Julius Sasnauskas. Vilnelė bėgo į Viliją, ir kas paskui

Julius Sasnauskas. Vilnelė bėgo į Viliją, ir kas paskui...Šitas 1934 metų paminkliukas tarsi per stebuklą išliko Vilniaus senamiestyje šalia Užupio tilto. Kažkaip neužkliuvo nei tarybų valdžiai (o juk su religine simbolika ir Šv. Rašto citata), nei paskui tiems, kurie lupo lenkiškas memorialines lentas nuo miesto pastatų. Net karo liepsnos jį aplenkė, nors šalimais pastatai griuvo ir degė. Tik sykį, jau visai mūsų laikais, girtas vairuotojas (ar vairuotoja) automobiliu buvo nuvertęs jį nuo postamento. Laimei, nieko daugiau nesužalojo. Netrukus nemirtingas paminklas vėl stovėjo savo vietoje. Žiūrėdamas į atviruką suabejoji, ar tikrai paminklas toje pačioje vietoje, kur buvo pastatytas. Dviaukščio namo fone nėra. Nė to, kuris matosi kairiajame nuotraukos kampe. Dabar šalia tik medžiai, plati Maironio gatvė ir autobusų stotelė. Taigi – mįslė. Prieš karą Maironio gatvė nuo Užupio tilto vadinosi Tymo gatve (lenkiškai Safjaniki) ir buvo siauresnė, toliau nuo Vilnelės, iš abiejų pusių apsupta namų bei namukų. Amatininkų odminių rajonas, pridygęs mūrinių ir medinių pastatų, su mažų gatvelių ir skersgatvių tinklu, žuvų turgumi, sena pirtimi. Jeziorna, Praczkarska, Rybna, Kopanica – viso to jau nėra nė ženklo. Šeštojo dešimtmečio nuotraukoje nuo Išganytojo kalvos iš 1958 metų Vilniaus albumo dar matyti rytinėje Tymo gatvės pusėje išlikusi visai sveikų pastatų grupė, dalis senųjų Safjanikų. Juos nugriovė platinant gatvę. Neliko nė abiejų kampinių dabartinės Išganytojo gatvės namų. Toje pačioje nuotraukoje nuo kalno iš tolo vos vos įžiūrimas ir šis paminkliukas. Atrodo, kad, pašalinus gretimus pastatus ir tiesiant naująją Tiesos (!) gatvę, jis buvo šiek tiek patrauktas tolyn nuo Vilnelės kranto. Ta vieta ir pats paminklas tarybiniais laikais Užupio senbuvių buvo vadinamas Tėvo kapu. Kada ir kodėl atsirado toks pavadinimas, neaišku. Ties Išganytojo gatvės kampu, vietoj buvusio namo, turbūt aštuntojo dešimtmečio vidury atsirado alaus kioskas, veikęs kiaurus metus ir traukęs senamiesčio publiką. Žiemą alų net pašildydavo. Apie Tėvo kapą vis rašė ir rašė Jurgis Kunčinas. „Tūloje“ ir kituose savo romanuose, eseistikoje. Jis mylėjo tą kampelį. Ką pagerbė ir įamžino (gal jau tikrai!) šis paminklas, žino daugelis. Per didįjį Vilniaus potvynį 1931 metų balandžio 23 dieną šalia Užupio tilto patvinusioje Vilnelėje, gelbėdamas skęstantį ketverių metų žydų tautybės berniuką Chackielį Charmacą, paskendo jaunuolis, amatų mokyklos moksleivis Mieczysławas Dordzikas. Pirmosios dvi potvynio aukos mieste. Pagrindinė potvynio zona buvo Neries pakrantės, Tilto gatvė, Katedros aikštė. Vilnelėje vanduo siekė tiltus. Griuvo mediniai namai, stovėję arčiau vandens. Žmonės iš aplinkinių gatvių bėgo lauk, susirinko minia. Kažkas sušuko, kad skęsta vaikas. Vienas laikraštis paskui rašė, kad Dordzikas tuo metu žaidė kamuoliu (negi palei cerkvės pasienį, ten pat, kur ir mes po daugelio metų!). Vaikinas šoko į vandenį. Pasak liudininkų, jam pavyko sugriebti skęstantį berniuką, bet vandens srautas trenkė jo galvą į Vilnelės krantinės mūrą. Dordzikas neteko sąmonės. Jo kūną potvynio bangos nunešė tolyn. Chackielį gelbėtojai ištraukė ir mėgino gaivinti, bet veltui. Dordziko kūną žvejai sugavo Neryje po mėnesio, tarp Buchtos ir Laskovščyznos kaimų, dabar turbūt jau neegzistuojančių. Skenduolis buvo pašarvotas Šv. Jokūbo ligoninės morge. Jį atpažino tėvai. Surengtos iškilmingos laidotuvės. Lyg karo didvyrį į Rasų kapines jį lydėjo lenkų legionierių kapelionas, septyniasdešimtmetis vyskupas Bandurskis su būriu miesto kunigų. Dordzikas po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tuoj po laidotuvių, Vilniaus valdžiai palaikant, susibūrė specialus lenkų ir žydų atstovų komitetas, ėmęsis įamžinti jaunojo didvyrio atminimą ir pastatyti jam paminklą. Miestui sunkiu ekonominiu metu surinkti reikiamas lėšas užtruko ilgai. Paminklo autorius – garsus to meto Vilniaus skulptorius, universiteto profesorius Bolesławas Bałzukiewiczius. Pasirinkta kukli juodo granito plokštė su Aušros vartų gailestingosios Dievo Motinos bareljefu ir įrašu apie Mieczysławo Dordziko žygdarbį: „Šį Vilniaus vaiko poelgį, gimusį iš krikščioniškos meilės artimui, vilniečiai pagerbė šiuo paminklu.“ Dar citata iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams: „Ieškau ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui.“ Paminklo atidengimo ceremonija įvyko per potvynio metines, 1934 metų balandžio 23-iąją, Šv. Jurgio dieną. Todėl ir pats Dordzikas lygintas su kilniuoju ir drąsiuoju krikščioniu riteriu. Paminklą atidengė Vilniaus vaivada Władysławas Jaszczołtas. Dalyvavo Dordzikų šeimos nariai: tėvas su motina, du broliai ir sesuo. Tarp žydų bendruomenės atstovų buvo dr. Jokūbas Vygodskis, žinomas politikas ir visuomenės veikėjas. Per ceremoniją kalbėta apie Vilniuje spinduliuojančią jogailaičių brolijos idėją, o Dordzikas pavadintas fakelu, nušviečiančiu meilės kelią, kai visur aplinkui plinta nacionalizmas, vedantis į neapykantą tarp žmonių ir tautų. Dordziko atvaizdo neliko. Iki šiol buvo nežinomas ir painiojamas ir jo amžius, mokslo vieta, šeimos aplinkybės. Meno istorikė Rūta Janonienė šiemet pavasarį iš Lietuvos archyvų surankiojo žinias apie Mieczysławą Dordziką ir jo šeimą. Tėvas Ludwikas buvo valstietis nuo Maišiagalos, motina – vilnietė Bronisława vokiška pavarde Reichenbarch. Pats Mieczysławas gimė Vilniuje 1912 metų spalio 25 dieną, pakrikštytas Šv. Teresės bažnyčioje lapkričio 18-ąją, taigi per Gailestingumo Motinos atlaidus. Dar buvo du ar trys jaunesni broliai ir sesuo Helena. Neturtinga šeima tuo metu gyveno Šv. Nikodemo skersgatvyje 24. Dabar tai Lapų gatvė. Vėliau persikėlė į Liepkalnį. Visi buvo uolūs Aušros vartų parapijiečiai, o Mieczysławas vaikystėje patarnaudavo per mišias. Kur jis mokėsi ir gyveno potvynio metu, nurodoma įvairiai. Dažniausiai vadinamas amatų mokyklos mokiniu, gyvenusiu Švietimo draugijos internate Užupio g. 5a. Taigi kaimynai su Chackieliu Charmacu, kurio šeimos adresas buvo Paupio g. (ul. Popławska) 5. Pati amatų mokykla turėjo būti kažin kur dabartinėje Aukštaičių gatvėje. Nors štai laikraštis „Dziennik Wileński“ žinutėje apie Dordziko laidotuves rašo, kad jaunuolis buvęs Misionierių seminarijos auklėtinis. Vienuoliai misionieriai Vilniuje kunigų seminarijos neturėjo, bet buvo jų gimnazija ir vienuolyno noviciatas. Dar lieka surasti palaidojimo vietą Rasų kapinėse. Kad ilgainiui jo kapas galėjo sunykti, nieko keista. Dordzikų šeimos pėdsakus aptikau Szprotawos mieste pietvakarių Lenkijoje, kur jie repatrijavo po karo. Vėliau Mieczysławo kapas niekam daugiau nerūpėjo. Tokia tad istorija. Jos specialiai netaikiau prie mūsiškės paminklų bangos, nors Mieczysławo Dordziko paminkliukas gražiai rodo, ką reiškia pastatyti paminklą, kuris būtų mylimas štai jau antrą šimtmetį. Bet dar svarbiau, ir dar didesnė paslaptis (gal ženklas), kad abu seniausi išlikę, visus karus ir visas griovimo akcijas išgyvenę Vilniaus paminklai (Dordziko ir Juozapo Montvilo pranciškonų bažnyčios šventoriuje, abu skulptoriaus Bałzukiewicziaus darbo) galiausiai skirti tam pačiam dalykui ar pasirinkimui. Nors jų kontekstas ir fonas, rodos, visai į kitą pusę. Kitados vienas senas vilnietis pasakojo, kad karo metais Tymo gatvėje netoli Dordziko paminklo buvo įsikūręs pigus raudonų žibintų kvartaliukas vermachto kareiviams. Gi pranciškonų šventoriuje, kaip esu skaitęs, 1941 metų birželį nušautas pirmasis raudonarmietis, o paskui – pirmoji Holokausto auka. Galimas dalykas, jog ten pat giliai pakasti ir pirmųjų Vilniaus kankinių pranciškonų kauleliai.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama