Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2026.01.28 13:56

Kas teikia džiaugsmą artėjant žiemai?

Ateities leidybos centras
Kas teikia džiaugsmą artėjant žiemai?

Tykus Juodkrantės vakaras, ošia klevas virš galvos. Grupelė žmonių stovi ir šurmuliuoja, vieni su kitais atsisveikindami nakčiai. Tik tas su barzda ir languotais marškiniais garsiai sako: čia kažkuris ruošiamės padvėsti, kad jau atsisveikinam? Jie juokiasi, o kartu ir aš. Kai toks skaidrus nakties oras, niekas tam nesiruošia. Pomidorai ant lentelės. Pjaustau, o aplink visi klega. Išsiilgtas namų šventės jausmas.  Šaltas vėjas ant skruostų. Karšta juoda kava iš termoso. Po jos tik lengviau eiti per gelstantį mišką.  Pilna dėžė obuolių, tradiciškai kasmet atsirandančių ant palangės. Vos spėji sugalvoti naujus receptus. Marijos Zaleskytės iliustracijos Kaštonų kvapas, atsklindantis iš kišenės. Pririnkau jų tau. Raudoni skruostai. Šis sąrašas, nugulantis į seną užrašų knygutę. Mieliniai blynai su vyšnių uogiene.  Vis dažniau užslenkantis lietus. Girdi, kaip jis barbena į tavo kapišono kraštą ar kambario palangę.  Staiga ir trumpam atpigusios figos. Jų sėklytės skaniai sprogsta burnoje. Giedros, giedros dienos ir šaltos naktys. Kuomet šalia gurga upelis, o į tamsų dangų kyla žiežirbos. Dainuoji senovinėje palapinėje, o ant liežuvio nugula medaus skonis. Staiga suvoki, kad kažkoks tikrasis būties jausmas visai arti. Pranykstantis tik garsiau nusijuokus su draugais. Tačiau realybė, kur tokių žmonių turi, turbūt net dar gražesnė.  Per laukus nusidriekiantis rūkas. Jis išsipila ir ant žvyrkelio, kuriuo basomis eini iki užtvankos. Juodas, dar šiltas vanduo apgaubia visą tave. Košė, prisigėrusi laužo dūmo. Mediniai ir moliniai indai, pilni visokiausio gėrio. Pats nokimo metas. Senovinio lino kvapas. Didelės atraižos nugula ant grindų, ant stalų, ant palangių, ant sprando. Matuoji iš lino siuvamas rankoves, smeigtukais stengiesi neįbrėžti odos. Virdulys nenustoja burbuliavęs, o šviesos dega iki pat gūdžios nakties.     Šlapia žolė, apkimbanti batus, kai eini per lauką. Ir ožka, skaniai iš tavo delno šlamščianti jurginus. Mažos geltonos slyvutės, pabirusios po visą žemę.  Šlapia dilgėlė tarsi įkanda netyčia perbraukus per blauzdą. Suvokimas, kad plaukai užaugo jau tiek, jog į juos gali įsipinti kaspinus. Stalas, nukrautas mėsytėmis, šalia, ant laužo, burbuliuojantis katilas su avino galva ir vilnonė skara, apsivijusi tau juosmenį. Aplink vaikšto žiedmarškėmis apsivilkę vyrai, kažkur fone girdi susidaužiančių kalavijų aidą, o gretimai sėdinti moteris moko megzti su kauline adata. Senovė vėl pasivijo tave. Jau nupjauti pakelės laukai. Saulė atsimuša į šiurkščią ražieną ir tavo švelnias blakstienas. Vis skaidresnis ežero vanduo. Sugrįžimas į vis tą patį Vilniaus kiemą. Žydra Marijos statula nužvelgia tave ir draugus, kuriuos atsivedei.  Mediniai trobos rąstai. Naujas vazonėlis ant palangės.  Staiga užklumpantis noras turėti savo namus, kuriuose galėtum kepti obuolius, džiovinti uogas ir raugti jogurtą. Namus su rūsiu, namus, kur būtų tvirtos lentų grindys ir spalvoti pinti kilimėliai. Tada nebaisu net ir artėjanti žiema. Jūros krantas. Imk, radau tau nugludintą stikliuką. Mainom į tavo rastą fosiliją. Neradus, kaip perbristi upę, tau pastatytas tiltukas. Krūtinėj pasidaro šilta, kai matai, kaip vieną po kito nešioja akmenis. Smėlyje rasta išplauta sidabrinė saga. Padovanotos raudonos raštuotos pirštinės. Rytas, kai pusryčiams gauni pyrago. Nauji odiniai batai. Rankoje sušylantys, už darbą senovinėje virtuvėje įsprausti pinigai. Pabundi ryte, ir už lango sugrįžo medžių auksas. O į pyrago formą nugula riebūs medučio sluoksniai. Viskas kvepia cinamonu ir citrinos žievele.  Duona, virstanti meno kūriniu. Pilni puodai sriubos. Oranžinės ir žalios. Jis. Pernakt vykstantys šokiai. Sukiesi, sukiesi ratu ir apsvaigsta galva, o plaučiai pavargsta. Bet žaidi, apkeiti rankas, išsivedi, apsuki, žingsnis ten, žingsnis čia. Ir aidi smuikas, būgnas ir bandonijos. Lauke šalta ir kyla garas iš burnos iki pat neįmanomai žvaigždėto dangaus. Tyki miestelio gatvė, o pro langus vis dar sklinda juokas ir dainos.  Niekaip nesibaigiantys arbatos puodeliai. Graudinantis dosnumas, kai tau atiduoda pusę savo pietų. Ir įpila pusę savo kefyro. Pakabintos džiūstančios petražolės. Į save traukianti gūduma, kai ima temti vis anksčiau. Pokalbiai, kurie tęsiasi tiek, kad užsnūsti ant kėdės. Tave pažadina ir švelniai nuveda į lovą. Šaldiklis, pilnas maišiukų su uogomis. Gal po truputį išmoksti užaugti ir rūpintis. Kitais ir savimi. Ant staliuko nugulusi knyga. Po truputį apsinuoginančios medžių šakos. Pro jas matai daugiau dangaus.  Šilta antklodė.  Vis labiau nurimstantis gyvenimas. Jame atsiranda tyla, kuri taip reikalinga sielai.

Autorius: Marija Zaleskytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai