Rekomenduoju meną: Ninos Puteikienės TOP5
VE
Turinį įkėlė
„Kultūros uosto“ rubrikoje „Rekomenduoju meną - TOP5“ kviečiame klaipėdiečius, įvairių sričių atstovus, kad jie pasidalintų penkiais didžiausią įspūdį jiems palikusiais kultūros ir meno atradimais.
Šiandien savo rekomendacijų penketuką pristato Lietuvos jūrų muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.
„Per gyvenimą susisluoksniuoja daug meninių patirčių. Jos gula klodais, gali persipinti, net užgožti viena kitą. Ilgai bandžiau atrinkti 5 patirtis. Jos nuvedė mane daug metų į praeitį: pažintis su šiais kūriniais, matyt, buvo tokia esminė, kad formavo ir mano skonį bei vėlesnius pasirinkimus“, - sako N. Puteikienė.
1. Pamatyti tapytojo Jano van Eycko paveikslą „Arnolfinų šeimos portretas“
Su 1434 m. olandų tapytojo Jano van Eycko sukurtu „Arnolfinų šeimos portretu“ susipažinau dar sovietmečiu.
Tada galėjau matyti tik reprodukciją, bet prieš 20 metų Londono Nacionalinėje galerijoje apžiūrėjau originalą.
Nuostabi tapyba, paveikslas sukurtas besibaigiant viduramžiams, jau atsiranda perspektyva - veidrodis už poros nugaros, lyg žvilgsnis į ateitį, į to kūdikio, kurį nešioja mama, gyvenimą.
Beje, virš veidrodžio ant sienos išvedžiotas užrašas „Čia buvo Jan van Eyck 1434“.
O veidrodžio atspindyje matyti dvi figūros. Žvelgiant į jas pro didinamąjį stiklą pastebima, kad viena iš jų - laikoma pačiu dailininku - pakėlusi ranką mojuoja ateities žiūrovams...
Paveiksle sutalpinta ir kultūrinė antropologija - žiūrėkite, kokios medinės šlepetės guli! - ir kažkas tokio amžino: rankų susilietimas, šuniukas, poros žvilgsniai. Viskas atrodo labai trapu, kartu sakralu ir tiesiog mane prikausto...
2. Išgirsti Johano Sebastiano Bacho „Gerai temperuotą klavyrą“, o ir visą jo muziką
Mane jis visiškai pakerėjo dar vaikystėje: dieviška muzika, kurioje telpa viskas.
Pamenu, stovėjau pavasarėjant prie gimtosios Virintos upės, vanduo sruveno per ledukais apšalusias juodalksnio šakeles, per peršviečiamą saulėje žydrą ledą ir skambėjo taip, kaip skamba Bachas.
3. Perskaityti Jono Meko eilėraščių rinkinį „Gėlių kalbėjimas“.
Tai poezija, kuri mane lydi irgi nuo 18 metų. Labai paprasta, tiksli ir jautri:
Žinau, nueisi,
kaip nuėjo
lietus ir vėjas
topolių blakstienom,
ir liksiu vėl
svyruoklis aš ir vienas.
Todėl geriu
Ištroškęs
tavo akis ir žodžius.
Taip topoliai geria
lietų ir vėją
sidabro lūpom.
4. Pamatyti Andrejaus Tarkovskio 1983 m. filmą „Nostalgija“.
Mačiau seniai, bet ir dabar akyse stovi mano mylimo aktoriaus Olego Jankovskio per išdžiūvusį senovinį baseiną nešama žvakė, kaip pasaulio gelbėjimo simbolis.
Filmas persmelktas tokio ilgesio, tokios nostalgijos, tikėjimo, kad tik asmeninis pasiaukojimas gali išgelbėti šį pasaulį...
5. Apsilankyti šv. Petro bazilikoje Vatikane
O įspūdingiausia mano patirtis, kurią norėčiau rekomenduoti, irgi yra kultūrinė.
Pažvelgus iš Vatikano Šv. Petro bazilikos kupolo į bazilikos vidų gali įsivaizduoti, kad taip Dievas mato mus mažus mažus it skruzdes, judančius mums težinomais keliais su savo jam neįmatomais iš tokios aukštybės rūpesčiais.
Ir pati bazilika man paliko įspūdį, lyg būtų sukurta ne žmogaus rankų, o išaugusi iš pačios žemės - tokia galinga: stoviu prie kolonos ir nesuvokiu, kaip žmogus galėjo tai pastatyti...
Tokie yra mano 5 kultūros drambliai. Iš visos milžiniškos kaimenės, be kurios neįsivaizduoju šio pasaulio ir savo gyvenimo.
Autorius: VE.LT
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
