kaip „Rusija ir Ukraina: literatūra ir imperinis diskursas nuo Napoleono iki pokolonijinių laikų“ (2001), „Ukrainiečių nacionalizmas: politika, ideologija ir literatūra (1929–1956)“ (2015), „Revoliucingoji Ukraina, 1917–2017 metai: istoriniai lūžiai ir šiuolaikiniai atminties karai“ (2020) autorius. Ukrainiečių politologės ir žurnalistės Darjos Siniajevskos pokalbis su Myroslavu Shkandrijumi portale „UkraineWorld“ publikuotas 2024 m. balandį. – Kokia rusų literatūra akivaizdžiausiai persmelkta imperinio Rusijos pasakojimo ir jį įtvirtina? – Imperinis diskursas įsikerojęs visame politiniame ir intelektualiniame Rusijos gyvenime. Pirmą kartą jis akivaizdžiai pasireiškė istoriko Nikolajaus Karamzino, kurio „Rusijos valstybės istorija“ išleista 1816–1829 m., veikaluose ir nuo to laiko dominavo daugelio vėlesnių istorikų darbuose. Karamzinas manė, jog dėl Rusijos dydžio būtina absoliutinė valdžia ir priverstinė pavaldžių tautų integracija bei kolonizacija. Jis pritarė carui Aleksandrui I, esą silpnėjant autokratijai imperija prarastų „daugelį iš skirtingų savo dalių“. Šių istorikų mąstymu, demokratija pavojinga, tad bet koks posūkis nuo autokratijos ar diktatūros keliąs grėsmę valstybės išlikimui. Panašaus požiūrio laikėsi įvairių kartų ir ideologijų Rusijos valstybės veikėjai, istorikai, rašytojai ir mąstytojai. Jie palaikė imperinį Rusijos nacionalizmą, kuris buvo ekspansionistinis. 1969 m. [rusų kilmės amerikiečių istorikas] Nicholas V. Rasianovsky rašė: „Rusija plėtėsi, kad taptų Slavija, Rusijos likimas pažengė iki Elbės, Vienos ir Konstantinopolio.“ XVIII a. pabaigos Gavrilos Deržavino odės carams ir generolams, kaip pažymėjo Vasilijus Rozanovas, išreiškė „valdžios palaikymą“ arba, pasak Georgijaus Fedotovo, „imperijos kultą, kuo tikriausią susižavėjimą esama autokratija“. 1830–1831 m. Aleksandras Puškinas ir Fiodoras Tiutčevas eilėmis šlovino Lenkijos ir Lietuvos sukilimo numalšinimą ir sukilėlių žudynes Varšuvos priemiesčiuose. Tiutčevas savo žymiajame eilėraštyje „Rusijos geografija“ (1848) teigė, kad Rusija neturi sienų, o Aleksejus Chomiakovas savo XIX a. 4–6 deš. kūriniuose šlovino užkariavimus ir karinę galią. Imperinis nacionalizmas aukštino ne tik ekspansiją. Daug rašytojų reiškė idėjas apie kultūrinį Rusijos pranašumą ir civilizacinę imperijos misiją. 1855 m. Nikolajus Grečas teigė, kad rusų kalba yra pranašesnė už visas kitas, o 1830 m. Fadejus Bulgarinas tvirtino, jog dėl šio pranašumo rusų kalba esanti „poezijos ir literatūros kalba visose pasaulio šalyse“. 1844 m. Vladimiras Odojevskis pareiškė, kad Rusija rodys žmonijai kryptį, kuria ši turėsianti eiti. Kritikas Visarionas Belinskis XIX a. 5 deš. kultūrinio pranašumo sąvoką vartojo, siekdamas pateisinti slavų ir Azijos tautų asimiliaciją. Tris šimtmečius imperiniame diskurse kultūrinio viešpatavimo argumentas naudotas asimiliavimo tendencijoms aukštinti. Nikolajus Danilevskis 1869 m. rašė, kad mažesnės imperijos tautos turinčios susilieti su vyraujančia rusų nacija. Jos tesančios „etnografinė medžiaga“, kurios vienintelis tikslas – tarnauti dominuojančiai tautai. Fiodoras Dostojevskis pritarė šiai nuostatai. Turkus ir azijiečius jis laikė kultūriškai ir rasiškai žemesniais ir pasisakė už Konstantinopolio ir Vidurinės Azijos užkariavimą. Dostojevskis manė, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia yra žmonijos evoliucijos viršūnė. Šios idėjos buvo reiškiamos poezijoje, prozoje, dramaturgijoje, dailėje, ir dažnai subtiliais būdais. Romantizmo laikotarpiu įtakingi rašytojai, tokie kaip Aleksandras Bestuževas ir Michailas Lermontovas, karą su Kaukazo tautomis vaizdavo kaip pavojingą, bet nežabotumu jaudinančią veiklą. Lermontovo kūryboje išniekinimas, vyrų vykdomas moterų atžvilgiu, rusų – ne rusų tautybės žmonių ar stipresnių – silpnesniųjų atžvilgiu, yra populiari tema. Visos minėtos figūros puikiai žinomos rusų kultūroje ir kiekviena skirtingais aspektais prisidėjo prie imperinio diskurso. Tačiau prie imperinės didybės šlovinimo ir raginimo plėsti valstybę prisidėjo ir daug antraeilių veikėjų, įskaitant politikus, žurnalistus ir meno kūrėjus. Tarp jų būta reakcionierių, susijusių su smurtinėmis gaujomis, t. y. vadinamaisiais juodašimtininkais, kurie puldinėjo demokratijos ir mažumų teisių šalininkus. Bet juodašimtininkams priklausė ir daugelis Rusijos liberalų. 1910 m. vienas liberalus leidinys smerkė „siaubingą dena-cionalizaciją“, kurią patyrė imperijos gyventojai, bet drauge pripažino, jog asimiliacija neišvengiama, ir atmetė bet kokias kalbas apie separatizmą ir iššūkius valstybės vienovei. Atsisakymas pripažinti vienos nedalomos valstybės skilimą rusų konservatorius, liberalus ir radikalus XX a. pradžioje vienijo lygiai taip pat, kaip didžiumą laiko vienijo du šimtmečius prieš tai. – Ką pasakytumėt apie rusų sukurtus ukrainiečių įvaizdžius, tokius kaip mazepininkai, mažieji rusai (malorossy), chocholai? – „Mazepininkais“ autokratijos šalininkai XVIII a. vadino ukrainiečius politinius maskolių ar Rusijos imperijos priešininkus. Tai buvo menkinantis terminas bet kuriam ukrainiečiui, pasisakančiam už nepriklausomą valstybingumą, įvardyti. Vėlesniais dešimtmečiais tuo pačiu tikslu vartoti apibūdinimai „petliurininkas“, „nacionalistas“, „banderininkas“, „fašistas“ ir „nacis“. Šitaip buvo įvardijami ukrainiečių nepriklausomybininkai, nepaisant jų politinio spektro. Šios etiketės klijuotos tiek socialistams ir bolševikams per 1917–1920 m. kovas dėl nepriklausomybės, tiek Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos rėmėjams trečiajame dešimtmetyje, tiek septintojo ir aštuntojo dešimtmečių žmogaus teisių judėjimo aktyvistams ir Rusijos invazijos į Ukrainą priešininkams. Šiais terminais siekiama pažeminti visus, kurie atsisako paklusti imperinei agresijai. Jie daug labiau atskleidžia rusų nacionalistų įniršį nei ukrainiečių pažiūras. „Mažaisiais rusais“ imperijos valdytojai vadino tuos ukrainiečius, kurie buvo ištikimi imperijos rėmėjai ir, pasižymėdami tam tikra regionine kultūra, neteikė šiai jokios politinės reikšmės. Kadangi pavadinimai „Ukraina“ ir „ukrainietis“ drauge su ukrainiečių kalba Rusijos imperijoje buvo uždrausti, terminas „Mažoji Rusija“ vartotas įvardijant tai, ką imperijos valdžia laikė rusų tautos subetnosu. Šiuolaikinėje ukrainiečių kalboje šitaip sakoma apie žmogų, kuris neturi stipraus nacionalinės tapatybės jausmo ir Ukrainos istorijos ar kultūrinės raidos nepajėgia suvokti atskirai nuo vyraujančių rusiškų naratyvų. „Chocholais“ imperijos valdininkai ir žemvaldžiai vadino ukrainiečių valstiečius. Pavadinimas kilęs iš žodžio „kuodas“, nurodančio tradicinę valstiečių vyrų šukuoseną – plaukų kuokštą viršugalvyje. Šiandien šis žodis turi kaimietiško atsilikimo, nenuovokumo ir etnografinio amorfiškumo atspalvį. Imperiniame diskurse jis kartais vartojamas kaip nekenksmingo, neišprususio, bukagalvio ukrainiečio apibūdinimas. Natūralu, kad ukrainiečiai šį pavadinimą laikė įžeidžiančiu, neigiančiu visavertį jų žmogiškumą, primetančiu jiems neraštingų kaimo stuobrių įvaizdį. – Kaip šiuo metu pasireiškia pagrindiniai priešingo – Ukrainos nacionalinio išsivadavimo pasakojimo etapai? – Kontranaratyvas, kaip rodo literatūrinio baroko studijos ar filosofo Hryhorijaus Skovorodos veikalai, visada egzistavo. Jis be užuolankų iškyla romantikų tautininkų, tyrinėjusių ukrainiečių kalbą, folklorą ir istoriją, raštuose. Tarasas Ševčenka parašė keletą puikiausių antikolonijinių kūrinių. Jo 1845 m. poemos „Kaukazas“ ir „Didysis požemis“ galingai skamba ir po šiai dienai. Ukrainiečių sąjūdis, plitęs per leidybą, skaitytojų klubus, teatro spektaklius ir kitą šviečiamąją veiklą, XIX a. antroje pusėje sulaukė plataus visuomenės palaikymo. Daugelis iškilių judėjimo dalyvių knygas leido Galicijoje, kur Austrijos–Vengrijos valdymo laikais būta mažiau suvaržymų. Kai kurie žymūs Ukrainos veikėjai, pavyzdžiui, Michaila Drahomarovas, buvo priversti gyventi užsienyje. Nuo kultūrinio šviečiamojo prie politinio judėjimo pereita XX a. pradžioje, kai ukrainiečiai pradėjo burtis į politines partijas, reikalaujančias autonomijos arba nepriklausomybės. Šios evoliucijos kulminacija tapo Ukrainos 1917–1920 m. kova dėl nepriklausomybės – 1917 m. Centrinė rada paskelbė autonomiją, o 1918 m. sausį nepriklausomybę paskelbė Ukrainos Liaudies Respublika. To laikotarpio literatūra, kurią daugiausia kūrė Ukrainos socialistų revoliucionierių partijos ar Ukrainos socialdemokratų darbininkų partijos nariai, metė iššūkį rusų šovinistinėms nuostatoms. 1922 m. pabaigoje paskelbus Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką ir 1923 m. pradėjus vykdyti ukrainizacijos politiką, daug žymių politikos ir kultūros veikėjų įsitraukė į 1925–1928 m. vadinamąją Literatūrinę diskusiją ir trečiojo dešimtmečio Kultūrinį atgimimą. Svarbus šio dešimtmečio diskusijų motyvas – būtinybė kovoti su Rusijos didžiavalstybiniu šovinizmu. Tokia oficiali respublikos pozicija išliko iki 1933 m., daugelyje publikacijų buvo išryškinti kolonijiniai Rusijos valdymo bruožai tiek praeityje, tiek dabartyje. Ketvirtajame dešimtmetyje ukrainizacija jau ribota, pradėtas puolimas prieš ukrainiečių inteligentiją. Visi rusiškąjį šovinizmą kritikuojantys kūriniai buvo pašalinti iš bibliotekų ir sunaikinti. Dabar jie vėl tyrinėjami, ypač jų reikalavimai dėl Ukrainos politinės, ekonominės ir psichologinės deimperializacijos. – „Amalat Beke“ [1832 m. A. Bestuževo romane] kalbama apie glaudų Rusijos ryšį su Vakarais, kurį įkūnijąs įsipareigo-jimas sunkiam darbui, išradingumui, kūrybiškumui ir kaitai. Kaip manote, kada Rusija, žiūrėjusi į Vakarus kaip į lygiaver-čius, ėmė šiuos laikyti svetimais? – Viena vertus, rusai pavydėjo Vakarams politinių, ekonominių ir kultūrinių pasiekimų ir bandė savo imperiją kurti britų, prancūzų ir kitų šalių stiliumi. Kita vertus, jie suvokė savo šalies pažeidžiamumą, kurį lėmė demokratinių judėjimų slopinimas ir nevaliojimas visiškai kontroliuoti tautinių grupių ir mažumų. Tai lėmė šizofrenišką požiūrį į Vakarus: užslėptas žavėjimasis susipynė su giluminiu nevisavertiškumo kompleksu. Rusai stengėsi kopijuoti europiečių ar vakariečių elgseną, bet kartkartėmis, demonstruodami bravūrą, pratrūkdavo niekinančiom tiradom Europos, Amerikos ar „Vakarų“ atžvilgiu. Ši šizofrenija tebesitęsia iki šiol. Kai tik Rusijos valstybei pavykdavo izoliuoti savo liaudį nuo išorės įtakos, ji smerkdavo „Vakarus“ kaip dekadentiškus, amoralius ir išnaudotojiškus. Bet vos tik prarasdavo informacijos srauto kontrolę ir susidurdavo su iššūkiais platesniame pasauliniame diskurse, tuoj vaizduodavo save kaip išorinio kišimosi auką ir remdavosi tarptautinėmis normomis ir vertybėmis, pavyzdžiui, įtvirtintomis žmogaus ir pilietinių teisių teisės aktuose arba taisyklėmis grindžiamoje tvarkoje, kurioje gerbiamas sienų ir sutarčių neliečiamumas. Rusija skelbia apie savo civilizacinį pranašumą, tvirtina turinti teisę pulti, nukariauti ir asimiliuoti kitus (kartais įrodinėdama, esą „Vakarai“ visada taip darė), bet kritikuojama griebiasi aukos imuniteto ir ima remtis tarptautinėmis konvencijomis bei susitarimais. – Kaip ukrainietiškas postmodernizmas ir postkolonializmas peržengia kolonijinių ir antikolonijinių diskursų priešpriešą? – Neseniai su Julija Kravčenko Ukrainos dekolonijiniam žodynui parašėme straipsnelį „Antikolonijinis, postkolonijinis ir dekolonijinis“, kuriame teigiame, jog terminu „antikolonijinis“ dėmesys telkiamas į pasipriešinimą (periferijos – centrui arba kolonijos – imperijai), o terminu „postkolonijinis“ siekiama peržengti šias binarines sąvokas. Postkolonializmas susijęs su postmodernizmu literatūroje ir mene, nes jam dažnai būdinga ironija, parodija ir žaismingumas. Šiomis priemonėmis jis pakerta imperialistinius tropus, bet atsiriboja nuo rimtų ir piktų protestų, kuriais dažnai pasižymi antikolonializmas. Postkolonijiniuose raštuose imperinės nuostatos ir raiškos formos dažnai dekonstruojamos, įtraukiant jas į platesnį lyginamąjį kontekstą, kuriame jos atrodo neįtikinamos ir juokingos. Šitaip išvengiama atvirai priešiškos pozicijos, siekiant sukurti nepriklausomą sąmonės centrą. Daugelis autorių, tarp jų Marko Pavlyšynas, Vitalijus Černeckis, Mykola Riabčukas, Tamara Hundorova ir Jurijus Andruchovyčius, yra šio postkolonijinio požiūrio raiškos pavyzdys. Trečiąjį terminą „dekolonizacija“ galima laikyti dar vienu kultūros evoliucijos žingsniu vaduojantis iš imperinių pinklių. Imperijos kalba, kultūrinės normos ir istorija daugiau nebėra atskaitos taškai, nes atsiradus emancipuotai sąmonei pirmenybė teikiama savo tapatybei ir kultūriniam unikalumui. Buvusios imperijos stilistiniai kanonai ir idiomos praradę patrauklumą, nes dažnai būna nebeatpažįstami arba atmetami kaip juokingas kičas. Dekolonizuojančioji literatūra tyrinėja savo tautos istoriją platesniuose tarptautiniuose ar pasauliniuose kontekstuose, telkia dėmesį į savo kultūros dinamiką ir yra atvira įtakai naujų šaltinių, neprieinamų buvusiai imperijai. Išlaisvinusi vaizduotę iš imperinio valdymo primestų ribojimų, ji kuria naujoviškus kultūrinius kodus, kurie kelia sąmyšį ir dezorientuoja senąją imperinę mąstyseną. Postmodernizmo ir postkolonializmo atsiradimą galima datuoti maždaug 1991 m., kai Ukraina paskelbė nepriklausomybę. Šį momentą, galima sakyti, atspindi du Andruchovyčiaus romanai – „Pramogos“ (1992) ir „Moskoviada“ (1993). Dekolonizacijos pradžia galima laikyti 2022 m., ji pasireiškia ir kartos, tris dešimtmečius gyvenusios nepriklausomoje Ukrainoje, reakcijoje į plataus masto Rusijos invaziją. Šiandien ši karta reiškia panieką imperiniam sindromui ir atmeta trumparegišką ir ydingą kultūrą, jį sukūrusią. Ji kalbasi apie kultūrinę tapatybę su tėvynainiais ir tarptautine bendruomene. Pokalbis su oficialiąja Rusijos valdžia ar jos patikėtiniais iš esmės baigėsi. Kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Volodymyras Rafejenka, pradėjo rašyti tik ukrainiečių kalba, o plačioji visuomenė vis dažniau skaito ukrainietiškai. Ukrainietiški tekstai verčiami į daugelį pasaulio kalbų – tai liudija visapusišką domėjimąsi ukrainietiškais dalykais ir atspindi tektoninį poslinkį, kai Ukraina matoma nebe imperiniame kontekste, o į ją pradedama žiūrėti kaip į pasaulinės kultūros dalį. Antikolonijinis, postkolonijinis ir dekolonijinis etapai gali būti laikomi nuosekliais psichologinio išsilaisvinimo iš imperijos tarpsniais, bet į juos žiūrima ir kaip į simultaninį vyksmą. Septintojo dešimtmečio „disidentų“, tokių kaip Ivanas Dziuba, Ivanas Svitlyčnas, Ala Horska ir Vasilis Stusas, literatūra ir menas yra tinkami pavyzdžiai kiekvienai iš šių trijų kategorijų iliustruoti. Vertė Andrius Patiomkinas

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama