Tiesioginė Sapiegų palikuonė Sofija iš Mikalovskių ir jos šeimos istorija

Dr. Irma Randakevičienė

Šiais metais Vilniuje atgijo Sapiegų rūmai, 1689–1692 m. pastatyti LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos užsakymu. Minėti rūmai Sapiegų giminei priklausė nuo pastatymo ir per visą XVIII amžių.

Vilnius – daug senųjų istorijų ir paslapčių turintis miestas. Pačių Sapiegų kapų neberasime, išskyrus šios giminės kriptą su sarkofagais šv. Mykolo arkangelo Mykolo bažnyčioje, tačiau Bernardinų kapinėse ilsisi net aštuoni pagal moterišką liniją tiesioginiai Sapiegų giminės palikuonys. Tarp jų ir Sofija. Kadaise ji vaikščiojo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vilniaus gatvėmis ir gyveno tuometiniame Gedimino prospekte.

Sofija Mikalovska pagal vyrą Bočkovska (liet. būtų Mikalauskaitė, Bačkauskienė, tačiau vartotinos pavardės, kaip jos tuo metu buvo rašomos) gimė 1848 m. gegužės 1 d. Lydos apygardos teisėjo Adolfo Mikalovskio ir jo žmonos Antaninos Glušinskaitės šeimoje Varanavo apylinkėse stovėjusiame Sobolevčyznos dvare (dabartinė Baltarusija). Sofija buvo jauniausias vaikas šeimoje. Be jos Mikalovskiai buvo susilaukę vyriausiojo sūnaus Mečislovo, kuris Sofijos gimimo dieną jau buvo sukakęs 16 metų, taip pat dukterų Malvinos, Izabelės bei Antaninos, pastarosios, pavadintos motinos garbei, bei jauniausiųjų sūnų Juozapo ir Kazimiero. Vaikai gimė arba Sobolevčyznos dvarelyje, stovėjusiame Varanavo apylinkėse, arba Ostrovo (lenk. Ostrów) dvare prie Lydos, arba „Senajame dvare“ (lenk. Stare dwory) Vosyliškių parapijoje. Visi dvarai priklausė Mikalovskiams. Dvarai nebuvo toli nuo Vilniaus. Varanavas yra vos 13 kilometrų nuo Lietuvos sienos.

Šaltiniuose minima, jog Varanave ir jo apylinkėse anksčiau buvo plačiai vartojama lietuvių kalba (pietų aukštaičių tarmė).

Kai Mikalovskiams gimė pagrandukė Sofija, ją to paties gegužės mėnesio pabaigoje pakrikštijo Varanavo Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje. Dalyvavo dvejos krikštytojų poros, tai rodo iškilmingas krikštynas. Gegužės mėnuo galėjo būti šiltas ir malonus, tačiau 1848 m. vasarą Rusijos imperijoje kilo choleros pandemija, neaplenkė ji ir Lietuvos.  Deja, bet tų pačių metų rugsėjo 2 d. nuo choleros mirė Sofijos tėvas Adolfas Mikalovskis, nors jam tebuvo tik 48 metai. Jis buvo palaidotas Varanavo kapinėse. Sofijai tebuvo tik keli mėnesiai, kai ji neteko tėvo ir tapo pusiau našlaite.

Galbūt Mikalovskių vaikai, tarp jų ir Sofija, augo pasakojimų apie tėvą Adolfą, jo artimuosius įtakoje. Juk tėvo ilgesys natūralus. Paminėtinas Sofijos senelis Severinas Mikalovskis, jaunystėje gyvenęs Vilniuje, dirbęs advokatu Vilniaus teismuose. Jis buvo kilęs iš Turgelių parapijos Zakariškių dvarelio. Zakariškių  dvarelį, 1758 m. mirus šio dvarelio tuometiniam savininkui Kazimierui Adamovičiui, pirko Severino tėvas Antanas Mikalovskis, Sofijos prosenelis. Nusipirkęs dvarą Antanas Mikalovskis apsigyveno jame su žmona Ona Sventoržecka ir įsijungė į aplinkinės bendruomenės gyvenimą. Kaip matyti iš metrikinių knygų, Mikalovskiai apsilankydavo ir už 6 km stovėjusiame Jašiūnų dvare, kurį vėliau įgijo Vilniaus universiteto profesoriai Sniadeckiai bei jų žentas istorikas Mykolas Balinskis, vedęs Sofiją Sniadeckytę.

Zakariškėse gimė Antano ir Onos Mikalovskių sūnūs Kajetonas, Justinas Aloyzas Anupras, dukterys Brigita, Uršulė Agnetė (Brigita mirė vaikystėje). Taigi, Sofijos senelis Severinas turėjo ne vieną brolį, seserį ir augo apsuptas artimųjų visiškai netoliese Vilniaus.

Kažkuriuo metu jau suaugęs Severinas, išdirbęs kažkiek metų Vilniuje, įsigijo Ostrovo dvarelį Lydos apskrityje, kuriame apsigyveno vedęs Sofiją Karengaitę.  Šiame dvare Severinas Mikalovskis nugyveno savo amžių, čia mirė 1828 metais, buvo palaidotas prie dvaro pastatytoje koplyčioje.

Senuosiuose šaltiniuose Ostrovo valda taip ir vadinama – „lenk. Ostrow Michalowskich“. Rašoma, jog Ostrovo dvaro žemės buvo išsidėsčiusios maždaug 1 km nuo senojo kelio Vilnius–Krokuva, Jogailos ir Vytauto valdų pasienyje. Istorikas Jonas Dlugošas rašęs, kad Jogaila keliavo į Lietuvą sudaryti sutarties. Iškart po sutarties sudarymo jis ir Vytautas išvyko į Vilnių, to meto žodžiais tariant, „perduoti reikalus naujajam Lietuvos valdovui“. Lydos kraštas buvo patogiausia vieta jų susitikimui.

Senelis Severinas Mikalovskis buvo susilaukęs šešių sūnų. Pagal rašytinius dokumentus, Ostrovo dvaras Mikalovskiams priklausė ne vieną šimtmetį, XX a. pradžios dokumentuose apie tai dar minima. Kai Sofija augo, XIX amžiuje Ostrovo dvarą valdė jos dėdės Henrikas ir Robertas. Abu jie buvo viengungiai, šeimų nesukūrę, Robertas tarp kitko buvo kariškis, turėjo papulkininkio laipsnį. Henrikas Mikalovskis mirė 1876 metais, jo brolis Robertas – 1887 metais. Abu broliai buvo palaidoti prie dvaro privačiose šeimos kapinaitėse.

Sofijai autoritetu galėjo būti ne tik jie, bet ir dar vienas jos tėvo brolis Julijus Cezaris Mikalovskis. Jis gimė 1808 m. tame pačiame Ostrovo dvarelyje. Suaugęs gyveno Vilniuje, tarnavo kariuomenėje. Pralaimėjus sukilimui, emigravo. Gyveno Paryžiuje, vedė prancūzę ir susilaukė dviejų sūnų. Dirbo įvairiuose departamentuose, prie laivų statybos, konduktoriumi, buvo žurnalistas. Nuo 1847 m. jis buvo Istorijos ir literatūros draugijos narys. 1862 m. jis buvo Laikinosios emigracijos suvienijimo komisijos narys. Jis mirė 1878 m. gegužės 24 d. ir buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje. Jo nekrologe nurodyta, jog Julijus Mikalovskis buvo Lenkijos kariuomenės karininkas, apdovanotas aukščiausiuoju kariniu ordinu „Virtuti Militari“, priskirtas Viešųjų darbų ministerijai. Ant aukšto didingo antkapio, kuriame palaidota ir kažkiek kitų Paryžiuje gyvenusių to meto išeivių iš Lenkijos ar Lietuvos, parašyta, jog „Jules Jasienczyk Michalowski (1808–1878)“ – 1830–1831 m. sukilimo karininkas, vėliau žurnalistas Prancūzijoje ir statybų vadovas.

Epitafija Mikalovskiui Julijui Per Lašezo kapinėse

Sofija turėjo dvi tetas. Teta Emilija Mikalovska, gimusi Ostrovo dvarelyje,  buvo ištekėjusi už Viktoro Felikso Brennerio, kurio motina kilusi iš Podbipientų. Kaip žinia, Podbipientų šeima turėjo namą Vilniuje, Savičiaus gatvėje. Lionginas Podbipięta pavaizduotas kaip lietuvių kilmės bajoras Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus romane ir to paties pavadinimo filme „Ugnimi ir kalaviju“. Šis herojus turėjo užduotį protėvių kalaviju nukirsti galvas iš karto trims turkams. Emilija Mikalovska Brenner gyveno Vilniuje, čia mirė 1889 metais ir buvo palaidota Bernardinų kapinėse.  Šalia jos ilsisi jos sesuo Juzefa Mikalovska, kuri šeimos nesukūrė ir galėjo našle likusiai brolienei Antaninai padėti auginti vaikus, tarp jų ir jauniausią dukterį Sofiją.

Ką Mikalovskių moterys, dėdės, tetos galėjo pasakoti jaunutei Sofijai apie Sapiegas, to nesužinotina. Ir ar išvis minėjo Sapiegas, nuo jų jie jau buvo nutolę per penkias, šešias kartas. Sapiegų rūmai, šiuo metu, kaip minėta, restauruoti. Stovėjo jie ir XIX amžiuje. Žinoma juos pastatė kitas šios giminės atstovas, ne LDK didysis kancleris Leonas Sapiega, per brolį turintis ryšį su Sofija, jos motina Antanina ir kitais jos vaikais.

Antanina Mikalovska su vaikais jau po vyro Adolfo mirties persikraustė gyventi į Vilnių. Tikėtina, kažkurią iš Mikalovskių valdų, galbūt liko valdyti jau suaugęs sūnus Mečislovas, o gal Mečislovas apsigyveno su visa šeima Vilniuje. Kol kas apie jį mažiausiai surinkta duomenų. Motina Antanina tikriausiai turėjo sentimentų Senajam dvarui, juk 1815 metais šiame dvare ji buvo gimusi. Šį dvarą buvo įgijęs jos senelis Stanislovas Glušinskis.

Antaninos Mikalovskos iš Glušinskių kapas Vilniaus Bernardinų kapinėse

Vosilyškių kaimas Baltarusijoje šiuo metu priklauso Gardino sričiai, Ščiutino rajonui, jis yra apie 30 km į pietvakarius nuo Lydos, 25 km į pietus nuo Dubičių. 1489 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio pastangomis Vosyliškėse pastatyta medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, 1658 m. kaime įkurtas vienuolynas ir pastatyta nauja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuri sudegė. 1769 metais pastatyta mūrinė bažnyčia, carinės imperijos laikotarpiu buvo paversta stačiatikių cerkve. 1857 m. Vilniaus vyskupijos sąrašuose Vosyliškės pažymėtos kaip lietuviška Rodūnios dekanato parapija. Šiuo metu Vosyliškių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje išlikę istoriniai Lietuvos vargonai.

Kiek teko tyrinėti XIX amžiaus Vilniaus gyventojus, jų kilmę, sąsajas, dauguma jų buvo suvažiavę iš visos Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos apylinkių. Vilnius traukė visus kaip magnetas. Bajorai norėjo vaikus leisti mokytis į Vilniaus gimnaziją, dėl to kraustėsi kuriam laikui gyventi į Vilnių su visomis šeimomis. Jie nuomojosi patalpas, dvarelius ar pirkdavosi nuosavybę.

1866 metų sausio mėnesį būdama 17 metų amžiaus Sofija Mikalovska prie Aušros Vartų stovinčioje Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje  ištekėjo už gerokai už ją vyresnio Vincento Bočkovskio.

Vincento tėvas Juozapas Bočkovskis Apnarų dvaro, stovėjusio Rumšiškių parapijoje, valdytojas buvo nušautas 1831 m. sukilimo įkarštyje, sukilėliams traukiant į Kauną. Vilniuje Vincentas Bočkovskis su motina Viktorija buvo apsistoję gyventi Gabrielei Giunterytei Puzinienei, kuri parašė atsiminimus apie Vilnių ir Lietuvos dvarus, priklausiusiame Tyzenhauzų name Vokiečių gatvėje.

Susituokusi Vincento ir Sofijos Bočkovskių pora gyveno Pilies gatvėje, vėliau magnatų Vitgenšteinų name Lukiškėse, kituose nuomojamuose namuose. Vincentas Bočkovskis vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Jis buvo magnato Petro Vitgenšteino patikėtinis, pardavinėjo Radvilų turtus po Petro tėvo Liudviko Vitgenšteino mirties. Liudvikas Vitgenšteinas buvo gimęs prie Jiezno stovėjusiame Trezentalio dvare, kurį Antanas Pacas pastatė žmonai Teresei Radvilaitei. Tas dvaras buvo arčiausiai Kisieliškių dvarelio, kurį XIX a. valdė Jodkovskiai. Vincento motina Viktorija buvo šių Jodkovskių vyriausioji duktė. Galbūt iš ten atsirado Vincento  pažintis su Vitgenšteinais (žiūrėti autorės straipsnius apie Vincentą Bočkovskį, apie kunigaikščius Vitgenšteinus).

Autorius: Dr. Irma Randakevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama