DALIUS JONKUS. Gyvūniškos aistros pagal Clarise Lispector

DALIUS JONKUS. Gyvūniškos aistros pagal Clarise Lispector...Clarice Lispector. Aistra pagal G. H. Romanas. Iš portugalų k. vertė Irma Čižauskaitė-da Costa. V.: Phi knygos, 2024. 208 p. Mokslinis mąstymas – apžvalginis mąstymas, objekto apskritai mąstymas – turi persikelti į pirmesnį už jį „yra“, į juslinio pasaulio ir sukurto pasaulio – tokių, kokie jie yra mūsų gyvenime, mūsų kūnui, padėtį, ant [jų] dirvos; [šie pasauliai yra] ne tam galimam kūnui, kurį pagrįstai galime įsivaizduoti kaip informacinę mašiną, o tam esamam kūnui, kurį aš vadinu manuoju, tam sargybiniui, tyliai glūdinčiam po mano žodžiais ir mano veiksmais. Kartu su mano kūnu turi nubusti susiję kūnai, „kiti“, kurie nėra tos pačios kaip aš rūšies, kaip kad sako zoologija; jie medžioja mane ir aš juos medžioju, kartu su jais aš medžioju vienintelę tikrą, esamą būtį [...] Maurice Merleau-Ponty Clarice Lispector knyga „Aistra pagal G. H.“ nėra tradicinis romanas. Tai aistringi apmąstymai apie gyvenimo ir kūno gyvybiškumo prasmę. Ir nors knyga pristatoma kaip grožinės literatūros kūrinys su pirmojo asmens patyrimų aprašymu, tai labiau filosofinis bandymas reflektuoti gyvojo kūno patirtį. Šiuolaikiniai interpretatoriai šį Lispector tekstą aiškina kaip naujos tapatybės paiešką, kaip posthumanistinę pastangą išsivaduoti iš antropocentrizmo pančių, peržengti žmogiškumo ribas atveriant savyje gyvūniškumą ir mistiškai patiriant save kaip viršžmogiškos visumos dalį. Rosalind Moran teigia, kad Lispector plėtoja idėjas apie alternatyvius buvimo žmogumi būdus, apie naujus būdus suvokti jo tapatybę, ypač pabrėžiant artimumą gyvūnams. Žmoguje ji siekia atskleisti individualistinį substancialumą paneigiančią postžmogiškąją, ikižmogiškąją ar net visa apimančią žmogiškąją plotmę (Rosalind Moran, „‘Estou asperamente viva’: on identity and the posthuman in Clarice Lispector’s A Paixão Segundo G. H. and Água Viva“, Lucero, 2021, 26 (1), p. 58). Rosi Braidotti teigia, kad Lispector knyga reprezentuoja naują postmodernią materializmo rūšį, ji tarsi sako, jog būties skalėje yra neapdorota gyva materija ir veikia jėgos, kurios apeina racionalios formos ir organizacijos principus, todėl Lispector verta skaityti taikant Spinozos, Nietzschės ir Deleuze’o perspektyvą (Rosi Braidotti, Nomadic Subjects: Embodiment and Sexual Difference in Contemporary Feminist Theory, Columbia University Press, 2011, p. 120). Pritardamas įžvalgoms, teigiančioms, kad Lispector ieško naujų žmogiškos ir moteriškos tapatybės apibrėžčių, akcentuočiau ne posthumanistinę ar postmodernistinę, bet fenomenologinę ir egzistencinę šios autorės orientaciją. Svarbiausias atskaitos taškas jos aprašytoms aistroms ir išgyvenimams yra savojo kūno ir jo gyvybiškumo patirtis. Taigi čia nerasime posthumanistams būdingo spekuliatyvumo, subjektų redukavimo į objektus, gyvybės redukavimo į informaciją apdorojančias mašinas, gyvai išgyvenamo kūno redukavimo į molekulinį kūną ar į organizmus. Gyvenamą kūną Lispector traktuoja kaip neatsiejamą žmogiškos ir lytinės tapatybės dalį. Toks kūnas gali būti suprantamas tik remiantis išgyvenimais (p. 9). Apie Lispector pirmojoje knygoje plėtojamas moteriškumo, gyvojo kūno ir gyvūniškumo temas esu rašęs straipsnyje „Jaustis moterimi, jaustis gyvūnu“ (Literatūra ir menas, 2024-02-09). Galima teigti, kad „Aistra pagal G. H.“ pratęsia ir pagilina jau pirmojoje knygoje suformuluotas įžvalgas. Knygos siužetas labai paprastas. Moteris, kuri pagal profesiją yra skulptorė, likusi namuose viena ir be tarnaitės eina susitvarkyti kambarių ir susiduria su tarakonu. Tarakonas įkūnija gyvybę, tačiau kartu suvokiamas kaip atgrasi ir pasišlykštėjimą kelianti būtybė. Nepaisydama šio pasišlykštėjimo jausmo protagonistė išgyvena jam empatiškus jausmus. „O tarakonas: koks jo svarbiausias jausmas? Susitelkimas gyventi, neatsiejamas nuo jo kūno. Viskas manyje, ką buvau pastačiusi prieš neatsiejamą nuo savęs, tikriausiai niekada nenuslopins susitelkimo, kuris labiau nei susitelkimas gyvenimui buvo pats gyvenimo procesas manyje“ (p. 46). Ryšis su kita gyva būtybe išgyvenamas per gyvo kūno analogiją. Prisilietimas prie kito gyvio kūno aktyvuoja ir manojo kūno kaip gyvybinio proceso patyrimą. Tačiau herojė nepaisydama gėdos ir baimės prispaudžia tarakono kūną ir jį nužudo. Mirštantis tarakonas žiūri į jį nužudžiusią moterį, o ši mato mirštančiojo veidą ir jo išraiškas. „Prieš akimirką galbūt dar būčiau galėjusi nepamatyti tarakono veide jo išraiškos. Tačiau sekundės dalimi jau buvo per vėlu: aš pamačiau. [...] tai buvo veidas be kontūrų. Iš burnos kampučių kyšojo ūsų antenos. Ruda burna buvo aiškiai įrėminta. Ploni ir ilgi ūsai krutėjo lėtai ir sausai. Jo juodos nušlifuotos akys spoksojo“ (p. 50). Autorė lyg specialiai pabrėžia, kad gyvūnai turi išraiškingą veidą, ir taip polemizuoja su filosofais, teigiančiais, kad veidą turi tik žmogus. Protagonistė mirštantį tarakoną patiria kaip susidūrimą su gyvybe, su tokia gyvastimi, kurioje kruta jos pačios gyvybės šaknys. Per tarakoną ji įžvelgia pačios gyvasties branduolį (p. 55). Per tarakono gyvastį atrasdama savąją gyvastį suvokia savosios būties nežmogiškumą. Ir šis nežmogiškumas „yra geriausia, ką turime“ (p. 65). Moteris patiria tarakoną kūniškai. Jo atžvilgiu nebelieka distancijos. „Tarakonas mane visą lietė savo juodu, šlifuotu, blizgančiu ir neutraliu žvilgsniu. Ir dabar aš leidausi būti jo liečiama“ (p. 83). Šis gyvybinis betarpiškas ryšys jai pažadina išgyvento nėštumo ir sprendimo darytis abortą prisiminimą. „Prisiminiau save pačią, bevaikštančią gatvėmis, žinančią, kad darysiuosi abortą, daktare, aš, kuri apie vaiką žinojo ir žinos tik tai, kad darysiuos abortą. Tačiau bent jau pažinau nėštumą. Gatvėmis jutau savyje vaiką, kuris dar nejudėjo, kol stabtelėdavau prie vitrinų, žiūrėdama į besišypsančius manekenus. Ir kai užeidavau į restoraną ir valgydavau, vaiko poros prasiverdavo kaip žuvies žiotys ir laukdavo. Kai aš vaikščiodavau, kai aš vaikščiodavau, aš jį nešiodavau“ (p. 87). Nėštumas išgyvenamas kaip kitos gyvybės, kaip beasmenės gyvasties, kaip planktono, kaip save ryjančios lervos, kaip kito kūno, kuris nebėra mano, pajautimas savyje. Kita vertus, nėštumas patiriamas kartu su nenumaldomu troškimu pasidauginti, pratęsti save per kitus: „Pirmąkart pragariškai nevaldomai jutau norą turėti vaikų, kurių niekada neturėjau: norėjau būti pasidauginusi, ne trijuose ar keturiuose vaikuose, bet dvidešimtyje tūkstančių mano malonumo pilno organiškojo pragariškumo. Mano būsimas išlikimas vaikuose ir būtų mano tikroji dabartis, kuri yra ne tik aš, bet mano maloningoji, niekad nenutrūkstanti rūšis. Tai, kad neturėjau vaikų, man kėlė traukulius, lyg bandant atsispirti priklausomybei“ (p. 118). Noras pasidauginti yra rūšies pratęsimo instinktas, kuris išgyvenamas kaip malonumo pilnas organiškumas. Tokie gyvybiniai instinktai suartina žmogų ir gyvūną. Tačiau autorė nededa lygybės ženklo tarp žmogaus ir gyvūno. Ji nesiekia panaikinti ribų tarp atskirų gyvybės rūšių. Žmogus, kitaip nei kiti gyvūnai, sąmoningai renkasi, kaip išgyventi savo neišvengiamą lemtį. „Žmogiškosios lemties paslaptis yra ta, jog mes esame neišvengiami, tačiau turime laisvę įgyvendinti savo neišvengiamybę arba ne, nuo mūsų priklauso, ar įvykdysim savo neišvengiamą lemtį. O nežmogiškos būtybės, tokios kaip tarakonas, įvykdo visą ciklą be klaidų, nes jie nesirenka“ (p. 121). Žmogus, pasak Lispector, yra sąmoningumas, kuris patiriamas kaip „gamtos orgazmas“, tačiau tai nereiškia žmogaus viršenybės virš kitų gyvybės rūšių. Tarakonas yra pranašesnis už žmogų, nes „jo gyvenimas yra taip Jam paskirtas, kad jis pereina iš amžinybės į amžinybę to nepastebėdamas, tarakonas niekuomet nenustoja tęsęsis“ (p. 124). Apibendrinant Lispector apmąstymus apie gyvastį romane „Aistra pagal G. H.“ galima teigti, kad šios knygos protagonistė, susidūrusi su tarakonu ir patirdama jį kaip gyvastį, pradeda ir save išgyventi kaip tai, kas gyva. Atranda savuosius instinktus kaip tai, kas peržengia žmogiškumo ribas, nes „būti gyvam yra nežmogiška“. Gyvybė nebetapatinama su žmogumi, žmogus nelaikomas pasaulio centru. Savojo nežmogiškumo patyrimas tampa didžiausia žmogaus pergale. Kitas ne mažiau svarbus aspektas, kad gyvybė patiriama kaip gyvo kūno medžiagiškumas. Lispector materializmas yra fenomenologinis, nes ji kaip ir Husserlis bet kokios materijos pirminę prasmę atranda savojo, moteriško, gyvojo kūno materialumo pajautime. Fenomenologiniu požiūriu žmogus pirmiausia turėtų būti suprantamas kaip gyvas kūnas, kaip lytiškai įsikūnijusi gyvastis, kūniška sąmonė, gyvūnas. Gyvybė negali būti traktuojama kaip materialus objektas ar informaciją apdorojanti mašina. Gyvybę suprantame tik pripažindami jos įkūnytą subjektiškumą. Gyvybę suprantame ne remdamiesi abstrakčiais konceptais, bet tiesiogiai ją patirdami.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama